Varžybose dalyvavo rekordinis dalyvių skaičius: 171 vyras ir 39 moterys, jaunimo rungčiai taip pat užsiregistravo itin daug, penkiolika, žaidėjų. Kauno rajonui atstovo trylika sportininkų iš Garliavos, Raudondvario, Ežerėlio, Ramučių, Akademijos ir Noreikiškių. Tarp jų – žymiausias smiginio atstovas Lietuvoje Darius Labanauskas. Iš Garliavos kilęs žaidėjas yra nuolatinis pasaulio smiginio čempionato, pasaulio ir Europos smiginio Taurės varžybų dalyvis, 2024 m. jis tapo smiginio turnyrų „Latvia Open“ ir „Kaunas Open“ nugalėtoju.

Džiugina tai, kad pakaunėje žiebiasi naujos smiginio žvaigždutės. Daug vilčių teikia Užliedžių seniūnijoje gyvenanti tarptautinių ir respublikinių smiginio varžybų nugalėtoja ir prizininkė Milda Zdanauskaitė, sau aukštų tikslų kelia ir Ramučiuose gyvenantis septyniolikmetis Mykolas Kapustas.

„Kauno dienos“ postūmis

D. Labanauskas prisipažino vaikystėje norėjęs būti futbolininku. Tačiau, jo žodžiais, į tai dėmesį kreipti pradėjo per vėlai, nebuvo nė sąlygų lankyti futbolo mokyklą. Kai suaugo, su žmonos broliu nusipirko taikinį ir padėjo mėtyti. Kadangi abiem sekėsi apylygiai, Darius norėjo būti pranašesnis. Taikinys buvo pas jį, tad ėmė daugiau treniruotis.

„2003 m. „Kauno dienoje“ radome skelbimą, kad vyks varžybos. Dalyvavome jose, žaidimas man labai patiko, pradėjau lankyti treniruotes. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Kauno rajone esu geriausias žaidėjas. Dabar, kai žaidžiu užsienyje, jei rašoma ar skelbiama informacija, garsinu ne tik Lietuvą, Kauno rajoną, bet ir Garliavą, o turnyruose dažnai būnu vienintelis lietuvis“, – pabrėžė pašnekovas.

Dariui mieliausios pirmosios pergalės – Europos ir pasaulio smiginio čempionato taurės, pergalingi tarptautiniai turnyrai atstovaujant Lietuvos rinktinei, šiais metais laimėti trys Profesionalios smiginio korporacijos (Professional Darts Corporation (PDC)) čelendžerio turai ir dvi atrankos į PDC Europos turus.

„Svarbiausia yra tai, kad kiekvienais metais vyksta atranka tapti profesionalu. Pasaulyje yra tik 128 smiginio profesionalai. Per 2019 m. atrankos pirmąsias keturias dienas tereikėjo laimėti paskutinį turnyrą, kad užtektų taškų, ir man iš 300 rungtyniavusių užsieniečių pavyko gauti profesionalo licenciją, kuri galioja penkerius metus. Jei po pasaulio čempionato būni tarp 64 geriausių, licenciją išsaugai dar metams, bet 65-asis sportininkas ir žemesnėse vietose esantys iškrinta iš lygos, o licenciją atrankoje tenka užsitikrinti iš naujo. Man antri metai nepavyksta to padaryti, prirūksta vieno žingsnelio“, – apgailestavo pašnekovas.

Sugrįžti į smiginio profesionalų lygą šiuo metu yra pagrindinis garliaviškio noras ir siekis. „Dabar po dešimties turų esu pirmas. Jei po 24 turų man pavyks išsilaikyti 1–2 vietose, profesionalo licenciją dvejiems metams gaučiau pagal šį reitingą ir man atranka nebūtų reikalinga“, – sakė sportininkas.

Prieš ketverius metus D. Labanauskas Garliavoje du kartus per savaitę vedė valandos trukmės smiginio būrelį, tačiau Kauno rajono klubui sukurti nesusiformavo branduolys. „Smiginis yra paprastas, kol tu žaidi mėgėjiškai, laisvalaikiu. Jei jį pasirenki kaip sportą ir sieki pergalių, tampa sunku: tenka daug treniruotis, važinėti į varžybas, tikėtis sėkmės, bandyti daug kartų. Po labai gerų mano varžybų susidomėjimas padidėdavo, vietoj 12–14 į klubą, kuriame treniruojuosi, rinkdavosi 30 žmonių, tačiau greitai jie nubyrėdavo“, – sakė Darius.

