KAUNE GYVENANTI BALTARUSĖ: ŠIRDIMI ESU SU SAVIŠKIAIS

Baltarusė Elena nežino, kada vėl pavyks pamatyti gimtuosius namus, todėl jėgas telkia čia – Kaune. Renka pinigus nukentėjusiems ir svajoja apie piešinį ant sienos, simbolizuojantį tautų draugystę

Meilės emigrantė

Vienas paskutiniųjų interviu, kurį Elena Aleknienė davė spaudai, išspausdintas Baltarusijos laikraštyje. Buvusios tituluotos gražuolės vietos žurnalistai tąkart teiravosi, kaip prabėgus kelioms dešimtims metų susiklostė jos gyvenimas.

"Viskas kaip kine", – patogiai įsitaisiusi minkštasuolyje istorija, kurią visai neseniai pasakojo saviškiams, E.Aleknienė sutiko pasidalyti ir su "Kauno diena".

Elena itin daug bendrauja su kitais Lietuvoje gyvenančiais baltarusiais, o jos galvoje sukasi bent kelios idėjos, kaip galėtų išreikšti paramą saviškiams. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Sulaukusi pilnametystės išvaizdi mergina ėmė dalyvauti įvairiuose grožio konkursuose, o 1989-aisiais drauge su likusiomis "Mis foto SSRS" finalininkėmis ilgakojė gražuolė atvyko į Kauną. Apsistojo "Neries" viešbutyje, o renginio išvakarėse išėjo į senamiestį, kur ją ir dar kelias dalyves fotografavo Romualdas Rakauskas. Po fotosesijos merginas ėmė kalbinti netoliese buvusi jaunuolių pora.

"Šitie nepiktybiniai. Galite eiti su jais", – gavusi fotografo R.Rakausko palaiminimą, Elena sutiko eiti į vakaro pasimatymą "Metropolyje".

Tiesa, labiau nei kvietę vaikinai, baltarusės dėmesį tą vakarą patraukė kitas, pirmyn ir atgal vaikščiojęs, akių nuo jos neatitraukęs jaunuolis. Didelei dvidešimtmetės nuostabai, jau kitą dieną nepažįstamasis stovėjo prie jos kambario durų ir siūlėsi aprodyti Kauną.

"Pasakiau, kad negaliu eiti, nes po poros valandų man pasirodymas. Neatstojo, žadėjo ateiti vakare. Susitikome, pasivaikščiojome. Kitą dieną jis ir vėl beldėsi į mano duris, bet pasakiau, kad išvykstu atgal į namus, – pirmųjų susitikimų atomazga, anot moters, buvo ant popieriaus skiautės paliktas telefono numeris ir naivi viltis, kad įkyruolis į Brestą tikrai neskambins. – Negana to, kad skambino vos ne kiekvieną dieną, tai dar ir atvažiavo į svečius. Kiek pamenu, buvo savaitgalis."

Atidavusi skolą – nedidelę ekskursiją po Brestą, Elena buvo įsitikinusi, kad tuo viskas ir baigsis. Vis dėlto istorijos atomazga buvo kitokia – Elena ištekėjo už lietuvio ir jau 30 metų gyvena čia.

Negalėjo susisiekti

Pradžia, kaip mena 51-ų moteris, nebuvo lengva – tėvynės trauką ji jautė bemaž dešimt metų. Juolab kad tuo metu gimtuosiuose namuose buvo kur kas ramiau nei naujuosiuose. 1990-ųjų balandį Sovietų Sąjunga paskelbė ekonominę blokadą – 75 dienas Lietuvai nebuvo tiekiama nafta, degalai, žaliavos. Elena prisimena, kad degalų žmonės važiavo į Baltarusiją. Kas vėliau? 1991-ieji ir sausio įvykiai, lietuvius vertę po tankais.

"Pamenu, sėdėjome vestuvėse Breste, o vyras gavo netikėtą žinią, kad prasidėjo 1991-ųjų sausio įvykiai. Pašokome nuo stalo taip ir nepradėję švęsti. Jei nieko nepainioju, vyras tada važiavo į Sitkūnus, – E.Aleknienė pasakojo, kad tuomečiai įvykiai Lietuvoje priminė tai, kuo nuo rugpjūčio mėnesio gyvena visa Baltarusija ir Lietuvoje įsikūrę baltarusiai. Skirtumas tik tas, kad dabartinė situacija jos gimtinėje užsitęsė ir nežinia, kiek dar truks.

"Jau trečią mėnesį negaliu gyventi ramiai. Kiekvieną dieną verčiu interneto puslapius", – moteris pasakojo, kad palaikyti ryšį su Baltarusijoje gyvenančia mama ir sesers šeima pradžioje buvo praktiškai neįmanoma.

Rinkimų dieną Baltarusijoje prasidėjo interneto ryšio sutrikimai. Viena po kitos buvo užblokuotos visos opozicinių partijų ir režimą kritikuojančių žiniasklaidos priemonių interneto svetainės, taip pat ir vakarietiški socialiniai tinklai, susirašinėjimo programėlės "Telegram", "Facebook Messenger", "WhatsApp".

"Skambinu mamai – neprisiskambinu. Skambinu sesei – tas pats. Tada per kažkokią amerikietišką programą su manimi susisiekė buvęs bendramokslis ir nušvietė, kas vyksta šalyje", – E.Aleknienė pasakojo, kad per panašią programą su ja susisiekė ir viena Baltarusijos žurnalistė. Tiesa, pokalbis buvo trumpas – ryšys nutrūko. Žurnalistė, anot Kaune gyvenančios baltarusės, prašė papasakoti, kaip situaciją Baltarusijoje vertina lietuviai.

"Žmonės neturėjo jokios prieigos prie laisvosios žiniasklaidos. Negavo jokios informacijos, – E.Aleknienė pasakojo, kad ėmėsi tarpininko vaidmens. – Kiek galiu, informuoju savo šeimą ir draugus iš Baltarusijos, siunčiu jiems visą informaciją, kai tik pavyksta, bet viskas yra labai blokuojama, informaciją pavyksta gauti tik tiems, kurie sugeba tai apeiti."

Žvėriškas elgesys

Prieš rinkimus prasidėję neramumai, po prezidento rinkimų savaitgalio esą dar labiau sustiprėjo. Moteris pasakojo, kad siekdama išvaikyti dėl kontroversiškų prezidento rinkimų protestuojančius žmones, Baltarusijos milicija panaudojo gumines kulkas ir ašarines dujas. Baltarusijos OMON pajėgos su kiekviena diena taip pat darėsi vis agresyvesnės. Prie jų prisijungė ir kariuomenė. Didžiuosiuose miestuose buvo išrikiuoti furgonai, skirti suimtiesiems, vandens patrankos, specialūs visureigiai ir karinė technika. Specialiosios pajėgos greitai užėmė svarbiausius Minsko taškus, kur ir anksčiau vyko karščiausi neramumai – tai Puškino aikštė ir aikštė šalia prekybos centro "Riga". Visiškai buvo uždarytos kelios metro stotys, vėl blokuotas interneto ryšys. Baltarusių gausiai naudojamame tinkle "Telegram" buvo pranešama apie ant stogų įsitaisiusius snaiperius.

"Jūs net neįsivaizduojate, kaip Baltarusijoje elgiamasi su žmonėmis. Jei taikūs žmonės vadovaujasi įstatymais, valdžiai ir visiems parankiniams į juos nusispjauti", – E.Aleknienė prisiminė tris vienos pažįstamos šeimos vaikus, kurie buvo suimti vien todėl, kad telefone turėjo gatvės mitingo įrašą.

Sakykite man, ar normalus žmogus galėtų pakelti ranką prieš besilaukiančią moterį? Taip buvo Gardine vieną savaitgalį. Sumušta nėščioji neteko savo vaiko.

Iki šiol ji negali pamiršti ir moters, kuriai OMON paleido šūvį į pilvą už tai, kad ši, stovėdama daugiabučio balkone, kaukėtiems vyrams suriko: "Ką jūs darote? Nemuškite tų žmonių gatvėje."

"Visai neseniai du OMON kariai prisipažino, kad jie kažką vartoja. Kitaip paaiškinti jų žiaurumo ir tų stiklinių žvilgsnių negalima. Sakykite man, ar normalus žmogus galėtų pakelti ranką prieš besilaukiančią moterį? Taip buvo Gardine vieną savaitgalį. Sumušta nėščioji neteko savo vaiko", – emocijas sunkiai tramdė trijų vaikų mama Elena.

Negali pamatyti artimųjų

Moteris neslėpė apmaudo, kad dabartinė situacija Baltarusijoje sujaukė ne tik vietinių, bet ir išvykusių baltarusių gyvenimus. Anksčiau į Brestą važiuodavusi bent kartą per metus, dabar Elena neįsivaizduoja, kada ir vėl pamatys saviškius.

"Aš paprasčiausiai bijau. Atsiranda komentatorių, kurie sako, kad važiuočiau į Baltarusiją, užuot kėlus į internetą filmukus. Gerai, nuvažiuosiu, mane suims ir… kam nuo to bus geriau? Aš juk čia turiu šeimą – vyrą, vaikus", – rankomis skėstelėjo pašnekovė.

Baimėje, anot jos, gyvena ir artimieji. Ypač sesuo su vyru. Pastarasis nuo A.Lukašenkos režimo nukentėjo dar prieš dešimt metų, kai dirbo muitinėje. Tąkart vyrui buvo primesti svetimi kaltinimai.

Elena, kaip ir jos kraštiečiai, tiki gražesne Baltarusijos ateitimi, žinoma, be A.Lukašenkos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

"Įsivaizduokite, kas būtų, jei jį vėl suimtų", – E.Aleknienė pasakojo, kad namiškiai visa širdimi palaiko kovotojus, tačiau patys situaciją stebi iš šalies.

Tiesa, televizoriaus jie jau seniai nebežiūri, nes nei vietos žinios, nei kitos laidos realybės neatspindi. Ekrane tik pavyzdiniai reportažai, gražuolių konkursai ir spalvingi muzikiniai koncertai. Tokiu pat principu esą vyko ir rinkimai – nors A.Lukašenka skelbėsi surinkęs daugumą balsų, Elena nežino žmogaus, kuris savąjį būtų atidavęs už diktatorių.

"Nebent kritinio mąstymo neturintys žmonės. Pensininkai, kurie savo gyvenimo kitaip neįsivaizduoja. Nes gi pensija laiku mokama. Bet pamatytumėte, kaip ta A.Lukašenkos bobučių armija elgiasi su jaunais žmonėmis. Puola juos, plėšia drabužius, vėliavas iš rankų", – moteris baisėjosi Baltarusijos diktatoriaus pakalikų veiksmais.

Dėkinga lietuviams

Elena džiaugėsi, kad Lietuvos politikai vieni pirmųjų išsakė savo aiškią ir griežtą poziciją dėl Baltarusijos. Nuo pat pirmųjų dienų paramą kaimynams deklaravo ir eiliniai žmonės.

Minint Baltijos kelio metines lietuviai susikibo rankomis ir taip dar kartą parodė solidarumą demokratijos siekiančiai Baltarusijai. Socialiniuose tinkluose savo profilių nuotraukas žmonės papuošė Baltarusijos vėliavomis, o kai kurie jų net išmoko šūkį, kuris skamba dažno baltarusio lūpose: "Viera, moža, pieramoža."

"Turiu vieną pažįstamą mediką. Sako jis man: "Elena, jokia revoliucija neapsieina be ginklų. Žinok, jei jūsiškiai imsis jų, į Baltarusiją važiuosiu pirmas! Kodėl? Kad pas mus neateitų", – E.Aleknienė džiaugėsi besąlygišku lietuvių palaikymu.

Nors yra manančių kitaip, Elena įsitikinusi, kad baltarusiams svarbi bet kokia parama – laikinas prieglobstis, darbo vietos, galimybė studijuoti. Žinoma, reikalinga ir materialinė parama. Todėl, pasitaikius galimybei, Elena užsiima aukų rinkimu į Lietuvą atvykusiems tautiečiams padėti. Tarkim, praėjusią savaitė vykusioje Šančių šventėje Šančinėse Elena susirinkusiuosius vaišino pačios gamintais daržovių blynais, kitais skanėstais ir kvietė aukomis padėti žmonėms, nukentėjusiems nuo represijų Baltarusijoje.

"Ypač svarbi ir moralinė parama. Žinojimas, kad yra kažkas, kas palaiko kiekvieną tavo žingsnį ir sprendimą. Taip, kaip tai dabar daro mano šeima. Girdėjau visai neseniai vyrą kažkam sakant: jau du mėnesiai gyvename politikoje", – kalbėjo aktyvi baltarusė.

Planuose – piešinys

Šiuo metu Elena itin daug bendrauja su kitais Lietuvoje gyvenančiais baltarusiais, o jos galvoje sukasi bent kelios idėjos, kaip galėtų išreikšti paramą saviškiams ir motyvuoti juos eiti pirmyn. Žmonės esą tiki, kad jiems pavyks nuversti A.Lukašenką ir šalyje iškelti demokratijos vėliavą.

"Labai norėčiau, kad vieno namo sieną papuoštų piešinys, skirtas Lietuvos ir Baltarusijos draugystei įamžinti. Esu nužiūrėjusi ir pastatą Vaidoto gatvėje. Labai tikiuosi, kad miesto vadžia pritars tokiai mano minčiai. Preliminarus, vienos Baltarusijos menininkės eskizas yra, bet dar reikėtų jame įpinti lietuviškų motyvų. Su menininku iš Alytaus apie atlikimą taip pat kalbėjau. Manau, toks piešinys būtų labai naudingas ir prasmingas", – dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų Baltarusiją ir Lietuvą siejančią istoriją prisiminė moteris. – Užtai aš ir sakau, kas kitas geriau supras baltarusius, jei ne lietuviai. Jūs kelias dešimtis metų buvote Sovietų Sąjungoje, o Baltarusija jau 26-erius metus su A.Lukašenka."

Baltarusijoje liko ne tik Elenos mama ir sesuo. Ten pat jos pusbrolis, vieno laikraščio savininkas. Pakalbėjus su giminaičiu moteriai esą gimė dar viena mintis – fotoparoda, atspindinti šių dienų realijas Baltarusijoje.

"Jis turi daug profesionalių nuotraukų, kurios puikiai iliustruotų tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje. Panaši paroda buvo surengta ir Sausio 13-ajai paminėti", – nors minčiai virsti kūnu reikia dar labai daug, moteris neabejojo, kad tokia paroda tikrai sulauktų daug dėmesio.