Užsienyje studijavusios ar tebestudijuojančios dvi smuikininkės ir pianistė kauniečius pakvies į koncertą, kuriame su klausytojais dalysis ne tik ispaniškuoju Paganini vadinamo Pablo de Saraste's, keistuolio, varpinėje gimusio čeko kompozitoriaus Bohuslavo Martinu, elegantiškojo prancūzo J.Marie Leclairo, Dmitrijaus Šostakovičiaus ir saloniškai subtilaus Moritzo Moszkowskio muzika, bet ir jaunatvišku žavesiu. Renginio išvakarėse B.Valiukevičiūtė (B.V.), N.Polukord (N.P.) ir S.Zajančauskaitė (S.Z.) atsakė į "Kauno dienos" klausimus.

– Jūsų trijulės kelias profesionalios muzikos link prasidėjo panašiai – nuo Lietuvos muzikos mokyklose įgytų pagrindų, tačiau vėliau studijavote skirtingose šalyse. Ar vis dar jaučiamas mūsų jaunuolių pranašumas (ypač studijuojant Vakaruose) – geros fundamentalios muzikos teorijos žinios?

S.Z.: Nedrįsčiau teigti, kad tai yra išskirtinis bruožas. Nėra vienos tiesos. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje akordą vadiname tonika, tai dar nereiškia, kad kitoje šalyje pavadinimas "I laipsnio akordas" yra klaidingas. Kadangi man teko susidurti ir su Rytų (Sankt Peterburgas), ir Vakarų (Vokietija) mokyklomis, galiu tik pasakyti, kad jos yra labai skirtingos, tačiau nėra vienos geros, kitos blogos. O ypač šiais laikais, kai bet kokio tipo informacija yra lengvai pasiekiama internetu ir pats muzikas turi neribotas galimybes plėsti savo žinias.

N.P.: Taip, mūsų teorines žinios yra neprastos, bet Vakarų (konkrečiai – Austrijos) sistema turi savo pranašumų – mokiniai nėra verčiami kalti taisykles, jie labiau skatinami muzikuoti, tobulinti grojimo įgūdžius, per daug neapkraunami harmonijos uždaviniais ar solfedžio pratimais. Taip jaunuoliai nepraranda noro mokytis muzikos ir groti apskritai. Pamenu, kai tik atvykau mokytis, buvau nustebinta tikrai aukšto bendro grojimo lygio ir ypač styginių intonacijos, kurios jie visai kitaip mokosi negu Lietuvoje.

B.V.: Taip, savo mokytojams esu labai dėkinga už geras muzikos teorijos, istorijos žinias. Kiekviena šalis (mokykla) turi savo sistemą, pagal kurią studentas mokomas, tad papildyti žinias tikrai tenka visada. Tikrai džiaugiuosi, kad Lietuvoje mokiniai muzikos teorijos, solfedžio žinias gauna nuo ankstyvo amžiaus – tai tikrai didelė privilegija. O savo dėstytojams (ir tėvams) esu dar labiau dėkinga už įskiepytą smalsumą. Tačiau labai atsiliekame savęs pateikimu, stipendijų, įvairių dotacijų / projektų teikimo patirtimi, orkestrinės praktikos, kamerinės muzikos žiniomis ir per dažnai – kalbų žiniomis.

– Kurie etapai buvo sunkiausi jums ir kas padėjo juos įveikti? O gal tos krizės, savigrauža – net ir profesionalo nuolatinės bičiulės?

S.Z.: Sunkumų buvo ir mokykloje, ir studijų metu, ir jau baigus studijas. Krizės, manau, yra natūralus procesas, ir stengiuosi į jas žiūrėti kaip į tam tikrus pasirinkimo ir tobulėjimo etapus. Kai manęs netenkina esama situacija, ieškau sprendimo būdų ir atsakymų į klausimus, kaip būtų galima pagerinti esamą situaciją. Vadinasi, aš tobulėju. Jei gyvenime žmogus nekelia sau klausimų, manau, reikėtų rimtai susimąstyti. Mano didžiausia laimė yra mano šeima ir didžiuojuosi, kad ne tik sunkumais, bet ir džiaugsmais mes kartu dalijamės. O receptas paprastas – kaip ir kepant blynus. Visi žinome tuos pagrindinius tris ingredientus – talentą, darbą ir tikslo siekimą. Tačiau kaskart vis įdedame arba šio to daugiau, arba mažiau, o galbūt jau visai kitokių prieskonių, pavyzdžiui, inspiraciją, meilę, liūdesį, prisiminimą, lietingos dienos kvapą ir t.t. Tad ir galutinis rezultatas – vis kitoks, tačiau savas. Manau, tomis sunkiomis akimirkomis labai svarbu surasti šiaudo galą, kad ir kas tai būtų, – pokalbis su mama, draugu, pasivaikščiojimas, knyga, meditacija, nes jis visuomet yra, tik net ne šiaudo galas, o  gausybė gražių dalykų, kuriuos mums gyvenimas suteikė. Sykį vienas draugas man yra pasakęs, kad gailėti savęs yra pernelyg savanaudiška, geriau yra tuoj pat pagalvoti apie kitus ir padaryti gerą darbą jų labui. O tada ir visi liūdesiai išsisklaido.

