Su teismo pirmininku, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventu, o dabar dar ir VDU doktorantu Mariumi Bartninku kalbamės apie tai, kaip jis pasirinko savo karjeros kelią, kodėl teisėjo darbas panašus į literatūros analizę ir kokia ateitis laukia teismų.
– Mariau, ar tapote tuo, kuo norėjote būti nuo vaikystės?
– Prisipažinsiu, nesu iš tų, kurie dar mokykloje aiškiai žinojo, kuo nori tapti. Labai gerai prisimenu, kai dvyliktoje klasėje varčiau žurnalą „Kur studijuoti“ ir bandžiau sudaryti įdomiausių studijų programų sąrašą. Netgi, sakyčiau, labiau atmetimo būdu. Nelabai sekėsi menai, nesudomino gamtos mokslai. Kita vertus, žavėjo istorija, gerai sekėsi matematika, užsienio kalbos. Abejonės nebuvo dėl vieno: mokslas atveria galimybes realizuoti save. Kuo daugiau pastangų įdėsi, tuo daugiau galimybių bus atrasti savo vietą gyvenime.
– Kaip atsidūrėte VDU?
– Stojimui išsirinkau kelias socialinių mokslų kryptis. Įstojau į tris studijų programas skirtinguose universitetuose: nuo verslo administravimo iki politikos mokslų. Tuo metu atrodė, kad išsirinkdamas vieną, turiu priimti svarbiausią sprendimą dėl savo ateities. Streso buvo labai daug. Iš šiandieninės perspektyvos žvelgiant net kažkiek juokinga, pasaulis tiek pasikeitė, kad turime daugybę profesijų, kurių tuo metu net nebuvo, žmonėms tapo įprasta profesijas keisti.
Tarp reikšmingiausių pasirinkimo priežasčių buvo ne tik pati Viešojo administravimo studijų programa, bet ir keli su VDU siūlytu studijų modeliu susiję aspektai: galimybė išmokti anglų kalbą, kurios nebuvo tarp pasirinkimų mokykloje, taip pat su artes liberales principu susijusios plačios galimybės bendrai įgyti plataus profilio, į vieną siaurą sritį nenukreiptą išsilavinimą. Jeigu įstojęs į universitetą anglų kalbos visiškai nemokėjau, po dviejų metų intensyvių studijų vasarą su programa „Work and Travel“ jau vykau į Jungtines Amerikos Valstijas būdamas užtikrintas savo bendravimo angliškai galimybėmis.
Tretiesiems studijų metams teko rinktis kryptį – viešasis administravimas ar politologija. Pasirinkau viešojo administravimo kryptį, ir nors abejojau savo pasirinkimu, ateitis parodė, kad įgytos žinios visada praverčia. Šiuo metu šalia teisinio dirbu ir administracinį darbą viešojo sektoriaus institucijoje, tad, sakyčiau dirbu pagal abi savo įgytas specialybes. Moralas čia galėtų būti toks: nereikia abejoti savo sprendimais ar graužtis dėl klaidų; reikia pasitikėti savimi ir ieškoti vis naujų galimybių.
– Kas paskatino posūkį į Teisės fakultetą?
– Dar įpusėjus bakalauro studijoms susidūriau su vidine dilema dėl savo pasirinktos studijų programos, pradėjau uždavinėti sau klausimą – o kas toliau? Pradėjau ieškoti variantų magistro studijoms ir dėmesį patraukė Teisės fakultete siūlytos programos. Sudomino studijų formato išskirtinumas: teisinis išsilavinimas buvo siūlomas studentams, kurie bakalauro studijose buvo pasirinkę kitą kryptį;
be to, magistro studijų trukmė buvo trys metai, aštuoni semestrai (mokslai vyko ir vasarą), kas leido tikėtis gauti viską, ko reikia tapti profesionaliu teisininku. Ir nuo pat pirmojo semestro studijos įtraukė, supratau atradęs savo nišą.
– Esate sakęs, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo šūkis turėtų būti: mažų problemų nėra, o kiekviena kova už teisingumą yra verta visų pastangų. Ar prisimenate save studijose, ar gyvenime, kai pajautėte neteisybę ir norą kovoti už tą tiesą?
– Pasitelksiu analogiją: prižiūrimoje vietoje auga gėlės, o neprižiūrimoje – piktžolės. Taip ir su mūsų bendro gyvenimo visuomenėje problemomis. Jeigu jų nesprendi, jos linkę augti. Tuo ir žavi teisininko profesija, nes teisininkas yra tas, kuris padeda. Jeigu į teisininką kreipiesi laiku, jis padeda išvengti problemų, jeigu šiek tiek pavėluotai – padeda jas spręsti. Konkrečią situaciją prisiminti sunku, bet suvokimas, koks prasmingas yra teisėjo darbas siekiant kuo didesnio teisingumo, lėmė norą išbandyti save teismų sistemoje.
– Į Teisės fakultetą sugrįžtate dėstyti ar susitinkate su studentais, ką svarbiausio norite, kad jie išsineštų baigę studijas, ką dabar suprantate pats perėjęs tiek karjeros laiptelių?
– Ir pats grįžtu kaip studentas, nes šiuo metu kremtu doktorantūros studijas, tad matau itin plačias galimybes, kurias suteikia Teisės fakultetas. Nuo puikios bibliotekos, mainų programų iki įvairaus pobūdžio savirealizacijos priemonių. Kalbant apie teisininko darbą, itin svarbu ne tik turėti tam tikrų specifinių žinių bagažą, bet ir gebėti jas pritaikyti.
Dažnai studentams užduodu klausimą į kokį dalyką, kurį jie mokėsi mokykloje, panašiausiais teisėjo darbas. Tai – kaip kūrinio analizė literatūros pamokoje. Pirmiausia, reikia perskaityti kūrinį, tai yra, gebėti išklausyti ir surinkti visą ginčui spręsti reikalingą informaciją. Be abejo, būtina žinoti kontekstą: kūrinio analizėje tai – autorius, laikmetis, kai jis kūrė ir pan.; teisėjo darbe tai – teisės aktai ir jų taikymas ankstesnėje teismų praktikoje. Tuomet būtina išsigryninti pagrindinę kūrinio mintį arba teisinę problemą. Ir, galiausiai, būtina gebėti sklandžiai dėstant mintis motyvuotai pagrįsti gaunamą rezultatą.
Didžiausias teisėjo priešas – išankstinis nusistatymas. Dabar viešojoje erdvėje matome labai daug žmonių drąsiai reiškiančių savo nuomonę įvairiausiais klausimais. Dažniausiai ta nuomonė išsakoma neįsigilinant į situaciją. Dėmesys detalėms, kritinis mąstymas ir gebėjimas sklandžiai dėstyti mintis yra pagrindinės teisininkui būtinos kompetencijos, kurių ugdymui dėmesys turi būti skiriamas jau studijuojant universitete. Na, o kartu nereikia pamiršti ir tokių bendražmogiškųjų savybių kaip sąžiningumas ir empatija.
– Kokią matote Lietuvos teismų ateitį? Su kokiais iššūkiais susiduria ir kokiomis galimybėmis – ar jau teismuose įgalintas dirbtinis intelektas?
– Mes susitarę gyventi demokratinėje visuomenėje, o demokratijoje vienas iš pagrindinių yra teisinės valstybės principas. Kitaip tariant, privalu laikytis taisyklių, vadovautis įstatymais. Pagrindiniai teisinės valstybės priešai yra autoritarizmas, savivalė, populizmas, propaganda. Teismai, kaip viena iš trijų valstybės valdžių, užtikrindami teisingumą stovi teisinės valstybės sargyboje. Todėl itin svarbiais tampa teismų nepriklausomumas, dirbančiųjų teismuose kompetencija, gebėjimas atliepti su besikeičiančia aplinka susijusius iššūkius.
Diskutuojant apie dirbtinį intelektą dažnai keliamas klausimas, ar jis gali pakeisti žmogų. Aš tokios grėsmės nematau, dirbtinį intelektą pirmiausiai vertinu kaip galimybes plečiantį pagalbos įrankį. Ir teismuose jis padeda greičiau surinkti ir susisteminti informaciją, atkreipti dėmesį į vieną ar kitą iškilusio klausimo aspektą. Bet ar tikrai galėtume ir norėtume atiduoti dirbtiniam intelektui išspręsti
ginčą? Teisė nėra matematika, kur pritaikius formulę gaunamas vienintelis aiškus atsakymas, kur visi žinome, kad du plius du yra keturi. Pagal kokią formulę reikėtų spręsti, su kuriuo iš tėvų turėtų gyventi mažametis vaikas? Ar kompiuteris gali paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui? Koks algoritmas leistų spręsti, kad darbuotojo atleidimas iš darbo yra neteisėtas?
Dirbtinis intelektas gali padėti, supaprastinti sprendimo priėmimo procedūrą, bet negali pakeisti žmogaus sprendžiant visuomeninio gyvenimo dilemas. Kita vertus, gebėjimas efektyviai naudotis dirbtinio intelekto galimybėmis, yra dar viena itin svarbi kompetencija kiekvienoje profesinėje veikloje, įskaitant ir teisininkus.
– Ar teisėjai ramiai miega naktimis? Kokias turite streso valdymo strategijas ar hobius dirbant tokį atsakingą darbą?
– Be abejonės, teisėjo darbas pasižymi itin aukštu atsakomybės lygiu, todėl vien uždarius kabineto duris sunku atsiriboti nuo darbinių klausimų. Kiekvienas randa savų būdų, kaip išvengti įtampos, perdegimo. Aš turiu keletą taisyklių. Pirmiausia, buvimas sąžiningu prieš save ir kitus, tikėjimas, kad įdėjai maksimalias pastangas rezultatui pasiekti, prisideda prie vidinės ramybės. Ne mažiau svarbu yra aiškiai atriboti laiką, skiriamą darbui, ir laiką, skiriamą sau, šeimai, artimiesiems, draugams. Mano aistra yra kelionės, atnešančios pažinimo džiaugsmą, suteikiančios galimybę pakeisti aplinką. Na ir, be abejonės, motyvacija tobulėti. Savo darbo niekada nevertinau kaip tikslo savaime, kaip savotiško įvertinimo už pastangas. Darbą matau kaip galimybę realizuoti save, kažko išmokti ir būti kažkuo naudingas. Būtent tokiu matau darbą teismų sistemoje.
(be temos)
(be temos)
(be temos)