Ilgametis ryšys
„Drąsiau! Paimkite į rankas. Čia – skeveldra. Įsivaizduokite, sprogus raketai kelių šimtų metrų aukštyje, tokios dalys krenta ant žemės. O štai čia – rusų automobilio numeriai. Šalia ir vairuotojas sėdi, – Į manekeną su kamufliažine uniforma mostelėjo tarptautinio paramos ir labdaros fondo „Seni drakonai“ viceprezidentas Martynas Kiseliauskas. – Drabužius nuo ruso nurengėme ir paleidome jį tokį, koks stovi. Daugiau nieko nedarėme. Ukrainiečiai lygiai taip pat elgiasi. Priešingai, nei rusai, kurie ukrainiečius kankina, iš jų tyčiojasi.“
Balistinės raketos skeveldros, dronas, automobilio numeriai su Rusijos vėliava ir okupanto uniforma su medaliais ant krūtinės – keli daiktai, kuriuos savanoris Martynas atvežė į Lietuvą ir šeštadienio popietę paskleidė Lietuvos aviacijos muziejuje ant stalo. Parama, kurią per pastaruosius kelis metus drauge su tarptautiniu paramos ir labdaros fondu „Seni drakonai“ jis nugabeno į kovojančią Ukrainą, netilptų nei pačiame muziejuje, nei aplink jį esančioje teritorijoje.
„Trumpai apie mus. Dirbame tam, kad nesikartotų tai, ką jau esame patyrę. Nenorim ir vėl krapštyt rusą“, – M. Kiseliauskas pasakojo, išvien su Ukraina einantis nuo 2014-ųjų, kai Donbaso regione tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų prasidėjo karinis konfliktas. Savanoriai iš Lietuvos tuomet užmezgė ryšius su ukrainiečiais, organizavo mokymus, gabeno jiems siuntas.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Veikė negalvodami
Viskas pasikeitė 2022-aisiais, kai rusai pradėjo karinius veiksmus prieš taikius Ukrainos žmones.
„Vasario 24 dieną sulaukėme skambučio iš draugų, kad juos atakuoja. Sutelkę kariuomenę priešui atremti, evakuoti civilius jie paprasčiausiai neturėjo galimybių. Labiausiai pagalbos reikėjo evakuojant vaikus iš vaikų namų“, – išgirdęs prašymą, M. Kiseliauskas su fondo prezidentu Marium ir kitais nariais reagavo operatyviai.
Jų nesustabdė aplinkinių kalbos, esą evakuoti žmones, o ypač vaikus – sudėtinga, pavojinga.
„Bent būsim pabandę. Kai niekas nebando, tai niekas ir nepadaro. Liksim gyvi – gerai. Neliksim – reiškia, tokia lemtis. Taip ir pradėjom viską“, – prisiminė M. Kiseliauskas.
Per pusę metų savanoriai evakavo beveik 100 tūkst. žmonių iš pačių karščiausių Ukrainos vietų. Maždaug trečdalį jų sudarė vaikai.
Dirbame tam, kad nesikartotų tai, ką jau esame patyrę.
„Atvažiuoji į vaikų namus, o jų nebėra. Tu nežinai, ką rasi atkasęs griuvėsius. Pasisekė. Visus radome gyvus. Neturėjome užduoties, kurioje būtų žuvusių. Nežuvome ir patys. – Ne kartą sužeisti, anot M. Kiseliausko, jie liko nepalaužti ir nesustabdomi. – Ar emociškai sunku? Taip. Ne kartą norėjosi sustoti ir pasakyti, kad pavargome, bet tada pagalvojome apie tuos, kurie yra apkasuose. Jie negali pavargti, todėl ir mes darome tai, ką darome.“
Martynas neslėpė, kad daugiau nei tris metus besitęsiantis karas vargina visus, tačiau karius nepasiduoti motyvuoja žuvę draugai, namie likę tėvai, šeimos. Kas motyvuoja „Seni drakonai“ savanorius?
Jausmas, kad esi reikalingas, kad gali padėti.
„Mes stengiamės dėl Ukrainos, dėl Europos. Dėl mūsų visų“, – nelikti abejingais ragino M. Kiseliauskas.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Organizuoja akcijas
Nuo 2022-ųjų, kaip sako savanoriai, pasikeitė ne tik pasaulis, bet ir jų pačių gyvenimas. Savo namuose jie leidžia kur kas mažiau laiko, nei Ukrainoje. Prieš įsigydami kokį nors daiktą pagalvoja, ar jo tikrai reikia ir dažnu atveju savo nuomonę pakeičia. Jau trečius metus Martynas su bendraminčiais aktyviai organizuoja ir vykdo paramos gabenimą į Ukrainą, suburdamas visuomenę inicijuoja įvairias akcijas. 2023 metais Lietuvos žmonės buvo kviečiami neišmesti senųjų automobilinių vaistinėlių, bet aukoti jas Ukrainos žmonėms. Prie akcijos „Milijonas vaistinėlių Ukrainai“, anot Martyno, prisijungė visa Lietuva, todėl vaistinėles organizatoriai skaičiavo ne vienetais, o tonomis.
Praėjusius metus „Seni drakonai“ baigė su gražia šventine iniciatyva „Kalėdinė šypsena pafrontės vaiko, senolio, kario veide“. Sumanytojai kvietė nešti saldainius, žaislus, knygas, pirštines, kojines, piešimo priemones ir kitas smulkmenas, kurios pradžiugintų labiausiai pažeidžiamus Ukrainos žmones – senolius ir vaikus. Dalis dovanų su palinkėjimais iškeliavo į Slovianską, o iš ten buvo išvežiotos po aplinkines pafrontės vietoves, tokias kaip Lymanas, Iziumas, Sviatohirskas, Kramatorskas. Į karo siaubiamą šalį ne sykį gabenti ir automobiliai. Anot „Seni drakonai“ organizacijos viceprezidento, karo pradžioje ir dabar vis dar labai reikalingi visais ratais varomi, dyzeliniai visureigiai, pikapai, galintys įveikti prastus kelius, važiuoti ten, kur kelių apskritai nėra. Lietuvoje tokių transporto priemonių netrūksta, o neretai jos tiesiog stovi nenaudojamos kiemuose ir garažuose.