N.P.: Manau, kad kiekvienas žmogus patiria krizių skirtingais gyvenimo etapais, ir tai labiau priklauso nuo asmenybės negu nuo profesijos. Tačiau, žinoma, muzikantas krizes išgyvena kitaip, nes dažnai save tapatiname su pasirinkta profesija, ir jeigu abejojame tuo, ką darome ar sugebame, tai atrodo, jog esame nevykėliai ir kitose gyvenimo sferose. Padeda artimų žmonių palaikymas ir, žinoma, tiesiog grojimas bei klausytojų, kritikų atsiliepimai po koncertų.

B.V.: Aš kūrybinę krizę įvardyčiau kaip vertybių kaitą: kiekvieno žmogaus gyvenime yra kūrybos, vertinimo ar ilsėjimosi laikotarpis. Kūrybinė krizė – tarsi žiema: atslenka staiga ir atrodo, kad niekada nesibaigs. Bet kai ateina pavasaris, pamatai, kad žiema dovanojo neįtikimų resursų – kūryba sužydi iki tol nematytomis spalvomis. Žinoma, reikia mokėti išlaukti žiemą ir nepavirsti besieliu ledokšniu. Ištverti padeda noras groti – supratimas, kad muzika yra namai, į kuriuos, kad ir kas atsitiktų, visuomet noriu sugrįžti. O realiai visuomet padeda išsikapstyti racionalus mąstymas: perkratau savo vertybių sąrašą, apgalvoju savo tikslus, ko man reikia, kad juos pasiekčiau, tuomet sudarau darbų sąrašą. O darbai tobulėjimui gali būti įvairiausi: nuo vaizduotės lavinimo, koncentracijos / atminties lavinimo iki paprasčiausio praktikavimosi tvarkaraščio. Planuojant atsiranda saugumo jausmas, kuris labai padeda įveikti krizę. Jaunesniems kolegoms patarčiau nešvaistyti laiko žiūrint feisbuke, ką kolegos veikia, ir neskandinti nepasitenkinimo bokale alaus. Savigraužą siūlyčiau keisti apgalvotomis užduotims sau, nebijoti kreiptis pagalbos ir patarimo į pedagogą ar muzikantą, kuris tau yra autoritetas. Beje, visiškai priešingai – manau, kad savigrauža žudo talentą ir potencialą. Savęs niekinimas veda į akligatvį. Deja, labai dažnai pedagogai šiuo atžvilgiu padaro meškos paslaugą – užuot skatinę ieškoti ir padėti atrasti save kaip muzikantą ir asmenybę (skatinę koncertuoti, dalyvauti kursuose, festivaliuose), dažnai papila komentarų: negabus, nemuzikalus, neprotingas ir t.t. Tokia aplinka sukuria pyktį, panieką ir dažniausiai jauną žmogų verčia užsisklęsti. Sutinku su Shinichi Suzuki žodžiais: "Netalentingo vaiko nėra, yra tik netinkamas pedagogas."

Kūrybinė krizė – tarsi žiema: atslenka staiga ir atrodo, kad niekada nesibaigs. Bet kai ateina pavasaris, pamatai, kad žiema dovanojo neįtikimų resursų – kūryba sužydi iki tol nematytomis spalvomis. Žinoma, reikia mokėti išlaukti žiemą ir nepavirsti besieliu ledokšniu.

– Tam, kad viešai sugrotumėte taip, kaip galite geriausiai, turite būti ir psichologiškai tvirtos. Iš kur to semiatės? O gal kaskart lipdamos į sceną jaudinatės it per pirmąjį rimtą koncertą muzikos mokykloje?

S.Z.: Koncertas – tarsi galutinis terminas, visas pasirengimas, ir darbai turi būti padaryti iki jo. Žinojimas, kad esi gerai pasiruošęs, leidžia tvirtai jaustis. Tuomet eiti į sceną yra didžiulis malonumas. O jei nebebūtų to malonaus jaudulio, tuomet tikriausiai nebereikėtų eiti į sceną.

