KARANTINO GRIMASOS: TURIZMO SEZONĄ UŽDARĖ NET NEPRADĖJĘ

Karantinas visiškai paralyžiavo gidų veiklą. Likę be darbo ekskursijų vedliai užsiima savanoriška veikla, namų ruoša, o turistus po Lietuvą ir kaimynines šalis vedžioja sapnuose.

Priversti atostogauti

Karantinas skirtingai paveikė žmonių darbotvarkes. Vieniems žadintuvams leido ilgiau pamiegoti, kitus iš lovų vertė įprastai, tretiems užkrovė papildomų darbų, o ketvirtus įkalino namuose ir privertė laukti tolesnių etapų, kurie galbūt sušvelnins esamus suvaržymus. Žiūrovų išsiilgo teatralai ir atlikėjai, grupinių treniruočių – instruktoriai ir treneriai, užsienio ir vietinių turistų – gidai. Vis dėlto panašu, kad pastarųjų veiklai žalia šviesa bus uždegta dar negreit. Nors pamažu atidaromos sienos, ekskursijų vedliai netiki, kad žmonės skubės keliauti. Juolab kad kai kuriose šalyse, kaip Vokietijoje, nuolat girdimi raginimai šiuos metus baigti sėsliai.

Įprastai sezoną pradėdavę kovo pabaigoje arba balandį, per savaitę priimdavę po kelias turistų grupes, gidai nori tikėti, kad į darbus vėl kibs vasaros viduryje. Vis dėlto blogiausio scenarijaus mintys neapleidžia, todėl dalis ekskursijų vedlių jau skaičiuoja likusias santaupas ir galvoja, ar pildyti bedarbių gretas, ar ieškoti kitos veiklos, laikinai pakeisiančios mėgstamą darbą.

Tikiuosi, kad viskas greitai stos į savo vietas, todėl būtų smagu žmones nustebinti naujais maršrutais.

Pasakoja apie Kauną

Paskutinę savo ekskursiją Liuda Vitkienė surengė kovo 14-ąją. Šeimai, kurią tąkart vedžiojo po įsimintiniausias Kauno vietas, gidė juokais pasakė, kad jie bus paskutiniai klientai prieš karantiną. Tiesa, tada moteris nė nenutuokė, kiek laiko pastarasis tęsis ir kaip smarkiai jis pakeis visų gidų gyvenimus.

"Dažnai turistams pasakoju apie Kauną istoriją: karą, badą, epidemiją. Karo ir bado nėra, o štai epidemijos neišvengėme", – kalbėdama moteris dirstelėjo į kalendorių.

Balandį ir gegužę turėjusios vykti ekskursijos neįvyko. Viena po kitos atšaukiamos birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių rezervacijos. Ir nors Liuda į susiklosčiusią situaciją stengiasi žiūrėti optimistiškai, suvokia, kad tai bus pirmi metai iš dešimties, kai po miesto gatves ji vaikščios viena. Po 2008-ųjų krizės gavusi gido pažymėjimą, 2010-aisiais moteris nėrė į naują veiklą, o po kelerių metų intensyvaus darbo tapo ne tik aukščiausios kategorijos gide, bet ir įkūrė įmonę "Kauno gidas". Pastarosios pavadinimas sufleruoja, kad daugiausia laiko L.Vitkienė praleidžia Kaune, tačiau, esant poreikiui, su grupėmis vyksta ir į kitus regionus. Paklausta, ką apie miestą, kuriame gyvena jau daugiau nei trisdešimt metų, pasakoja turistams, patyrusi gidė šyptelėjo – Kaune apstu įdomių vietų, apie kurias galima kalbėti valandų valandas.

"Žinoma, pirmiausia pažintį pradedu nuo Kauno senamiesčio. Tai yra klasika. Tuomet supažindinu su Laisvės alėja ir lygiagrečiai išsidėsčiusiomis gatvelėmis, tarpukario modernizmo ir art deco architektūra. Trečia vieta, jei tik turistai nori, – Pažaislio vienuolyno ansamblis", – reaguodama į svečių pageidavimus, L.Vitkienė neretai išsuka iš populiariųjų maršrutų. Tuomet grupės atsiduria Kauno fortuose, šalia gamyklų ar kitose vietose, kurių nerasite miestą reprezentuojančiuose atvirukuose.

Viliasi greitai grįžti

L.Vitkienės klientai – ne tik kauniečiai ar svečiai iš kitų Lietuvos miestų, bet ir užsienio turistai. Neretai – vadinamieji vipai. Pastarųjų pavardžių ji neatskleidė, tik prasitarė, kad yra tekę bendrauti ir su politikais, ir su verslininkais, ir net kino žvaigždėmis. Prieš kelerius metus gidė po Kauną vedžiojo vieną garsią aktorę, kurią iki tol buvo mačiusi tik televizijos ekrane.

"Kartu su kolegomis pastebėjome tendenciją, kad bėgant metams grupės mažėja. Tarkim, kažkada po Pažaislio vienuolyną vedžiojau 60 žmonių iš Vilniaus universiteto. Dabar žmonės suprato, kad gido paslauga – daug nekainuojanti pramoga visai šeimai: vaikams, tėvams ir seneliams. Žinoma, tokiais atvejais gidui tenka daugiau darbo, nes reikia prisitaikyti prie visų amžiaus grupių", – profesionali gidė neslėpė karantino metu bene labiausiai pasiilgusi gyvo bendravimo su miestiečiais ir Kauno svečiais. Dabar moteris savo dėmesį skiria artimiesiems, o su kolegomis bendrauja ir įgūdžius tobulina virtualiai.

"Stengiuosi išlaikyti ankstesnį ritmą ir dirbti bent 6–7 valandas per dieną. Vaikštau, skaitau knygas, keliu kvalifikaciją, dėlioju naujus maršrutus. Tikiuosi, kad viskas greitai stos į savo vietas, todėl būtų smagu žmones nustebinti naujais maršrutais, – L.Vitkienė vylėsi jei ne vasarą, tai bent rugsėjį, minint Turizmo dieną, aplink save galėsianti suburti grupę smalsuolių. – Ar nepagalvojau apie virtualias ekskursijas? Taip vaikščiojau po Valdovų rūmus. Labai patiko, todėl, tikiu, kažką panašaus būtų galima sugalvoti ir apie Kauną, tačiau tam reikia ir laiko, ir resursų."

Padeda rasti gimines

Gidė Loreta Požerskytė dirba su mažomis grupelėmis, dažniausiai – litvakų šeimomis ir trečios ar ketvirtos kartos Amerikos lietuviais. Kartu su jais jau bemaž keturiasdešimt metų gidaujanti moteris keliauja po Lietuvą ir padeda ieškoti giminių šaknų. "Ne kartą yra tekę kapinėse palikti butelį su rašteliu, o vėliau sulaukti skambučių iš žmonių, iki tol net nenutuokusių, kad kažkur yra jų giminaičiai, – apie savo darbo specifiką pasakojo profesionali ekskursijų vedlė. – Gido profesija kupina netikėtumų. Čia nėra monotonijos, o kiekviena ekskursija – vis kitokia."

Per ilgus darbo metus L.Požerskytė ne vienam padėjo surasti giminaičius, tiesa, būta ir asmeninių atradimų. Antai viena litvakų šeima, prieš kelerius metus į Kauną atvežusi senelį, augusį Žaliakalnyje ir išgyvenusį Dachau koncentracijos stovyklos košmarą, tapo artimais Loretos draugais. Tokių pavyzdžių, anot pašnekovės, ne vienas. Su kitais turistais artimesnis ryšys neužsimezgė, tačiau prisiminimas apie juos išliko ilgam. Štai praėjusiais metais jai teko vesti ekskursiją Lietuvoje koncertavusiam Stingui. Atlikėjas, anot gidės, lydėjo draugą, Kaune ieškantį savo litvakiškų šaknų. Jei ne karantinas, Loreta veikiausiai šią minutę taip pat vaikščiotų po Kauną ar kokį kitą šalies miestą. Belstųsi į vietos muziejaus duris ir savo herojų istorijose bandytų ieškoti pamestų galų.

"Deja, dabar – priverstinės atostogos", – L.Požerskytė tikino šį laiką besistengianti praleisti turiningai.

Kartu su bičiulėmis ji lanko pažintinius takus, vaikščioja po miškus. Prie kompiuterio stengiasi būti tik tiek, kiek reikia dėl darbo, nes tiki, kad anksčiau ar vėliau gyvenimas grįš į senąjį ritmą, o metų pradžią jai skelbs ne fejerverkai naktį iš gruodžio 31-osios į sausio 1-ąją, o kovo ar balandžio mėnesių turistų srautai.

Dirbo ir psichologe

Baigusi germanistikos studijas, kaunietė Ilona Grainienė galėjo būti vokiečių kalbos mokytoja, tačiau galimybė dirbti gide ir bendrauti su užsienio turistais 1993-iaisiais ją kur kas labiau viliojo. Pirmieji turistai, su kuriais ji maišė Lietuvą, kone prieš trisdešimtis metų čia vyko ne pažinimo smalsumo, o prisiminimų vedami.

"Tai buvo žmonės, susiję su Rytprūsiais ir Klaipėdos kraštu. Sovietmečiu negalėję aplankyti savo gimtinės. Dažną jų lydėjo klaikūs prisiminimai – sovietų armijos santykis su vokiečių tauta, bėgimas, palikti tėvų namai, badas. Žmonių emocijos pratrūkdavo kaip pūliniai. Dabar kai viską atsuku atgal suprantu, kad tuomet neturėjome jokio suvokimo, kaip dirbti su užsieniais. Mes viską darėme intuityviai – su nuoširdumu ir empatija", – pirmąsias ekskursijas ir psichologinę naštą, su kuria teko susidoroti, prisiminė gidė.

Po kelerių metų plūstelėjo turistų, kuriems jau buvo įdomu pažinti Lietuvą, Latviją ir Estiją. Taip gidės maršrutuose atsirado Kaunas, Vilnius, Trakai, Kuršių nerija, Ryga, Rundalė, Tartu, Talinas. Standartinė pažintinė programa trunka maždaug savaitę. Įtraukus daugiau miestų ir objektų, pridedama papildomų dienų. Viskas priklauso, nuo turistų grupės. Ar tai moterų sąjunga, ar žemės ūkio specialistai, ar žygeiviai.

"Labiausiai man patinka objektai, kurių nesu lankiusi. Tarkim, atkurti dvarai, siūlantys apnakvindinimo paslaugas arba gurmaniškos kelionės", – tiesa, tokių ekskursijų, anot I.Grainienės, per metus būna vos kelios.

Užsiima savanoryste

Skersai ir išilgai išmaišiusi Lietuvą, Latviją, Estiją, dabar Ilona, kaip ir likę gidai ilsisi.

Tačiau kaip sako ji pati, neverkia ir debesų užvertusi galvą neskaičiuoja. Moters dienoje apstu kitos veiklos, kuri laikinai pakeitė didžiausią jos aistrą – gidavimą. Iki tol savanoriavusi "Maisto banke", karantino metu moteris įsitraukė į "Darom" akciją ir pilietinę iniciatyvą "Stiprūs kartu".

"Dar būtų gerai, kad iš tos veiklos ir pinigai generuotųsi, tada galėčiau toliau gyventi. Deja, dabar gyvenu iš resursų, o jie greit baigsis. Tada teks arba papildyti į bedarbių gretas arba ieškoti kitos veiklos. Darbo aš nebijau", – kalbėjo gidė.

Vis dėlto apie ekskursijas vietiniams ji negalvoja. Konkurencija, anot I.Grainienės, yra nemaža, be to, taip elgtis būtų nekolegiška. Todėl dabar senaisiais maršrutais ilgametė gidė keliauja ir drauge su savimi turistus vedžiojasi per miegus. Panašūs sapnai esą lanko ir jos kolegas.

"Organizmas jaučia, kad dabar – darbymetis, matyt, todėl ir sapnai tokie lanko. Man balandis buvo tuščias, tačiau gegužei turėjau užsakytų ekskursijų. Visos jos anuliuotos. Viltis rusena, kad grįšime liepą, bet suprantu, kad greičiausiai taip nebus. Ar neprarasiu įgūdžių? Nemanau. Žinoma, jei iškris šie metais, kitais teks vėl šį ir tą iš naujo prisiminti", – pokalbį baigė I.Grainienė.