Menų mokytoja A. Menčinskaitė: nuotolinis mokymasis kai kuriuos vaikus išvadavo iš vidinių pančių | KaunoDiena.lt

MENŲ MOKYTOJA A. MENČINSKAITĖ: NUOTOLINIS MOKYMASIS KAI KURIUOS VAIKUS IŠVADAVO IŠ VIDINIŲ PANČIŲ

Ne tik matematika ar chemija keliasi į virtualųjį pasaulį. Dailės pamokos – taip pat jame. Menų mokytoja Aušra neslepia, kad labiausiai jai trūksta gyvo kontakto su mokiniais ir krosnies savo rankų darbo molinukams.

Nepažintos erdvės

Aušros Menčinskaitės namai neprimena išprotėjusios menininkės dirbtuvių, kur sriubos puode galima rasti teptuką, o ant miegamojo stalelio prie veidrodžio, šalia kvepalų buteliukų ir akių šešėlių paletės – aliejinių dažų tūtelę. Priešingai, kampe, kurį Aušra skyrė kūrybai, vyrauja preciziška tvarka. Skirtingose dėžutėse čia glaudžiasi teptukai, kai širdį užplūsta noras imtis spalvų. Kituose – priemonės, skirtos keramikai. Tiesa, kai prisėda kurti, idiliška tvarka virsta mielu chaosu. Moteris juokauja, kad ne jai namie vietos per mažai, o jos priemonėms, todėl, jei suaugusiuosius lankytų Kalėdų Senelis, ji, be abejonės, prašytų nuosavų dirbtuvių ir krosnies jose. O kol kas Aušra savo rankų darbo molinukus šauna į naminę orkaitę, kitus gi lipdo ore stingstančiu moliu.

"Arčiausiai širdies man tapyba ir keramika, – kaunietė A.Menčinskaitė prasitarė, turinti ir kitų svajonių. – Norėčiau išbandyti darbą su medžiu, taip pat kaligrafiją ir piešimą ant šilko."

Jei kalbėsime apie mano plaukus, tai taip, esu ryški asmenybė. Nors labiau ryški esu savo charakteriu.

Pastarasis noras pasiekiamas ranka. Beliko tik sulaukti rėmo su šilko skiaute, o tada išlaisvinti fantaziją, ranką ir spalvas – tamsiai rožinę, mėlyną, violetinę. Jos – mylimiausios, dažniausios sutinkamos moters kūryboje ir jos aplinkoje.

"Jei kalbėsime apie mano plaukus, tai taip, esu ryški asmenybė. Nors labiau ryški esu savo charakteriu", – šypsojosi raudonplaukė, anuomet svajojusi būti bet kuo, tik ne mokytoja.

Pasirinkimo kryžkelėje

Vaikystėje, anot pašnekovės, ji labai mėgo žiūrėti filmus, skaityti knygas ir vartyti žurnalus, kuriuose vaizduojami žirgai. Nuo jų esą ir prasidėjo pažintis su daile. Paėmusi piešimo priemones, metai iš metų ji tobulino žirgų išvaizdą, tačiau galiausiai suprato, kad, nepaisant augančios meilės dailei, aistra keturkojams gražuoliams – dingo. Taip paauglė ėmė ieškoti kitų herojų, naujų stilių, kol, galiausiai, atsidūrė dešimtosios klasės kryžkelėje.

Noras: išbandžiusi piešimą ant drabužių, tapybą, keramiką, Aušra dar svajoja prisijaukinti medį ir šilką. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Turbūt dauguma žmonių, kurie galvoja savo ateitį sieti su menu, yra sulaukę replikų, neva iš meno neišgyvensi", – išgirdusi tokius komentarus savuoju adresu, A.Menčinskaitė pasirinko tiksliuosius mokslus, tačiau, kaip pasakojo pati, nesijautė savo vietoje. – Taip, ėmiau ir matematiką, ir chemiją A lygiu. Galvojau studijuoti finansus. Atrodo gerai mokaisi, lyg ir supranti, bet ateina tam tikra riba, kai tu girdi, bet smegenys atsijungia."

Išsiskyrė: anksčiau labai mėgusi piešti arklius, dabar Aušra juos retai prisimena. / Asmeninio archyvo nuotr.

Bendros kalbos mergina nerado ir su socialiniais mokslais, kol, galiausiai, po pokalbio su dailės mokytoja, ji atsidūrė Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete organizuojamuose kursuose. Atsistojusi prie molberto, mergina pravirko, bet ne dėl trečiojo bandymo nesėkmės.

"Supratau, kad tai yra būtent tai, ką noriu daryti. Jei neklystu, vienas mėnesis kainavo apie 300 litų. Tuo metu tai buvo tikrai nemaži pinigai. Taigi, pirmą mėnesį man padovanojo mama, antrą – Anglijoje gyvenanti sesuo, o trečią – senelis", – baigti kursai merginai padėjo vidurinėje mokykloje sėkmingai išlaikyti dailės egzaminą ir parodė jai tolesnę kryptį.

Atrado savo pašaukimą

Moteris atvira – būti mokytoja ji niekada nenorėjo, nors vaikystėje išrikiavusi pliušinius žaislus juos drausmindavo, kaip nepaklusnius mokinius.

"Pamenu, stojau į Vienožinskio dailės mokyklą Pelėdų kalne. Sužymėjau visas įmanomas vietas. Sėdžiu dailės egzamine, ateina katedros vedėjas ir sako: turbūt čia bus mažai norinčių į pedagoginį. Atsigręžiau, suskaičiavau vos kelias pakeltas rankas, o grįžusi namo pedagoginį pažymėjau pirmuoju numeriu", – tokiu pat numeriu, kaip mena A.Menčinskaitė, ji ir įstojo mokytis.

Ketveri metai, pasak jaunos moters, pralėkė vėjo greičiu, o suvokimas, kad tikrasis jos pašaukimas pedagoginis darbas, atėjo tik paskutiniais metais, praktikos metu. Niekada neturėjusi viešojo kalbėjimo baimių, pirmą kartą atsistojusi prieš klasę, mokslus bebaigianti studentė suprato, kad ji geba valdyti auditoriją. Negana to, mokiniams įdomu tai, ką ji šneka.

"Šiek tiek kitaip buvo, kai pradėjau dirbti. Tada supratau, kad čia ne praktika, čia – nuolatinis darbas, į kurį eisiu kiekvieną dieną", – A.Menčinskaitė, pasakojo, kad įsijausti į naująjį vaidmenį jai sekėsi gerai.

Dievo duotybė? Aušra įsitikinusi, kad pedagogo darbas – pašaukimas, tačiau jame, kaip ir profesionaliame sporte, reikia ne tik talento, bet ir daug darbo.

Ištikima: menai su Aušra net ir tada, kai ji užveria mokyklos ar lopšelio-darželio duris. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Galbūt bus žmonių, kurie man prieštaraus, bet aš būtent taip galvoju. Lygiai taip pat esu įsitikinusi, kad ne visi gali mokėti mokyti. Žmogus gali būti visiškas eruditas, tačiau jo žodynas neįtrauks, nesudomins, o kito, žinančio mažiau, tačiau mokančio tinkamai pateikti informaciją, klausantieji žodžius valgys kaip saldainius", – kalbėjo dailės mokytoja.

Iššūkiai darbe

Mokytojo darbas labai įdomus, o pastaraisiais metais, anot pašnekovės, kupinas išbandymų. Ir nors vis dar atsiranda teigiančių, kad dabartinė epidemiologinė situacija daliai pedagogų yra labai patogi, Aušra su tuo giežtai nesutinka.

"Nesu praradusi kontakto su vaikais, nes dirbu dar ir lopšelyje-darželyje. Su moksleiviais bendrauju per nuotolį. Mano telefone yra elektroninis paštas, tai reiškia, vaikai gali bet kada parašyti. Jei nemoki nuo to atsiriboti, sunaudoji daug laiko", – A.Menčinskaitė kalbėjo apie virtualiojo pasaulio iššūkius.

Įvairios skaidrės, kita vaizdinė informacija – laikas, skirtas virtualiai pamokai pasiruošti, pasak mokytojos, panašus, tačiau pobūdis kiek kitoks. Visgi, ne tai didžiausias mokytojos rūpestis, o gyvo kontakto nebuvimas su mokiniais.

"Pamokoje vaikštai klasėje ir matai, kad vaikas kažką daro ne taip. Patari jam. Nuotolinio mokymosi metu tu matai galutinį rezultatą, o tada supranti, kad taisyti reikėjo kur kas anksčiau, – todėl dabar A.Menčinskaitė vaikų prašo siųsti ne baigtą darbą, o piešinį proceso eigoje. – Taip, dabartinis laikas – iššūkis mums visiems, tačiau yra vaikų, kuriems nuotolinis mokymasis padėjo atsiskleisti. Kalbu apie tuos moksleivius, kurie iki tol savimi nepasitikėjo, kuriuos stabdė draugų replikos. Taigi, visur reikia įžvelgti savų privalumų."

Nepaisant mokinių, prisijaukinusių virtualųjį mokymosi būdą ir prasiplėtusį savo galimybių spektrą, Aušra svajoja apie ankstesnę mokyklą, kurioje šurmuliuoja vaikai ir mylimi kolegos.

Daugiau optimizmo

Šiuo metu menininkė kuria interjerinę, maždaug 30 cm lėlę, kurią padovanos savo kolegei. Ji, kaip prasitarė pašnekovė, ją aprengs savo siūtais drabužiais. Ir nors šis meno kūrinys iškeliaus po kitu stogu, pačios Aušros namuose taip pat galima rasti jos rankų darbo daiktų.

"Pirmuosius keramikos darbus, kaip juos vadinu – kūdikius, neretai pasilieku sau", – paklausta, ar namų sienų nepuošia jos tapyti paveikslai, moteris tik skėstelėjo rankomis.

Gręžti skylių ji esą nenori, todėl nei savo, nei kitų kūrėjų paveikslų nekabina. Be to, Aušra nemėgsta apsikrauti daiktais, kurie vėliau tik renka dulkes. Kur kas mieliau ji perka, o kartu ir remia menininkus, į pasaulį paleidžiančius funkcionalius dalykus. Tarkim, papuošalus.

"Štai ir šiandien iš kolegės nusipirkau auskarus", – A.Menčinskaitė tikino, kad tai bus puiki Kalėdų dovana sau. Tą patį esą galėtų daryti ir kiti.

"Taip, rankų darbas nėra pakankamai vertinamas. Į jį žiūri kaip į gražų dalyką, bet kai reikia įvertinti finansiškai, ieško ko nors pigesnio, nes menas kitiems – ne pirmos būtinybės reikalas, – nepaisant to, menininkė kvietė darsyk atsigręžti į lietuvių kūrėjus, o šį laikotarpį, kuriame pakankamai pilkumos, paįvairinti ryškiomis spalvomis ir netikėtomis formomis. – Nes menas gydo sielas ir skaidrina nuotaiką!"

GALERIJA

  • Menų mokytoja A. Menčinskaitė: nuotolinis mokymasis kai kuriuos vaikus išvadavo iš vidinių pančių
  • Menų mokytoja A. Menčinskaitė: nuotolinis mokymasis kai kuriuos vaikus išvadavo iš vidinių pančių
  • Menų mokytoja A. Menčinskaitė: nuotolinis mokymasis kai kuriuos vaikus išvadavo iš vidinių pančių
  • Menų mokytoja A. Menčinskaitė: nuotolinis mokymasis kai kuriuos vaikus išvadavo iš vidinių pančių
  • Menų mokytoja A. Menčinskaitė: nuotolinis mokymasis kai kuriuos vaikus išvadavo iš vidinių pančių
Asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (6)

Anonimas

Daunė

Mildai

Tada jūs ne ten pataikėte. Reikėjo dirbti buhaltere. Mokytojas turi užsitarnauti vaikų meilę, o ne patyčias.

Praktikas

Gerai, jei tie vaikai yra pradinukai. Jie darbus siunčia mielai ir dar su tėvų pagalba. Bet, jei dirbate progimnazijoje ar gimnazijoje, darbų taisymui gausite retai. Dabartiniai vaikai(ne visi, žinoma) nori greito rezultato: čia ir dabar. Ir tas nuotolinis darbų taisymas ir konsultavimas 80 mokinių-utopija. Tamstai paros trūks. Gyvenkime realybėje. Vaikai noriai konsultuojasi gyvai, nes jie tą pačią klaidą taiso ,,n" kartų. Kūryba yra ištisas eksperimentavimas. Taigi... būti ryškiai plaukais asmenybei dar neužtenka.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS