Prieš metus kartu su vyru atostogoms pasirinkusi Nidą, Vilma suprato vieną dalyką: kol Ukraina kovoja už savo ir Europos laisvę, jos atostogos bus šalia fronto linijos. Kitą savaitę ji vėl vyksta į misiją. Tuo pačiu maršrutu į Ukrainą gydytoja anesteziologė-reanimatologė vyks ir gegužę, ir liepą.
„Neskaičiuoju, kiek kartų važiavau“, – V. Traškaitė-Juškevičienė neslėpė, kad per pastaruosius metus Ukraina jai tapo antraisiais namais. Veikiausiai dėl to, vos tik kirtusi sieną, medikė akimirksniu įsilieja į vietos rutiną. Grįžus į Lietuvą prireikia dienos ar dviejų, kol vėl įsijaučia į Kauno klinikų ritmą. Šalia pagrindinės veiklos Vilma tęsia misijas padėdama Ukrainai: ieško paramos, rūpinasi medicinos įranga ir priemonėmis. Į šią veiklą įtraukė ir savo vyrą. Jis rūpinasi ne tik namais, šeimos keturkoju, bet ir siuntomis, kurias kartais atneša kurjeriai.
„Misijos Ukrainoje mane pakeitė...“ – V. Traškaitė-Juškevičienė prisipažino išmokusi daug naujų dalykų. Jai nebaisu be GPS ryšio likti Ukrainos gilumoje arba vienai tvarkytis su gabenamu sužeistuoju.
Taip, supratote teisingai – medikė iš Kauno perveža kritinės būklės pacientus iš pafrontės ligoninių į saugesnes gydymo įstaigas. Tą patį daro ir jos kolegos. Neseniai atidarytas ir stabilizavimo punktas, iš kurio pacientai keliauja į aukštesnio lygio ligonines.
„Viskas vyksta vieno langelio principu. Ne iš gero gyvenimo, o iš būtinybės“, – V. Traškaitė-Juškevičienė pabrėžė, kad pirmo būtinumo dalykų yra ir daugiau.
Reikalinga medicinos įranga, vienkartinės priemonės, vaistai, o kartais ir tokie paprasti dalykai kaip degalai ar atsarginės padangos.
„Galime turėti visą reikalingą aparatūrą ir pasiruošusią komandą, bet jei automobilis neturės degalų ar atsarginės padangos, misija neįvyks“, – kalbėjo medikė.
Dalyvauti „Kauno dienos“ rengiamame „Metų kauniečių“ projekte ji sutiko ne dėl asmeninės šlovės, o dėl galimybės plačiau papasakoti apie Ukrainą, savo kolegas, pacientus ir Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos paramos fondą. Jos pagalba kyla iš atsakomybės ir meilės Lietuvai – noras padėti ten, kur labiausiai reikia, glaudžiai susijęs su jos vertybėmis.
Apie vaikystės svajonę dirbti ten, kur sunkiausia. Apie norą, kuris kartais būna stipresnis už baimę. Apie vyrą, kuris kantriai laiko namų frontą, ir šunį, vis dar atpažįstantį retai namuose pasirodančią šeimininkę. Apie Ukrainą, tapusią artimu pasauliu, – pokalbis su „Metų kauniete 2025“ V. Traškaite-Juškevičiene.
– Dar mokykloje svajojote dirbti ten, kur sunkiausia. Ar jaučiate, kad išpildėte šią svajonę?
– Nežinau, ar ją išpildžiau, veikiau atgaivinau. Kurį laiką viskas buvo labai įprasta: darbas klinikose, studentai, pacientai. Įsisuki į rutiną ir tarsi pamiršti tuos dalykus. Tačiau kai išvažiavau į stažuotę, supratau, kad kitaip jau nebebus. Dabar norisi tiesiog tęsti ir tęsti.
– Ar buvo momentas, kai supratote, kad einate teisingu keliu?
– Nežinau, ar buvo koks nors konkretus patvirtinimas. Jaučiu, kad man sekasi, o svarbiausia – patinka. Į darbą kasdien einu su malonumu. Norėčiau daryti dar daugiau, bet, kaip ir visi, turiu tik tas pačias 24 valandas per parą. Galvoje pilna įvairių idėjų universitete, klinikinėje veikloje, o dar atsirado savanorystė Ukrainoje, kurią reikėjo įterpti į gyvenimą. Tačiau man patinka tai, ką veikiu, ir tai man yra didžiausias ženklas, kad viskas gerai.
– Kaip atrodo Jūsų diena nuo ryto iki vakaro?
– Anksčiau ji buvo intensyvi, o dabar – dar intensyvesnė. Ypač nuo tada, kai suintensyvėjo veikla Ukrainoje. Tuo metu, kai būnu Lietuvoje, stengiuosi padaryti kuo daugiau. Laikas čia labai užimtas, todėl su kolegomis juokaujame: pailsėsiu Ukrainoje. Ten gyvenimas visai kitoks – nėra nuolatinio bėgimo, skambučių, susitikimų.
– Ar gyvenate planuodama laiką?
– Taip. Paprastai jau prieš kelias savaites žinau, kaip atrodys mano dienos, todėl spontaniškai susitikti kartais būna sudėtinga. Suprantu, kad skamba ne itin smagiai, bet taip yra. Pastaruoju metu atsirado daugiau viešumo, žurnalistai kviečia į radiją, televiziją. Man norisi dalyvauti, pasakoti apie Ukrainą, apie kolegas, apie pacientus. Norisi, kad žmonės žinotų, kas ten vyksta. Kai tokius dalykus reikia įterpti į darbotvarkę, veiklos dar padaugėja. Bet kai nori – viskas pavyksta!
– Vienos misijos nepakako. Vykstate vėl ir vėl. Kodėl?
– Neturiu jokių įsipareigojimų, važiuoju todėl, kad noriu. Kas mane motyvuoja? Troškimas padėti ten esantiems pacientams, kolegoms, kurie labai sunkiai dirba – gydo, perveža sužeistuosius. Norisi būti viso to dalimi ir kartu įgauti patirties.
– Kuo darbas Ukrainoje skiriasi nuo darbo Lietuvoje?
– Lietuvoje viskas gana aišku. Tu žinai, kur būsi, ką darysi. Tačiau Ukrainoje darbas labai neprognozuojamas. Gauni žinutę apie pacientą, kurį reikia pervežti, šoki į batus ir važiuoji. Pabudęs ryte tu niekada nežinosi, kaip baigsis diena. Dabar gana dažnai pasakoju situaciją, kai greitosios pagalbos automobilis netikėtai pateko į dronų ataką. Niekas to neplanavo – kolegos tiesiog važiavo pas pacientus, o viskas pasikeitė per akimirką. Iš vienos pusės tas neprognozuojamumas įdomus, bet iš kitos – jis sukelia neužtikrintumą. Vis dėlto žinai, kad su komanda susitvarkysi.
Pasiilgstu šeimos, artimųjų, bet kartais būna atvirkščiai – pasiilgstu fronto.
– Skiriasi ir komandos, su kuriomis dirbate?
– Lietuvoje komandą sudaro gydytojas, slaugytojas, pagalbiniai darbuotojai. Jei dirbama operacinėje – visa chirurginė komanda. Ukrainoje dažniausiai esame dviese: aš ir vairuotojas, kuris neturi medicininio išsilavinimo, bet man pasisekė, kad jis turi daug patirties. Galiu paprašyti paduoti vieną ar kitą daiktą ir žinau, kad viskas bus gerai. Tačiau su pacientu automobilio gale esu viena – turiu pati pasiruošti sistemas, susitraukti vaistus, stebėti būklę. Ten viską darome patys – ir medicinines procedūras atliekame, ir automobilį išsivalome, ir deguonies balioną prisipildome. Tačiau bazėje, kur būname apsistoję, mūsų yra daug – gal kokios dvidešimt miegamųjų vietų. Vis dėlto visi važiuojame skirtingais maršrutais ir rūpinamės savo pacientais.
– Ar sunku dirbti vienai?
– Nebuvo taip, kad atvažiavau ir iškart likau viena su pacientu. Pirmą kartą daug dirbau su organizacijos „TacMed Ukraine“ vadovu, kuris taip pat yra anesteziologas. Daug kalbėjomės, stebėjau, ką jis daro. Kai jau supratau visą procesą, vėlesnėse misijose galėjau dirbti viena. Iš tiesų kartais net paprasčiau dirbti vienai nei su mažiau patyrusiu kolega. Tada esi atsakinga tik už savo veiksmus.
– Ar teko susidurti su paciento mirtimi?
– Laimei, ne. Tačiau yra buvę situacijų, kai teko gaivinti. Vieną kartą buvome tarp pirmųjų, atvykusių į eismo įvykį – jų Ukrainoje tikrai nemažai. Pacientas buvo labai sunkios būklės. Pasisekė, kad buvome dvi komandos – reikėjo gaivinti, intubuoti, užtikrinti gyvybines funkcijas. Mes padarėme viską, ką galėjome, bet galiausiai pacientas neišgyveno.
– Atvykus į Ukrainą iškart pajutote, kad tai karo zona?
– Nebuvau pačiuose rytiniuose regionuose, kur miestai labiausiai sugriauti, tačiau mačiau ir sudegusią karinę techniką, ir subombarduotus namus. Kontrastai labai dideli. Tokie miestai kaip Kyjivas, Lvivas ar Dnipras gyvena beveik įprastą gyvenimą – žmonės ten dirba, vaikai eina į mokyklas, veikia kavinės, sporto klubai. Tačiau kartu matai ir apgriautus pastatus, sprogdinimų vietas, kelius su maskavimo tinklais.
– Esate minėjusi, kad noras padėti didesnis už baimę.
– Taip. Kartais net priešingai – būnant Lietuvoje būna baisiau nei ten. Pavyzdžiui, kai įvyko drono ataka, aš tuo metu buvau Lietuvoje ir ruošiausi vykti į Ukrainą. Sėdi čia, gauni žinutes apie sužeistus kolegas ir supranti, kad nieko negali padaryti. Tada labai norisi būti ten – padėti, matyti, veikti. Būnant Lietuvoje belieka tik laukti žinių.
– Ko Jus išmokė misijos Ukrainoje?
– Labai daug. Tiek techninių, tiek netechninių dalykų. Medicina, kurią taikau ten, iš esmės panaši į tai, ką darau Lietuvoje, tačiau sužalojimai ir situacijos dažnai visai kitokios. Tai labai vertinga patirtis. Ji praverčia ir čia, Lietuvoje. Jei kada nors ateitų diena X, šie įgūdžiai taip pat praverstų.
– Kas padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą?
– Žmonės ir komanda. Tiek čia, tiek Ukrainoje viskas susiveda į žmones. Kai turi gerą ryšį su kolegomis, gali pasidalyti įspūdžiais, išgyvenimais, pajuokauti. Tai labai padeda. Dirbame sunkų darbą, todėl svarbu ir atsipalaiduoti. Kartais nuvažiuojame picos ar desertų.
– Ko šiandien labiausiai reikia Ukrainai?
– Nors į misijas Ukrainoje važiuoju kaip „Blue / Yellow“ savanorė, ten dirbu su organizacija „TacMed Ukraine“, kuri netoli fronto linijos įkūrė stabilizavimo punktą ir perveža pacientus iš vienos gydymo įstaigos į kitą. Pirmiausia labai reikia vienkartinių medicinos priemonių – jos naudojamos nuolat, todėl atsargos greitai senka. Žiemą ypač svarbios šildomos antklodės, nes sužeistieji dažnai būna sušalę, o hipotermija blogina kraujo krešėjimą – žmonės labiau kraujuoja, mažėja išgyvenamumas. Reikalingi ir medikamentai, ypač kritinės būklės pacientams, taip pat įvairios kasdienės medicinos priemonės. Žinoma, ne mažiau svarbi ir įranga. Be jos nieko negalime padaryti. Tačiau karo sąlygomis viskas labai trapu: gali nusipirkti įrangą, ją turėti, o vieną dieną atskrenda dronas ir viskas dingsta. Įranga labai brangi. Iki tol, kol neįsitraukiau į šią veiklą, net neįsivaizdavau, kiek viskas kainuoja. Pavyzdžiui, monitorius su defibriliatoriumi – naujas kainuoja apie 20 tūkst. eurų, mes perkame naudotus ir vis tiek sumokame apie 5 tūkst. eurų. Kai įranga sugenda, kol randame pakaitinę, praeina daug laiko ir reikia daug pastangų, o mums juk reikia dirbti, todėl visada turime turėti atsargų. Be medicinos įrangos yra ir labai žemiškų dalykų – padangos, dyzelinas, automobilių techninė priežiūra. Žmonėms dažnai smagiau prisidėti prie monitorių ar kitos įrangos, bet jei neturėsime padangų ar degalų, niekur nenuvažiuosime. Mūsų pagrindinis darbas – pervežti pacientus. Todėl renkame piniginę paramą ir naudojame ją ten, kur tuo metu labiausiai reikia. Parama gali būti ne tik finansinė. Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos paramos fondas yra gavęs ne vieną automobilį dovanų. Vienas mano mėgstamiausių pavyzdžių, kurį pasakoju, – vieni Kauno laidojimo namai, kurie paaukojo savo katafalką. Perdažius jį žaliai ir vietoje bėgelių, skirtų karstui, įrengus neštuvus, galėtų išeiti puikus pacientų evakuacijos automobilis. Automobilis buvo perduotas vienam iš karinių dalinių, su kuriais bendradarbiaujame. Kartais žmonės patys susisiekia ir sako: turime medicinos priemonių, gal jums tiks. Tada važiuojame, pasižiūrime ir pasiimame tai, kas gali būti naudinga. Labai svarbu pabrėžti, kad viskas, ką surenkame su fondu, keliauja tiesiai į Ukrainą. Neturime administracinių kaštų, paramą dažniausiai pristatome patys ar fondo bendraminčiai savo laisvo laiko ar atostogų sąskaita.
– Norint gauti paramą, reikalinga sklaida, o tai juk taip pat papildomas darbas?
– Kaip aš sakau, viskas, ką sukaupėme, – per daug sunkaus darbo, prakaito, kartais ir ašarų. Išmokome prašyti pagalbos. Kartais gauname įrangą su nuolaida, kartais – besibaigiančio ar net pasibaigusio galiojimo medicinos priemonių, kurias dar galima panaudoti. Pavyzdžiui, viena įmonė Pabradėje perdavė mums besibaigiančio galiojimo medicinos priemonių. Kai pacientų srautai dideli, tikrai spėsime jas panaudoti iki galiojimo pabaigos.
– Būdama Ukrainoje svajojate kuo greičiau grįžti namo?
– Žinote, kas įdomu – adaptacija Ukrainoje vyksta akimirksniu. Kertu sieną ir jau esu ten. Grįžus į Lietuvą prireikia dienos ar dviejų, kol vėl įsijaučiu į Kauno klinikų ritmą, pacientus, darbus. Pasiilgstu šeimos, artimųjų, bet kartais būna atvirkščiai – pasiilgstu fronto.
– Kaip šeima reaguoja į Jūsų išvykas? Ar palaiko?
– Palaiko. Jie žino, kad vis tiek važiuosiu. Geriau važiuoti nesusipykus nei su nuoskaudomis. Pirmieji kartai buvo sunkesni – šeima nerimavo, bet paskui pamatė, kad aš išvažiuoju, grįžtu – rutina tęsiasi. Nebėra to mąstymo, kad kirtus sieną iškart bus pavojus. Vyras, beje, taip pat įsitraukė į mano veiklą. Be to, kad laiko visus namų kampus ir rūpinasi mūsų šunimi, kartais iš kurjerių paima siuntas, padeda rūšiuoti, sutalpinti paramą į automobilius.
– Ar Jūsų šuo Jus dar atpažįsta? Namuose juk šiuo metu esate retas svečias.
– Jis mane pažįsta, bet iš tiesų yra vyro šuo. Jiedu visur kartu keliauja. Beje, mūsų bazėje Ukrainoje irgi turime šunį ir kelis kačiukus. Gyvūnai labai padeda nuimti įtampą. Kitą kartą važiuodama vešiu šuniui skanėstų – jį kažkada fronte rado vienas savanoris, o kai išvyko, šuo liko su mumis.
Tiek profesine, tiek žmogiškąja prasme šios misijos mane pakeitė į gerąją pusę.
– Kiek artima Jums tapo Ukraina?
– Pirmiausia – Lietuva. Ji mano širdyje, tai mano šalis. Dėl jos aš darau tai, ką darau, nes labai myliu Lietuvą. Ukraina man – broliška tauta, šalis, su kuria turime istorinių ryšių. Kai prasidėjo karas, atsirado noras padėti tarsi draugui.
– Be vidinio pasitenkinimo, kas Jums yra didžiausias atpildas darbe?
– Aš visada norėjau būti anesteziologe – tai mano pasirinkimas, mano specialybė. Sunku pasakyti, kas yra didžiausias apdovanojimas. Gal pavykęs projektas, pasveikęs pacientas, situacija, kurioje galėjau kažkam padėti. Svarbiausia – džiaugtis, kad darai savo darbą. Būna, žmonės padėkoja, bet ne dėl to juk tai darai. Kiekvienas gydytojas truputį narcizas – pabaigei darbą, viskas pavyko, ir tai savaip malonu.
– Misijos Jus pakeitė?
– Įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. Kai patiri įvairių situacijų, supranti, kad ir kas nutiktų, – susitvarkysi. Prisimenu, kai važiuojant per Ukrainą staiga dingo GPS. Anksčiau gal būčiau pagalvojusi, kad nesusidorosiu, bet dabar jaučiuosi kitaip. Ir medicinine prasme esu labiau užtikrinta – jei kada nors panaši situacija pasitaikytų Lietuvoje, tai nebebūtų šokas. Tiek profesine, tiek žmogiškąja prasme šios misijos mane pakeitė į gerąją pusę.
– Ar tikėjotės tapti Metų kauniete?
– Į projektą „Metų kauniečiai“ žiūrėjau kaip į nuotykį ar avantiūrą. Pagalvojau: jei galėsiu paviešinti fondo veiklą, papasakoti apie Ukrainą, – važiuojam. Man nereikia nei garbės, nei šlovės. O tai, kad išrinko... Žmonės sako, kad kitaip ir būti negalėjo. Galėjo, bet vis tiek labai smagu.
Parama medikams Ukrainoje
Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos paramos fondas
Banko sąskaitos numeris: LT527300010198182536
Paskirtis: Parama
