KELIONĖ Į MIŠKĄ – NE IŠŠŪKIS, O PRAMOGA

Kaip dažnai su šeima traukiate praleisti savaitgalio į mišką? Ar pažįstate medžius, miško gyventojus – žvėris, paukščius? Pažintines išvykas į mišką organizuojantis Neries regioninio parko miškininkas Raimundas Ereminas įsitikinęs, kad pažinti mišką – ne tik smagu, bet ir naudinga.

– Kaip tapote miškininku?

– Kelias į miškininkystę prasidėjo nuo ekologijos studijų. Baigęs studijas ieškojau darbo. Buvo nelengva. Įsidarbinau sodo priekių parduotuvėje, kad bent kiek nors būčiau arčiau specialybės ir gamtos. Dirbau visiškai nepriimtinoje aplinkoje, apsivilkęs žaliais marškiniais, tarp stiklų.

Vėliau mėginau ieškoti darbo Palangos girininkijoje. Nuvažiavau pas girininką. Iš pradžių jis nieko gero nepažadėjo, pasiūlė palaukti, gal vėliau atsiras kokios veiklos. Po kiek laiko sulaukiau skambučio, kad urėdijoje reikalingas operatorius, fiksuojantis miško gaisrus. Taip pradėjau dirbti operatoriumi, o laisvadieniais dar padirbėdavau ir medelyne. Vėliau buvau perkeltas į eigulius, o kai nusprendžiau dar ir studijuoti miškininkystę, paaukštintas.

– Kaip atsirado ekskursijų ciklas "Pasimatuok eigulio kepurę"?

– Su šiomis ekskursijomis ir pradėjau savo edukacinę veiklą. Mąsčiau, kaip pradėti šiuos susitikimus, taip ir atsirado "Pasimatuok eigulio kepurę". Tik klaida ta, kad aš ne eigulys, o miškininkas, bet pavadinimas visai gerai skamba. Apskritai, žmonės nelabai supranta, kas yra eigulys, kas yra urėdas, miškininkas. Mus nuolat painioja, bet juk tai visai nesvarbu...

– Kokios veiklos atvykus į mišką labiausiai patinka vaikams?

– Eiti, judėti, bėgti. Kai suteiki jiems laisvę judėti – jie susižvalgo ir ima bėgti ratu. Be judėjimo, dar vaikams labai patinka įveikti įvairias kliūtis – rąstus, akmenis, balas. Patinka ir pasigaminti įrankių – lazdą, lanką. Žinoma, neapsieinama ir be žaidimų, parengtų pagal gyvūnų elgseną. Turiu lūšies, vilko, drąsiausio kiškio, skautiškų žaidimų. Be to, jiems labai patinka laikyti egzaminą – atpažinti medžius pagal lapus. Vaikai nori daug ką sužinoti. Pamatyti gyvūną ar paukštį – sunku, bet įmanoma – tai irgi suteikia jiems daug džiaugsmo.

– Esate Neries regioninio parko miškininkas, vedate ekskursijas, užsiimate ekologine veikla. Kuri sritis jums artimiausia?

– Viena mano veiklų – dirbti su jaunimu, kaip įmanoma daugiau išmokyti vaikus pažinti medžius, žvėris ir paukščius. Paaiškinti jiems, kas yra miškas ir kas yra miškininkas. Taip pat dirbu ir su suaugusiais žmonėmis, kuriems irgi bandau paaiškinti, kas gi  tas miškas. Kodėl miškus kerta, kodėl sodina, kaip kerta, kas miškui gerai, o kas yra žalinga. Nelaikau šios veiklos darbu, tai daugiau pramoga – susitikti su žmonėmis, nuvesti juos į mišką, parodyti augalus ar gyvūnus. Norisi, kad vėliau prisiminę jie sakytų: "Va, ten tada tai faina buvo". Pamenu ir savo pirmą ekskursiją su miškininku. Vaikščiojau tada išsižiojęs, dairiausi į medžius, pirmąkart pamačiau jerubę, vėliau jis mus nuvedė prie rėksnio erelio lizdo. Ši ekskursija man paliko labai didelį įspūdį.

Parodyti vaikams vadovėlyje penkis augalus – absurdas. Švietimo sistemoje yra tikrai daug spragų.

– Pažintines ekskursijas vedate tiek miške, tiek Botanikos sode. Ko Botanikos sodo lankytojai, būdami tokioje ekskursijoje, nepamato, ką gali pamatyti miške?

– Miško struktūros ir kvapo. Parke nėra miško klimato ir medžiai nėra susilieję lajomis. Parkas nekvepia taip, kaip miškas, garsas čia sklinda visai kitaip ir vėjas pučia ne taip, kaip miške. Tačiau Botanikos sode yra labai daug paukščių, augalų, vandens, jaunų ir senų medžių, čia nuolat pjaunama žolė. Parkai ekskursijoms yra labai gera vieta, čia daug ką galima pamatyti.

– O ar įmanoma ekskursiją suorganizuoti namų sąlygomis?

– Šviečiamąja veikla užsiimu jau maždaug 2,5 metų. Po tiek laiko ekskursiją vesti galiu bet kur. Galiu atvykti į namus, galiu atvykti į bet kokį mišką, sodą, krūmyną. Šiuo metu daugiausia dirbu Vilniaus apylinkėse, tačiau labai norėčiau šią pramogą grąžinti į Kauną – kur prasidėjo mano studijos. Dirbu ir vasaros stovyklose, šią vasarą dažniau ir Kaune – šiemet čia organizuojama nemažai renginių. Jei jau užsiimu tokia veikla, tai ir norisi, kad apie miško gyvenimą sužinotų kuo daugiau vaikų. Apskritai, mūsų, miškininkų, labai trūksta. Pavyzdžiui, Vilniuje yra tik vienas miškininkas, kuris pasakoja vaikams apie paukščius. Jei jo nebūtų, labai tikėtina, kad Vilniaus vaikai miško paukščių ir visai nepažinotų.

– Bet juk vaikai gamtos pažinimo mokosi mokykloje. Ar to neužtenka?

– Vadovėliuose apie gamtą nėra nieko tikro. Ekskursijose, kai paklausiu, vaikai ima pasakoti apie miško ardus, aukštus. Žolių ardas, krūmų ardas, lapų ardas – tai visiškos nesąmonės. Kai paaiškinu vaikams, kaip kas iš tikrųjų yra, jie grįžę į mokyklas pradeda tai aiškinti savo mokytojams. Be to, parodyti vaikams vadovėlyje penkis augalus – absurdas. Švietimo sistemoje yra tikrai daug spragų. Apskritai, Lietuvoje yra tik trys žmonės, miškininkai, kurie aktyviai ir stropiai dirba su jaunimu. Iš jų vaikai gali tikrai šio to išmokti.

– Kuo gali nustebinti Lietuvos regioninių parkų miškai?

– Regioninis parkas yra antraeilis. Pirmiausia yra miškas ir dažnai miškas dar ir globoja regioninį parką. Lietuvos regioniniai parkai nėra kaip Amerikoje, tai yra tas pats lietuviškas miškas, tik virš jo kabo papildomas užrašas. Rezervatai – tai jau ypatingesnė vieta, o regioniniai parkai nėra išskirtiniai. Tai rodo vien regioniniuose parkuose kertamų medžių plotai. Prieš porą dienų buvau Labanoro regioninio parko apžvalgos bokšte. Iš jo viršūnės matomas plynas miško kirtimas. Kodėl taip yra? Miškotvarką, miško kirtimus skaičiuoja robotai, ne žmonės. Žmogui tereikia suvesti į programą reikiamus miškų parametrus, o robotas suskaičiuoja, kurią miško dalį reikia iškirsti. Jis tik skaičiuoja, tačiau nemato realybės, o žmonės į tai nekreipia per daug dėmesio.