N.P.: Iki šiol gerai prisimenu savo pirmąjį koncertą – labai džiaugiausi ir tikrai nesijaudinau. Grojau per "Bemoliuko" renginį tuometėje M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Jaudintis pradėjau paauglystėje, galbūt dėl to, kad pradėjau jausti atsakomybę už tai, ką darau. Tikriausiai tuo metu mano muzikinis suvokimas pradėjo greičiau vystytis negu fiziniai grojimo įgūdžiai ir šis neatitikimas tiesiog neleisdavo mėgautis tuo, ką darau, nes žiūrėjau į savo grojimą pernelyg kritiškai. Žinoma, įgydama patirties, galiu geriau valdyti save scenoje, jau maždaug žinau, kas gali atsitikti, ir esu tam pasiruošusi. Aišku, būna ir siurprizų: dėl to man labiau patinka prieš koncertą pabūti vienai, susikaupti, padaryti kvėpavimo pratimų.

B.V.: Žinoma, kad jaudulio yra: į tave nukreipta šimtai porų akių (ir ausų! ), laukia, kada atversi savo širdį ir visiems pagrieši jos turinį, o ir natas prisiminsi, ir pirštukus sugainiosi! Jaudulys – natūralus dalykas, bet džiaugiuosi, kad, įgijus scenos patirties, atsiranda ir pasitikėjimas savimi. Receptas geram pasirodymui: visų pirma ir antra, būtinas geras ir nuoseklus programos paruošimas. O trečia, kaip sakė mano vienas mylimiausių muzikantų Vadimas Gluzmanas, yra mokėjimas nusispjauti į kritikus, klausytojus ir visus kitus snobus. Juokas juokais, bet tai yra tiesa. Jaudintis reikia dėl muzikos, o ne dėl žmonių. O nuo muzikos ir darbų atsipalaiduoti pabėgu į gamtą ir sportuoju. Esu užlipusi į Fudzijamą, nuėjusi ir nubėgusi begales maršrutų, plaukusi baidarėmis.

– Kai Lietuvoje kalbama apie kultūrą, neišvengiamai, tarytum paraštėse, šmėžuoja ir labai žemiška tema – kultūros materialioji aplinka. Dominuoja du aspektai: kūrėjai sulaukia priekaištų, kad pataikauja publikos skoniui, tačiau patys jie dažnai neslepia nusivylimo nepakankama valstybės parama. Kokios jūsų patirtys, jūsų kolegų iš šalių, kuriose studijavote? Ar koncertai su įvairiais kolektyvais atsiranda iš poreikio supažindinti su savo vardu muzikos pasaulį, ar veikiau iš noro pačiam pažinti save, savo gebėjimus?

S.Z.: Pirmiausia įvairūs koncertai atsiranda iš noro muzikuoti ir kurti drauge. Tokiu būdu ne tik susipažįstame su muzikine literatūra, tačiau ir patys turime galimybę analizuoti save, atrasti, kas labiausiai tinka ir patinka, t.y. ar labiau nori užsiimti soline veikla, ar kamerine muzika, ar tave mieliau traukia barokas, ar šiuolaikinė muzika ir t.t. O pataikavimas publikai yra labai trapus dalykas – pasinaudodami vienkartine pataikavimo teikiama nauda, kuriame ilgaamžę prarają kultūroje. Tad labai svarbu jausti ribą ir jos neperžengti.

B.V.: Ne tik Lietuvoje ir ne tik dabar menininkas yra tarsi žuvis, bandanti išplaukti iš visokių povandeninių srovių – turime vis vinguriuoti tarp publikos ir asmeninio skonio, ekonominės naudos ir kūrybinės pilnatvės. Nuostabu, jeigu gali suderinti abu dalykus. Kiekvienas iš mūsų pasirenka vadinamąjį teisingą ar bent jau priimtiną sau variantą: kaip neišduoti savo principų, bet ir nelikti be vakarienės. Kompromisai būtini. Menas šiais laikais konkuruoja su tiek daug laisvalaikio praleidimo galimybių. Ir dažnai pralaimi, nes šiuolaikiniai žmonės pripratę viską ryti, kas juos lengvai patenkina, greitai prajuokinga ir neapkrauna smegenų. Patogiau atsiversti gandų žurnaliuką negu gerą knygą, pavėpsoti į socialinius tinklus, negu nueiti į parodą. O ką gauname mainais už šitaip praleistą laiką? Deja, tik tuštumą, nepasitenkinimą ir nuovargį. Menui reikia laiko, žinių, protinio darbo, emocijų, koncentracijos. Bet menas pripildo, atgaivina, keičia. Drąsiai sakau, kad atėję į koncertą po dienos darbų, išeisite pailsėję, atsigavę. Ir ne tik todėl, kad pusę koncerto pramiegojote.