Paklaustas, kokios, jo nuomone, savybės būtinos šios sporto šakos atstovams, garliaviškis nesvarstė nė sekundės: „Savitvarda, kad adrenalinas nešautų per anksti.“ Ar Darius turi mantrą, ritualą, talismaną, kuris padeda susitvardyti? „Neturiu. Nenoriu su kuo nors susisieti, nepasisekus tektų kaltinti mantrą ar talismaną“, – atviravo pašnekovas.

Pasitikslinau šiek tiek provokuodama: „Nesate iš tų, kurie prieš varžybas barzdos nesiskuta?“ „Ir barzdą skutu, ir kojines keičiu“, – šypsojosi sportininkas.

D. Labanauskas džiaugėsi ir jaunąja smiginio karta. „Jei jie pasiryš vykti į varžybas užsienyje, bus labai smagu. Auga pamaina, tikiuosi, ateityje varžybose užsienyje bus su kuo pasikalbėti lietuviškai“, – vylėsi pašnekovas.

Tikslas: sugrįžti į smiginio profesionalų lygą – pagrindinis D. Labanausko siekis. / D. Labanausko asmeninio archyvo nuotr.

Štilis karjeroje

Užliedžių seniūnijoje gyvena tarptautinių ir respublikinių smiginio varžybų nugalėtoja ir prizininkė Milda Zdanauskaitė. Į šį sportą ji atėjo palyginti anksti. „Kai man buvo devyneri, mama tėčiui gimtadienio proga padovanojo smiginio lentą. Tėčiui dovana išties patiko, tad pradėjo treniruotis kiekvieną vakarą. Atėjau pažiūrėti, ką jis veikia, ir tai mane labai sudomino. Kartu pradėjome žaisti kiekvieną vakarą, taip ir išaugo meilė šiam sportui“, – prisiminė Milda.

Mergina smiginį žaidžia aštuonerius metus, o svarbiausiu pasiekimu laiko tai, kad Lietuvoje yra tapusi absoliučia Lietuvos čempione. Tai buvo 2021 m. gruodį, kai mergina iškovojo pirmas vietas moterų asmeninėje, porinėje, komandinėje rungtyje ir tarp jaunimo.

Dabar perspektyvios sportininkės karjeroje – štilis. Nuo per intensyvių treniruočių 2022 m. merginą ištiko nugaros nervų uždegimas, jam praėjus, buvo palyginti sunku sugrįžti prie įprastinių treniruočių ir krūvio. „Vėl per daug treniravausi, trūko apšilimo, todėl įplyšo rankos raumuo. Dabar padėtis beveik pasitaisiusi, bet vėl sunku sugrįžti prie ankstesnio ritmo“, – apie ištikusias nesėkmes pasakojo pašnekovė.

Šiuo metu Milda treniruojasi asmeniškai, maždaug po dvi valandas kasdien, retkarčiais – tris. Anksčiau mėgstamam žaidimui tobulinti ji skirdavo ir šešias valandas. Be to, kiekvieną trečiadienį mergina eina į savo sporto klubą pamėtyti strėlyčių su komandos nariais.

Jaunosios smiginio žaidėjos nuomone, šios sporto šakos atstovas pirmiausia turi būti stiprus psichologiškai. „Smiginis nėra vien taiklumo sportas. Žaidi ne tik prieš kitą sportininką, bet ir prieš save. Reikia labai susikaupti psichologiškai, nes kitaip nepataikysi. Tai psichologinė kova su savimi. Mano nuomone, 70 proc. žaidimo sėkmės sudaro žaidėjo psichologinis pasirengimas, gebėjimas susitvarkyti su įtampa“, – samprotavo mergina.

Mildai susitvarkyti su įtampa labiausiai padeda pokalbiai su tėčiu. Jis dukrą nuramina, nuteikia, paruošia kovai. „Man visuomet jaukiau, kai jis stebi, kaip žaidžiu. Žinau, kad tėtis mane palaiko, todėl man lengviau susikaupti. Nusiteikiu, kad reikia mėgautis žaidimu, kad ne rezultatas yra svarbiausia“, – prisipažino M. Zdanauskaitė.

Pašnekovė neslėpė norinti siekti kuo geresnių rezultatų, pataikyti kuo geriau, ką nors laimėti Lietuvoje. „Tačiau kol kas turiu atgauti formą. Labai toli į ateitį nežiūriu, stengiuosi nekelti sau aukštų tikslų, nes žinau, kad vėl galiu persistengti jų siekdama“, – atviravo pašnekovė.

Svarbiausia – aistra sportui

Ramučiuose gyvenantis septyniolikmetis Mykolas Kapustas, atstovaujantis Kauno klubui „Smiginis LT“, žaisti pradėjo tik pernai, bet jau vadinamas vienu perspektyviausių žaidėjų Lietuvoje. Tiesa, jo kelias į šią sporto šaką buvo vingiuotas. „Viskas prasidėjo nuo to, kad buvau labai aktyvus vaikas. Nuo vaikystės žaidžiau futbolą, o kai sukako devyneri, norėjosi ką nors pakeisti. Mama pasiūlė nueiti į kovinių menų treniruotę, pabandžiau, įsitraukiau ir labai patiko. Tačiau prieš metus atradau smiginį, tai man padėjo ne tik sportiniu, bet ir psichologiniu, išoriniu kasdienybės požiūriu“, – sakė M. Kapustas.

Beje, Mykolas neapleido ir kovų menų, iki šiol sportuoja, tik tai daro laisvu režimu, siekdamas palaikyti sveiką fizinę būklę. Ši sporto šaka jam yra kaip hobis.

Aistra tam sportui, kad ir kaip paradoksaliai skamba, yra pagrindinis dalykas, kurio reikia žaidžiant smiginį.

Smiginis vaikino gyvenime atsirado išties netikėtai. „Tai įvyko tėčio draugo garaže, visiškai atsitiktinai, bet nuo pirmos strėlės metimo smiginis labai patiko ir kitą dieną jau buvau nusipirkęs taikinį treniruotėms. Po metų – aš jau Lietuvos smiginio jaunimo čempionato nugalėtojas“, – džiaugėsi M. Kapustas.

Didžiausias turnyrinis Mykolo pasiekimas – pernai lapkričio pradžioje Šiauliuose Lietuvos smiginio čempionate vyrų grupėje užimta trečia vieta. Tąkart jis tapo ir jaunimo grupės čempionu.

„Čempionatas truko tris dienas, bet antrą dieną vyko pagrindinis asmeninis turnyras (vyrų ir jaunimo). Tą dieną užėmiau trečią vietą, iškritau pusfinalyje prieš pirmą pagal reitingą Lietuvos žaidėją Mindaugą Barauską, bet buvau labai patenkintas savo rezultatu, nes kovojau iki paskutiniųjų ir pralaimėjau tik per lemiamą legą. Tą patį vakarą patekau į jaunimo rungties finalą su daugkartiniu jaunimo turnyrų finalininku ir nugalėtoju Aretu Bužonu. Tą dieną jau buvau su juo susitikęs dvikovoje vyrų rungtyje ir laimėjau. Finale niekas nesikeitė, taip pat laimėjau ir buvau tituluotas“, – čempionatą Šiauliuose prisiminė pašnekovas.

Paklaustas, kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, pasirinkęs šią sporto šaką, vaikinas nustebino: „Aistra tam sportui, kad ir kaip paradoksaliai skamba, yra pagrindinis dalykas, kurio reikia žaidžiant smiginį. Tik vėliau – fiziniai dalykai, tokie kaip kūno pusiausvyra, ritmas, nuolankumas. Kalbant apie vidinius dalykus, labai svarbus psichologinis pasiruošimas žaidimui su priešininku.“

M. Kapustas neslėpė: treniruotės iš pradžių buvo išties ilgos, apie 4–5 valandas per dieną. „Tik po pusės metų atradau pusiausvyrą ir dabar treniruojuosi nuo 1–3 valandas per dieną. Pradžioje treniruotės vykdavo garaže, o po kelių mėnesių pradėjau lankyti „Arena Billiards“ oficialias reitingo treniruotes ir klubo „Smiginis LT“ patalpose oficialias klubo treniruotes. Po pusės metų persinešiau smiginio įrangą iš garažo į savo kambarį“, – šypsojosi vaikinas.

Vienu perspektyviausių žaidėjų Lietuvoje vadinamas Mykolas prisipažino mėgstąs ne tik fantazuoti, bet ir fantazijas keisti į realybę. „Esu išsikėlęs didelį tikslą – tapti „PDC Tour Card Holder“ ir laimėti daug turnyrų. Žinau: kad pasiekčiau aukštumas Lietuvoje, laukia daug sunkaus darbo. Lietuvoje norėčiau būti daugkartinis turnyrų nugalėtojas ir pirmasis Lietuvos smiginio reitinge“, – ambicingais planais dalijosi jaunuolis.