BUVUSI MOKYTOJA NEMEZGA KOJINIŲ – SĖDA PRIE AUTOMOBILIO VAIRO IR KELIAUJA PO LIETUVĄ

Iš Kauno persikėlusi į Jonavą buvusi lietuvių kalbos mokytoja nemezga kojinių – sėda prie automobilio vairo ir drauge su dukra keliauja po Lietuvą bei įspūdžiais dalijasi feisbuko paskyroje.

Netikėtas susitikimas

Važiuodama į Jonavą žinojau, kad Audronė Tuminauskienė – į pensiją išėjusi mokytoja, savaitgalius leidžianti ne žiūrėdama meksikietiškus serialus su virbalais rankose, o prie automobilio vairo. Vis dėlto, išgirdusi ją kalbant, akimirką sudvejojau, ar tik nebūsiu sumaišiusi adresatų – telefono ragelyje skambėjo jaunatviškas ir labai malonus balsas. Mintyse ėmiau piešti pašnekovės veidą, o kai ją išvydau laiptinėje – sustingau. Mes anksčiau matėmės?

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Žinokite, savo mokinių sutinku įvairiuose pasaulio kampeliuose. Ne visus prisimenu. Su kitais bendrauju iki šiol. Štai vienas džiaugėsi, kad neseniai tapo tėčiu. Kitas gyrėsi, kad gavo vairuotojo pažymėjimą ir būtinai mane aplankys. Smagu“, – savo žodžiais A.Tuminauskienė patvirtino, kad nuojauta manęs neapgavo.

Pardaviau per dvi savaites, o kur gyventi? Dievulis mane visur vedžiojo.

Kone prieš tris dešimtis metų sėdėjau jos kabinete, „Aušros“ gimnazijoje, ir suskliaudusi ausis slėpiausi už klasiokų nugarų, kad visų mylima lietuvių kalbos mokytoja nepaklaustų, kiek knygų perskaičiau per vasaros atostogas.

„Dabar to nebedarau“, – A.Tuminauskienė tikino, kad metai pakeitė ne tik jos požiūrį į privalomos literatūros sąrašą, bet ir į daugelį kitų dalykų. Tarkim, kad mažesnis miestas gali būti kur kas patrauklesnis už didmiesčio erdves, o norint keliauti nebūtina pirkti lėktuvo bilieto ir naudotis kelionių agentūrų paslaugomis. Tereikia vairuotojo pažymėjimo, kiek daugiau fantazijos ir geros kompanijos – ne būrio su gidu priešakyje, o laiko patikrintų žmonių, su kuriais gera visur ir visada. Bet apie tai kiek vėliau.

Iš Kauno į Jonavą

Su Audrone susitikome Jonavoje, nors, regis, dar visai neseniai ją mačiau vaikščiojančią Laisvės alėja. Pasirodo, kad gimusi, augusi ir daugiau nei pusę gyvenimo dirbusi bent keliose Kauno gimnazijose, pastaruosius kelerius metus Audronė gyvena devintame pagal gyventojų skaičių Lietuvos mieste, Kauno apskrityje, prie Neries, žemiau Šventosios žiočių. Čia ji, beje, dabar ir dirba vietos progimnazijoje.

„Jonava yra puikus miestas, o rajonas, kuriame gyvenu, anot vietinių, yra pats geriausias. Šalia – ir ligoninė, ir parduotuvės. Kaimynai čia taip pat puikūs“, – A.Tuminauskienė tikino gyvenamąją vietą nusprendusi keisti dėl dukros.

Autizmo spektro sutrikimą turinčiai 23-ejų Gražinai Kauno šurmulys ir artimiausių kaimynų linksmybės pasidarė nepakeliamos, todėl Audronė nutarė parduoti savo butą ir ieškoti kito. Tai padaryti pavyko labai greitai.

„Pardaviau per dvi savaites, o kur gyventi? Dievulis mane visur vedžiojo. Žiūrėjau ir Garliavoje, ir Jonučiuose, ir Prienuose. Tuo metu Gražina mokėsi Kėdainių specialiojoje mokykloje, todėl pagalvojau, kad iki ten iš Jonavos būtų gana arti“, – kartu su kita dukra Emilija sėdusi prie skelbimų portalų, A.Tuminauskienė tąsyk išsirinko maždaug septynis galimus variantus.

Vis dėlto pirmojo įspūdis buvo stipriausias – apžiūrėjusi kitus, ji grįžo prie buto Žeimių gatvėje varianto.

„Su Gražina po pažastimi rankines pasikišusios atėjome, o mašina su baldais atvažiavo iš paskos. Kol mes gėrėme kavą, viskas buvo surinkta. Labai džiaugiamės tuo, ką turime“, – šeimininkė dirstelėjo į namų erdves, kuriose dabar apstu ne tik paveikslų, knygų, šunelio Grikio žaislų, bet ir angelų. Prieš daugybę metų koncerto Italijoje metu vieną sparnuotą skulptūrėlę gavusi dovanų, dabar lituanistė jas skaičiuoja dešimtimis. Antai vieną atsiuntė mokiniai iš Danijos, kitą iš Anglijos atvežė gera bičiulė, o ir pati Audronė, keliaudama po Lietuvą ar užsienį, į lagamino kamputį įspraudžia po angelą.

„Anksčiau pirkau daugiau. Dabar pažiūriu, kad būtų įdomesnis, labiau patiktų, – vienas tokių, anot pašnekovės, su lenkišku užrašu, nutūpė ant durų. – Išvertus į lietuvių kalbą reiškia: kad gyventųsi, kad sektųsi, kad norėtųsi ir kad galėtųsi!“

Sėkmingi pasukimai

Apie Audronės aistrą keliauti kalba ne tik angelai, bet ir nuotraukos feisbuko paskyroje. Čia ji Žagarėje, vietos kavinėje, skanauja ledus, čia ji jau Lenkijoje, vaikšto po vietos pilis.

„Nuotraukas pradėjau kelti dėl dukros. Jai labai patinka skaičiuoti, kas paspaudė „patinka“. Jei ne dukra, vargu ar tiek daug keliaučiau“, – moteris neslėpė, kad Gražiną kelionės veikia raminamai. Todėl dukros akyse pamačiusi nerimo ženklų, mama krauna krepšį ir sėda į automobilį. Kartais į keliones jos leidžiasi dviese, kartais – su Grikiu. Vis dėlto dažniausiai automobilio vidų užpildo dar dviejų draugių ekipažas. Kaip jau minėjo anksčiau, kelionės grupėmis su sustyguota programa, nepaliekančia vietos laisvei, – ne Audronei.

Įspūdžiais apie aplankytas vietas lietuvių kalbos mokytoja dalijasi virtualiojoje erdvėje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Man nepatinka bėgimas minučių tikslumu nuo vieno objekto prie kito. Kai keliauji savarankiškai, gali atrasti labai daug įdomių ir netikėtų dalykų“, – A.Tuminauskienė džiaugėsi, kad dažniausiai jos asmenines paieškas vainikuoja saldžios radybos ir netikėti nuotykiai. – Pamenu, nuvažiavome į Jurbarko muziejų, o ten yra drabužinė, kurioje galima matuotis dvariškių drabužius. Tik pradėjome su drauge juos traukti, o pakabos ėmė ir išsiardė. Kiek juoko buvo!“

Likeris klebonui

Nuotykių būta ir daugiau. Tarkim, keliaudama į Šilutę, moteris planavo sukti į Priekulę, kuri neatsiejama nuo rašytojos Ievos Simonaitytės. Vis dėlto išėjo kiek kitaip. Vairą pasukusi Veiviržėnų link, keliautoja su dukra ir bičiule atsidūrė prie nuostabios medinės bažnyčios, o paklibinusi vienas neužrakintas duris, kakta į kaktą susidūrė su klebonu. Plepus dvasininkas, anot Audronės, ne tik papasakojo apie šventovę, bet ir nusivedė ir kleboniją. Atsidūrusios joje, moterys aiktelėjo iš nuostabos.

„Koks grožis atsivėrė prieš akis! Dviejų aukštų art deco stiliaus pastatas su kolonomis, terasa. Pirmas aukštas skirtas bendruomenei, o antrame aukšte – du kambariai. Klebonas pavaišino mus kava, o tada atidarė barą“, – linksmuolė su šypsena prisiminė jo turinį ir dvasininkui duotą pažadą jį papildyti iš medaus ir žolelių gaminamu „Krupniko“ likeriu.

Krupniko istoriją keitė prisiminimai apie Biržus, ten rastą Londono gatvę, levandas, Baibokus ir alaus kelią, netikėtai nuvedusį iki vieno nedidelio prabangaus dvaro. Už tai, kad įdėmiai klausė pasakojimo, bet vietoje negalėjo nubraukti storos alaus putos nuo bokalo, šeimininkas netikėtai viešniai prikrovė pilną bagažinę vieno seniausių istorijai žinomų žmogaus gaminamų produktų.

„Parsivežiau visas lauktuves namo, o tada su draugėmis užsisakiau nakvynę Bistrampolyje. Ten degustavome alų“, – prisiminė pašnekovė.

Audronės namuose apstu mielų niekučių. Mums kalbantis iš pinto krepšelio ji ištraukė įspūdingus stiklo ir kaulo karolius. Pastarieji – laimikis iš Žagarės, kurioje lankėsi vos prieš savaitę drauge su savo auklėtoja.

„Žagarę norėjau aplankyti labai seniai, nes močiutė daug pasakojo apie šį miestelį. Čia ji atostogaudavo pas savo tetą, turėjusią prabangų dviejų aukštų namą. Sekmadieniais dėdė kartu su šuneliu eidavo į karčemą, o grįždavo abu linksmi, nes augintinis labai mėgo alų“, – juokėsi moteris.

Kelionių skoniai

Keliaudama po Lietuvą Audronė stengiasi ne tik kuo daugiau pamatyti, bet ir kuo daugiau paragauti. Todėl kiekviena jos, dukros ir bičiulių kelionė baigiasi kokioje nors vietos kavinėje, restorane ar užeigoje. Tokį ritualą ypač mėgsta Gražina. Tuomet ji pati verčia meniu, renkasi, ką norėtų ragauti.

„Galiu pasakyti, kad Šėtoje patys skaniausi bulviniai blynai. O štai Žagarėje labai patiko balandėliai ir kepsnys. Šiemet svečiavausi Kėdainiuose. Ten valgiau agurkų sriubą, valgiau foršmaką ir užgėriau jį agurkiniu midumi. Beje, valgiau ir agurkų skonio ledų“, – pastarųjų skonis, nors ir kiek neįprastas, A.Tuminauskienei labai patiko.

Kiekvieną kelionę vainikuoja vietos virtuvės degustacija. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Kartu su draugėmis Audronė galvoja pradėti gastronominių kelionių ciklą. Tiesa, šią mintį moterys nusprendė atidėti kitiems metams. Lietuvių kalbos mokytoja juokavo, kad karantinas ir sėdėjimas namuose kiek pakoregavo formas, todėl, per metus atsikračiusi vieno kito kilogramo, ji galės leistis po Lietuvą ar už jos ribų ir mėgautis visais skoniais.

„Būtinai tai padarysime!“ – savo plano mokytoja neišsižadėjo.

Sužavėjo vietiniai

Audronė neapsiriboja Lietuva. Kai tik gali, kerta sieną ir lanko artimiausius kaimynus. Bene dažniausiai ji keliauja į Lenkiją, bet renkasi ne lietuvių pamėgtą Varšuvą ar Krokuvą, o atokesnes, mažiau pažintas vietas. Štai visai neseniai lankėsi Lenkijos šiaurėje, o pirmiausiai suko Olštyno link.

„Be galo mėgstu Lenkijos kelius. Važiuoji siaurais, vingiuotais keliukais pro mažus miestelius, pakelės raudonuoja aguonų liepsnomis, staiga susivoki, kad jau leki greitkeliu, kol žvilgsnis užkabina didžiulį mėlyną plotą – rugiagėlių jūrą. Kuo artyn Olštynas, tuo daugiau įkalnių ir nuokalnių. Žodžiu, smagiai pasiekėme tikslą. Net nepavargome, dar nulėkėme į senamiestį, apsižiūrėjome“, – bepasakojant kaunietei, prieš akis iškilo didingos Olštyno pilies vaizdai, o gomurį kuteno vis dar nepamirštas, nuo karščio vadavusio arbūzų limonado ir šalto alaus su aviečių sirupu skonis.

Aplankė Audronė ir Ostrudą – miestą Varmijos Mozūruose. Iš arčiau dirstelėjo į kryžiuočių ordino pilį, kurią 1381 m. antpuolio metu sunaikino kunigaikštis Kęstutis.

„Vėliau ji buvo atstatyta. Manoma, kad būtent čia 1410 m. buvo atvežtas paskutinio kryžiuočių magistro Ulricho fon Jungingeno kūnas“, – A.Tuminauskienė pasakojo, kad, prieš važiuodama į kiekvieną objektą, iš anksto juo pasidomi, tačiau labai daug ko naujo sužino ir nuvažiavusi į vietą.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Planuose – Zarasai

Iš šios vasaros kelionių svetur Audronė grįžo sužavėta ne tik vaizdų, bet ir vietos žmonių kultūros, jų svetingumo.

„Važiuoti kitų šalių keliais nebijau, nes naudojuosi navigacija. Žinoma, visko pasitaiko. Tarkim, šios kelionės metu išvažiavau į priešpriešinį eismą. Galiu tik įsivaizduoti, ką išgirdusi ir pamačiusi būčiau Lietuvoje. Tuo metu ten neišgirdau jokio komentaro! Keli vairuotojai atsidarė langus ir mandagiai parodė, kad ne ten važiuoju“, – situacijų, kurios stebino vietinių dėmesiu, anot pašnekovės, būta ir daugiau. Antai, išgirdę kaip Audronė kalba su dukra, prie jų priėjo viena lenkė ir ėmė dalytis sentimentais, kuriuos iki šiol jaučia viena kavinei įsikūrusiai Aušros vartų dešinėje. Vietinė gyventoja pasakojo, kad niekur kitur nėra ragavusi skanesnio varškės pyrago su sūria karamele.

„Beje, per visą kelionę nė karto pati nepyliau degalų. Už mane tai darė arba degalinių darbuotojai, arba atsitiktinai sutikti vyrai ir jaunuoliai“, – moteris neabejojo, tiek dėmesio sulaukusi ir dėl savo linksmo būdo, ir dėl lenkų kalbos, kuria kalba labai gerai. – Mano senelis buvo lenkas, todėl kalbą moku. O lenkams labai patinka, kai svečių lūpose, nors ir ne visai taisyklingai, skamba šalies, į kurią jie atvyko, kalba.“

Paklausta ar į antrą pusę persiritusi vasara signalizuoja apie besibaigiančias keliones, moteris papurtė galvą. Anaiptol! Kol atostogos ir leidžia epidemiologinė situacija, Audronė svajoja aplankyti Zarasus, kuriuose buvo tik vieną kartą, kai juose dar stovėjo Marytės Melnikaitės paminklas. Šį savaitgalį vietoje nenustygstanti lituanistė vėl keliaus į Bistrampolį, kur skambės Fryderyko Chopino muzika.

„Va tokia aš ir esu. Kaip kažkada sakė Regina Varnaitė: kokie metai? Man tik laiptais sunkiau užlipti. O man ir tai nesunku, nes turiu liftą!“ – viena ranka paglosčiusi šunelį Grikį, kita A.Tuminauskienė mums mojo atsisveikindama.