– Atstovaujate tai Lietuvos muzikų kartai, kuriai nėra fizinių kliūčių mokytis pas geriausius mokytojus, išgirsti talentingiausius atlikėjus. Ar iš tikrųjų lengva šiandien būti jaunu muzikantu?

S.Z.: Galime keliauti, kur panorėję, daryti, ką norime, ir mokytis, pas ką norime, stebėti konkursus gyvai, tačiau, iš kitos pusės, atsiradus šiai laisvei ir internetui, atrodo, Žemė ėmė suktis keliskart greičiau ir vos spėjame koja kojon su ja. Anksčiau 20 metų jaunuolis, atliekantis sudėtingiausius virtuoziškus opusus, mums atrodė apdovanotas ypatingu talentu, dabar nieko nebestebina dešimties metų vaikas, atliekantis tuos pačius virtuoziškus kūrinius dar geriau ir preciziškiau. Anksčiau apie konkursus ir jų nugalėtojus galėjome tik perskaityti laikraščiuose ar perduoti informaciją iš lūpų į lūpas, dabar beveik visi konkursai yra transliuojami internetu ir kiekvienas gali pasijusti lyg sėdintis toje koncertų salėje. Kartu ir atlikėjui keliami vis didesni reikalavimai – nebeužtenka gražiai groti. Reikia arba būti ypač šarminga ir išskirtine, išsilavinusia asmenybe, arba reikia mokėti sudaryti gerą įspūdį. Vienu ar kitu atveju nuolatinis tobulėjimas ir žinių siekimas turėtų būti kiekvieno mūsų palydovas.

N.P.: Kai internetas pasidarė toks prieinamas, tikrai atsirado daugiau galimybių, bet, kita vertus, labai išaugo ir konkurencija tarp jaunų karjeros siekiančių muzikantų. Anksčiau galima buvo įrašyti kompaktinį diską, jį siųsti į festivalius ir taip siūlyti save kaip atlikėją, bet šiais laikais tie diskai tik kaupiasi ir dulka agentūrose. Dėl panašių priežasčių jauniems menininkams dažnai tenka rinktis tarp to, kas tikrai traukia, patinka, bet finansiškai neatsiperka, arba kas nepatinka, bet yra apmokama, kartais pataikaujant prastam skoniui. Bet taip buvo visais laikais, tad šis aspektas nepasikeite.

B.V.: Mokydamasi Manhateno muzikos mokykloje, turėjau kambario draugą – džiazo muzikantą iš Amsterdamo. Jam valstybė apmokėjo magistro mokslus (45 tūkst. dolerių per metus), padengė pragyvenimą, kelionės išlaidas. Mums iš Lietuvos tik pasvajoti apie tokias galimybes. Sakote, kliūčių nėra? Yra ir kartais jos atrodo neįveikiamos. Bet taip tik atrodo! Turint didelį norą, truputį drąsos ir sumanumo galima ir kalnus nuversti, tik kantrybės dažnam pritrūksta. Žinoma, kad virtuali erdvė suteikia labai daug galimybių: vaizdo pamokos, įvairūs konkursai, perklausos, natos, knygos, žurnalai ir t.t. Informacijos kiekis tikrai stebina. Bet ne visa informacija, kurią pasiekiame, yra kokybiška ir juo labiau reikalinga: dažna situacija, kai prakiurksome valandas prie kompiuterio, diena prabėga, o naudos – jokios. Tad kartais vertingiau turėti mažiau – padarai daugiau. Ar virtuali erdvė padeda muzikanto karjerai? Taip, gali padėti, bet tai yra tik vienas iš įrankių ir tikrai nereikėtų vien ja apsiriboti. O geros muzikos vadybos paslaptis – nuolatinis darbas kiekvieną dieną.

– Jau pirmajame susitikime su muzikos pedagogu atlikėjams įskiepijamas tobulumo siekis. Iš pradžių valandų valandomis tobulama technika, paskui mokomasi interpretuoti. O kada tampama profesionalu? Juk ne tądien, kai įteikiamas diplomas. Kita vertus, savo srities profesionalai nuo profanų skiriasi ir tuo, kad nesiliauja siekti tobulumo.

S.Z.: Pirmoji mintis, kilusi perskaičius šį klausimą, buvo mano ypač gerbiamo ir mylimo filosofo Leonido Donskio žodžiai apie gyvenimą: "Gyvenimas yra it fortepijonas, kuriuo mes pradedame išgauti autentišką garsą ir priartėjame prie jo skambesio gelmės tada, kai mūsų laikas pasaulyje baigiasi."

N.P.: Kartą, man dar neįpusėjus studijų, kažkokiame vakarėlyje buvau paklausta, ar esu profesionali atlikėja, ir nežinojau, ką atsakyti. Kai buvau vaikas, dažnai klausydavau pasakų įrašų, o jose buvo tokia frazė: "Aš – ne burtininkas, aš dar tik mokausi!", ji puikiai nusako mano tuometę būseną. Mano draugams austrams pavyko mane įtikinti, kad profesionalu tampi tada, kai tai, ką darai, pradeda duoti materialinę naudą, t.y. tampa tavo profesija. Nuo tada esu profesionalė.

B.V.: Wolfgangas Amadeus Mozartas rašė: "Būti genialiam –  reiškia mylėti." Meilė savo profesijai ir sukuria norą tobulėti. Žmogus linkęs nuklysti į blogus įpročius lengviau, nei įgyti naudingų. Technika yra mūsų grojimo įpročiai, kurie turi būti  šveičiami ir švarinami kiekvieną dieną. Profesionalumas ateina su valandomis ir patirtimi. Deja, paslapties nėra. Neseniai grojau keliolikos žmonių susibūrime. Po koncerto priėjusi pagyvenusi moteris su ašaromis akyse dėkojo: atliekama muzika ją nukėlė į laimingus vaikystės metus, miestą, jos namus, ji prisiminė jau seniai išėjusius tėvus. Tikslų turiu daug, bet jeigu reikėtų išsirinkti vieną – norėčiau, kad mano grojama muzika tarsi dvasia aplankytų klausytoją ir nukeltų į nematerialųjį pasaulį.

– Kuo išreikštas jūsų tikslas – gal tai siekis sugroti kurį ypač sudėtingą kūrinį? Būti pakviestai į kurią nors koncertų salę? Sulaukti kurio nors konkretaus kritiko teigiamo pripažinimo? Nugalėti konkurse? Galimybės groti tik tada ir tik tai, ką norite jūs, o ne kas patrauklu auditorijai?

S.Z.: Mano tikslas – pabusti kiekvieną rytą ir būti laimingai dėl to, ką darau, džiaugtis tais darbais, kurie manęs laukia tą dieną, ir ramiai užmigti kiekvieną vakarą, nekantriai laukiant rytojaus. Manau, tai didžiausias kiekvieno žmogaus profesinis tikslas.

N.P.: Gali būti visi išvardyti tikslai, norisi tiesiog tobulėti, ir savo tobulėjimą dažniausiai matai, kai atsiranda vis įdomesnių projektų ir renginių.

Kas? Smuiko duetų koncertas. Dalyvauja B.Valiukevičiūtė, smuikas (JAV / Lietuva), N.Polukord, smuikas (Austrija / Lietuva), S.Zajančauskaitė, fortepijonas (Lietuva).

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Kovo 17 d. 18 val.

Iš kūrybinės biografijos

B.Valiukevičiūtė mokėsi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, studijavo Fjezolės muzikos mokykloje Italijoje, Manhatano muzikos mokykloje, JAV. Nuo 2016 m. smuikininkė studijuoja DePaul universitete. Smuikininkė yra simfoninio orkestro "New York Symphonic Ensemble" artistė ir "Pan European Philharmonic" kviestinė koncertmeisterė.

N.Polukord mokėsi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vienos konservatorijoje, 2012 m. įgijo bakalauro, 2016 m. – magistro laipsnius Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete. Atlikėja koncertuoja solo ir įvairių kamerinių ansamblių sudėtyse, pasirodo ir simfoninių orkestrų – Baltijos jaunimo filharmonijos, Gustavo Mahlerio jaunimo bei Austrijos simfoninių orkestrų "Wiener Symphoniker", "Wiener Konzertverein", "Volksoper Wien" sudėtyse.

S.Zajančauskaitė mokėsi Rokiškio muzikos mokykloje ir Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, studijavo Sankt Peterburgo valstybinėje N.A.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, kurią baigė aukščiausiu įvertinimu – raudonuoju diplomu. Atlikėja solo fortepijono ir kamerinės muzikos studijas tęsė Veimaro Franzo Liszto aukštojoje muzikos mokykloje. Už pasiekimus muzikoje apdovanota prezidento Valdo Adamkaus premija, atlikėja daug koncertuoja solo ir įvairių kamerinių ansamblių sudėtyse, dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose.