Apie „LKB kroniką“ – daiktais ir prisiminimais | KaunoDiena.lt

APIE „LKB KRONIKĄ“ – DAIKTAIS IR PRISIMINIMAIS

Vytauto Didžiojo karo muziejaus lobynuose – mašinėlė, kuria buvo spausdinami „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ („LKB kronika“) egzemplioriai, o istorijos liudininkų lūpose – žinutė ateities kartoms.

Mintį pavertė kūnu

2022-uosius paskelbus „LKB kronikos“ metais, Vytauto Didžiojo karo muziejaus bendruomenė nusprendė pagerbti plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje sulaukusį pogrindinį leidinį, griovusį sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir tapusį neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi, reikšmingai prisidėjusia prie Sąjūdžio ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Įvertinę žodžio galią, kai šis sklinda iš istorijos liudininkų lūpų, muziejininkai sumanė prakalbinti bendradarbius, rašiusius, redagavusius, platinusius ir skaičiusius pogrindinį leidinį, kurio leidyba nebuvo sustabdyta per visus septyniolika metų, o veikla baigta tik prasidėjus Atgimimui.

Maskuotė: slapta spaustuvė nei anksčiau, nei dabar neišsiskyrė iš aplinkos. (Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.)

Iš fondo „LKB kronika“ gavusios galimų pašnekovų sąrašą, Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo skyriaus vedėja Kristina Petrauskė, muziejaus istorikė Greta Kučinskaitė, fondų saugotojos Kristina Berulė ir Deimantė Giedrimaitė dar prieš Naujuosius metus užgimusią idėją ėmė versti kūnu.

„Atlikome tam tikrus namų darbus, o vasario mėnesį pradėjome įrašinėti interviu“, – Vytauto Didžiojo karo muziejaus Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo skyriaus fondų saugotoja D.Giedrimaitė skaičiavo drauge su komanda iki šios savaitės pradžios pakalbinusi septynis žmones, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie „LKB kronikos“ gyvavimo ir sklaidos.

Ženklai ateities kartoms

Priešais kolegos Adomo Norvydo vaizdo kamerą kalbėjo ir Kauno Jėzuitų gimnazijos direktorius kunigas Aldonas Gudaitis, ir vienuolės,  platinusios pogrindinį leidinį. Tik Petras Plumpa nepanoro filmuotis. Vienas iš „LKB kronikos“ leidėjų, aktyvus pogrindinės spaudos kūrėjas ir platintojas, už savo įsitikinimus kalėjęs lageriuose, apie dienas, kai „LKB kronika“ drąsino tikinčiuosius ir drausmino linkusius kolaboruoti, papasakojo raštu.

Pokalbiai su to meto didvyriais ir D.Giedrimaitės parengtas straipsnis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, mokslinėje konferencijoje, bus pristatyti birželį, tačiau tai tikrai nereiškia, kad muziejininkės nebetęs pokalbių su žmonėmis, 1972–1989 m. nešusiais šviesą, skelbusiais tiesą ir iš rankų į rankas perduodavusiais net 81 „LKB kronikos“ numerį.

„Mes ir toliau kviesime atsiliepti visus, galinčius suteikti įdomios ir naudingos informacijos. Muziejus – atminties institucija, todėl mums svarbus kiekvienas prisiminimas“, – Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo skyriaus fondų saugotoja neabejojo, kad visas šis palikimas pasitarnaus ateities kartoms, gimusioms nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje ir nenutuokiančioms, ką išgyveno drąsūs vyrai ir moterys, sovietmečiu pasauliui siuntę žinią apie tuometę šalies tikinčiųjų padėtį ir prigimtinių žmogaus teisių varžymą. – Klausiau tų istorijų, o kūnu lakstė šiurpuliukai. Žmonės buvo nuolat persekiojami, suimami, teisiami, tačiau nesustabdomi.“

Klausiau tų istorijų, o kūnu lakstė šiurpuliukai. Žmonės buvo nuolat persekiojami, suimami, teisiami, tačiau nesustabdomi.

Neįkainojama dovana

Kiekviena išgirsta istorija, anot muziejininkės, padėjo rinkti prisiminimų dėlionę ir užmesti kabliuką naujoms pažintims. Būtent taip nutiko kalbantis su Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi kunigu A.Gudaičiu. Sužinojęs apie sumanymą, dvasininkas muziejininkus nusiuntė pas pogrindinio leidinio bendradarbį Stasį Vaičaitį. Šis ne tik pasidalijo savo prisiminimais, bet ir padovanojo spausdinimo mašinėlę, kuriai anuomet buvo patikėta ypatinga misija.

„Istorija tokia. 1972–1973 m. laisvu laiku drabužių spintoje, nes medžiaga izoliuoja garsą, S.Vaičaitis daugindavo „LKB kroniką“ ir perduodavo ją platintojams. Kai name, kuriame jis su šeima nuomojosi butą, apsilankė saugumo darbuotojai, spausdinimo mašinėlę S.Vaičaitis išvežė pas gimines į kaimą. Pirmiausia slėpė palėpėje, vėliau – malkinėje. Šiandien ji yra pas mus“, – muziejaus nauju eksponatu džiaugėsi D.Giedrimaitė.

Turtas: muziejaus filiale galima pamatyti 31 „LKB kronikos“ egzempliorių. (Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.)

Tiksliai nežinoma, tačiau spėjama, kad ši spausdinimo mašinėlė galėjo priklausyti vienam iš Vilkaviškio vyskupijos veikliųjų kunigų sambūrių neoficialių vadovų kunigui Sigitui Tamkevičiui SJ. Eksponatas – ganėtinai geros būklės, tačiau restauratorių rankos jam esą nepakenktų. Kruopščiai slėpta ir malkinėje, ir palėpėje, ji pasidengė nešvarumais.

„Spausdinimo mašinėlė į muziejų atkeliavo visai neseniai – vasario 21-ąją. Todėl kol kas ji neeksponuojama“, – kol S.Vaičaičio dovaną galės apžiūrėti iš arčiau gyvai, muziejininkė miestiečius ir Kauno svečius kvietė dirstelėti į kitus muziejaus eksponatus – pogrindinius leidinius, informavusius pasaulio visuomenę apie tikinčiųjų patiriamus vargus sistemos gniaužtuose: „Aušrelė“, „Aušra“, „Dievas ir tėvynė“, „Perspektyvos“, „Tiesos kelias“, „Laisvės šauklys“, „Rūpintojėlis“, „Lietuvos ateitis“. 1992-aisiais visus juos muziejui dovanojo Ričardas Mikutavičius.

Saugomi spaustuvėje

Šviesaus atminimo kunigas, teologijos mokslų daktaras, poetas ir kolekcininkas R.Mikutavičius muziejui taip pat atidavė šūsnį „LKB kronikos“ egzempliorių.

„Turime 31. Visus nuo 1 iki 21, o paskui – pavienius numerius“, – dvasininko dovanoti leidiniai, anot D.Giedrimaitės, saugomi pogrindinėje „ab“ spaustuvėje, kurią būtinai turėtumėte aplankyti, jei iki šiol to nepadarėte.

Apie slaptą veiklą Birutės ir Vytauto Andziulių sodyboje niekas nenutuokė – įkūrėjų V.Andziulio ir Juozo Bacevičiaus pavardžių pirmosiomis raidėmis pavadinta pogrindinė spaustuvė buvo gerai paslėpta. Patekti į ją buvo galima per V.Andziulio šiltnamį. Jeigu kas nors užsukdavo į svečius, šeimininkas išsipurvindavo rankas žemėmis, taip imituodamas, kad dirba šiltnamyje. Slaptai pogrindinę lietuvišką literatūrą spausdinti ir platinti sovietmečiu buvo itin pavojinga. Todėl B.Andziulienė, V.Andziulis ir J.Bacevičius buvo itin budrūs ir atsargūs. V.Andziulis buvo atsakingas už spaudos darbus, popieriaus gavimą ir spaudos išvežimą į Šakių rajoną pas J.Bacevičių. Jis užsiimdavo spausdintos literatūros platinimu. Be darbo neliko ir Birutė. Ji stebėdavo aplinką ir pranešdavo apie pavojų. Specialiu skambučiu, jungiančiu pogrindžio spaustuvę su namo virtuve, vienu paspaudimu Vytauto žmona kviesdavo ateiti neskubant, dviem – ragindavo spartinti žingsnį. Trys skambučiai reiškė pavojaus signalą.

Spaustuvės įrengimo darbai truko maždaug metus ir baigėsi 1980-aisiais. Skaičiuojama, kad per dešimtį metų Kauno rajone, Salių kaime, V.Andziulio surinkta iškiliosios spaudos mašina buvo surinkti ir išleisti 23 pavadinimų patriotinio ir religinio turinio leidiniai. Bendras jų tiražas – 138 tūkst. egzempliorių. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990-aisiais, pogrindžio spaustuvė buvo oficialiai legalizuota ir pristatyta visuomenei. Tada apie ją sužinojo vaikai, ilgus metus neįmynę mįslės, artimieji ir visa Lietuva. Nuo 1997-ųjų spaustuvėje įkurtas Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinys. Čia galima susipažinti su nelegalios spaudos ekspozicija, iškiliosios spaudos spausdinimo mechanizmų kolekcija.

GALERIJA

  • Apie „LKB kroniką“ – daiktais ir prisiminimais
  • Apie „LKB kroniką“ – daiktais ir prisiminimais
  • Apie „LKB kroniką“ – daiktais ir prisiminimais
  • Apie „LKB kroniką“ – daiktais ir prisiminimais
  • Apie „LKB kroniką“ – daiktais ir prisiminimais
Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS