NARSUOLIAI ŽINO: GERIAU UŽ KALNUS GALI BŪTI TIK KALNAI

Narsuoliai žino: geriau už kalnus gali būti tik kalnai. Ne tik todėl, kad pastarieji suteikia jėgų, bet ir todėl, kad nuo viršukalnių jie grįžta geresniais.

Subūrė bendraminčius

Gruodžio 11-oji – kalnų diena, todėl gan simboliška, kad pokalbiui susitikę išsyk po jos, su kauniečiu, žygių vadovu, alpinistu Dainiumi Babilu atsispyrėme nuo šios datos.

„Jungtinių Tautų Organizacija kitaip dėlioja kalnų dienos akcentus. Ji nesiekia skatinti žmonių kopti į kalnus. Priešingai, matydamos augančius srautus, atkreipia dėmesį į gamtinę įvairovę, vietinių žmonių kultūrą, globalių pokyčių įtaką kalnams, gėlo vandens mažėjimą“, – anot D. Babilo, kalnų diena yra puiki proga pagalvoti apie kiekvieno kopiančiojo atsakomybę, o šiuo atveju – proga pakalbėti apie „Narsuolius“, kurie susibūrė 2010-aisiais, o šiemet suskaičiavo jau 50 ekspedicijų į kalnus.

Užuomina: D. Babilas neatmeta tikimybės, kad visos jo ekspedicijos kada nors virs knyga arba nuotraukų galerija. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, būrelis entuziastų, vadovaujamų Dainiaus, nusprendė kopti Slovėnijos Alpių kalnuose. Valstybė Europos pietuose buvo pasirinkta dėl tam tikrų paralelių. Lietuva, anot Dainiaus, pirmoji išsivadavo iš Sovietų Sąjungos jungo, Slovėnija – iš Jugoslavijos. Be kita to, slovėnai vieni pirmųjų pripažino ir Lietuvos nepriklausomybę. Tam, kad kopimas į Triglavo viršukalnę taptų dar labiau prasmingu, Dainius pasišovė suburti lygiai dvidešimties entuziastų grupę.

„Susirinko devyniolika. Rasti paskutinį narį sekėsi sunkiai. Kreipėmės net į Slovėnijoje gyvenančių lietuvių bendruomenę, – prisimena D. Babilas ir sako, kad jau buvo besusitaikantis, kad planas neišdegs, su juo susisiekė Lietuvos ambasadorius Slovėnijoje Rimutis Klevečka. – Jis tapo dvidešimtuoju nariu. Visą vasarą siuntė įrašus iš Liublianos, kaip ruošiasi, kad galėtų keliauti kartu su mumis.“ Sėkminga ekspedicija į Triglavo viršukalnę tapo akstinu eiti tolyn ir burti bendraminčius.

„Vieną ekspediciją keitė kita. Būdavo, iškilus sunkumams paskatindavome vieni kitus šūkiu: pirmyn, narsuoliai!“, – taip žodis, anot D. Babilo, virto kūnu. Susibūrę apie „Narsuolių" vėliavą kalnų ir iššūkių mylėtojai toliau tęsė savo žygius.

Šiek tiek skaičių

Per beveik keturiolika metų lietuvių alpinistai ir kalnų žygeiviai įveikė devyniolikos valstybių kalnus, pasiekė šešiolikos valstybių aukščiausias viršukalnes, išbandė anksčiau lietuvių nepraeitas trasas. Narsuoliai užkopė į šešias viršukalnes, iškilusias aukščiau nei 5 000 m virš jūros lygio, tai – Kilimandžaras (5 895 m), Elbrusas (5 642 m), Orisabas (5 636 m), Damavandas (5 610 m), Araratas (5 137 m) ir Kazbekas (5 054 m). Kalnų iššūkiai subūrė daugiau nei 300 žmonių iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių.

„Žmonių amžius labai skirtingas. Yra ir paauglių, kuriuos su savimi pasiima tėvai, ir vyresnių žygeivių, perkopusių šešiasdešimt metų“, – kalnų žygių organizatorius veda tikslią statistiką ir gerai žino kiekvieno nario santykį su kalnais.

Daugiau nei pusė ekspedicijose dalyvavusių žmonių tai darė pirmą ir paskutinį kartą. Kopti į viršukalnes jiems esą patiko, tačiau kartoti nenorėtų. Apie 30-40 bendruomenės narių gyvena kalnais ir jei tik galėtų, koptų dar dažniau.

Jau seniai kalnais gyvena ir pats Dainius. Vyras skaičiavo, kad per visus tuos metus ekspedicijose praleido daugiau nei 300 dienų.

„Beveik metai. Per tokį ilgą laiką buvo galima padaryti daug kitų darbų, kažko išmokti ar kažkuo tapti. Tačiau mano laikas atiteko kalnams ir į juos keliaujantiems. Ten aukštai turėjau daug vertingų patirčių, o kai būdavo sunku, viskas vis tiek galiausiai baigdavosi gerai. Per penkiasdešimt ekspedicijų kalnai gana daug kartų nustebino atverdami gero oro langus ir kelius į viršukalnes. O aš galėdavau pasiekti suplanuotus tikslus užtikrintai, saugiai, nepalikęs užnugaryje nė vieno bendražygio“, – kalnams dėkojo kaunietis.

Bendruomenė: 50 ekspedicijų subūrė daugiau nei 300 narsuolių. (Dainiaus Babilo nuotr.)

Sulėtino trauma

Šiuos metus narsuoliai pažymėjo net devyniomis ekspedicijomis. Kai kurios buvo lengvesnės, kai kurios pareikalavo daugiau jėgų ir ištvermės.

„Į aukščiausią viršukalnę ne visada sunkiausia įkopti. Būna, kad antra arba trečia pagal aukštį yra kur kas sudėtingesnė. Dažnu atveju aukščiausios viršukalnės pritaikytos tam, kad į jas koptų kuo daugiau žmonių, o tos vietos, kurios mažiau žinomos, mažiau pramintos – sunkesnės, – pasakoja kalnų žygių vadovas ir mintimis persikelia į vieną sudėtingesnių ekspedicijų, narsuolius atvedusių prie snaudžiančio 5 600 m aukščio ugnikalnio Meksikoje. – Gana rimtas kalnas su apledėjusiu šlaitu. Lemiamą dieną į pačią viršūnę kopėme visą naktį ir dieną.“

Liepą narsuoliai išvyko į Mongolijos Altajų. Tikslas – Chiuiteno viršukalnė, į kurią iki tol nebuvo įkopęs joks lietuvis. Dainius pasakojo, kad pasiekti kalno prieigas nebuvo labai paprasta. Pirmiausia teko skirsti vietiniu lėktuvu iš sostinės į Altajų, vėliau net keliolika valandų dardėti visureigiais uolėtais keliais, pervažiuoti kalnų upes, o galiausiai dar ne vieną dešimtį kilometrų eiti pėsčiomis, kupranugariais užnešti visą bazinei stovyklai reikalingą inventorių. Narsuoliai pasiekė kalną, įkopė į viršukalnę, tačiau patyręs peties traumą, bičiulių triumfą ekspedicijos vedlys su keliais mongolais stebėjo sėdėdamas ant sniego.

„Viena vertus, apmaudu, tačiau apmaudas nebuvo toks didelis kaip džiaugsmas, kad ekspedicija pavyko. Ekspedicijų vadovai kelia tikslą, kad į viršukalnę užkoptų bent vienas komandos narys. Šiuo atveju užkopė visi“, – D. Babilas pasakojo, kad iškart po šios ekspedicijos narsuoliai vyko į Grenlandiją, kur išbandė arktinio kelio „Arctic Circle Trail“ vingrybes. Per savaitę lietuviai įveikė 160 km atstumą, ant pečių nešdami maistą, palapines, miegmaišius, kilimėlius ir kitus būtinus daiktus.

„Grenlandija – žvarbus kraštas, klimatas ten atšiaurokas, takai klampūs. Žygeiviams teko kaitalioti avalynę, tai į žygio, tai į guminius batus šokti“, – pašnekovas neslėpė: kad pavyktų tokia ekspedicija, žygeiviams teko ruoštis daug mėnesių, gerai apgalvoti ne tik maršrutą, bet ir pasirenkamą inventorių, tinkamai parinkti nešamos kuprinės svorį.

Iššūkiai grūdina

Įsimintiniausios ekspedicijos, anot Dainiaus, tos, kuriose ne viskas vyko sklandžiai. Tarkim, prieš pat kopiant į Araratą – Nojaus arkos kalną, visa komanda stipriai apsinuodijo maistu. Negalavimai sulėtino, bet nesustabdė – alpinistai sėkmingai pasiekė tikslą.

„Arba Elbrusas 2014-aiais. Baltąją jo smailę pavyko pasiekti ne iš karto“, – pirmojo bandymo metu narsuoliams pritrūko 280 m. Dėl siaubingos audros, kuri apsunkino matomumą, rizikuoti nebuvo galima.

„Kai atvykome, buvo giedras dangus, tačiau negalėjome kopti, nes reikėjo aklimatizuotis, priprasti prie mažesnio deguonies kiekio. Kai jau susiruošėme, oras suprastėjo. Šioje vietoje nepasisekė, užtai pasisekė, kad saugiai nusileidome. Beje, kai jau turėjome skristi atgal, oras pragiedrėjo, ir mes matėme, kaip kopia kitos ekspedicijos“, – pasak D. Babilo, po nepavykusio karto buvo virtinė sėkmingų kopimų. Po trijų metų narsuoliai vėl atvyko į Elbrusą ir iškėlė ten trispalvę. Šimtas Lietuvos vėliavų suplazdėjo ir Aukštuosiuose Tatruose 2018-ųjų vasario 16 dieną.

Kalbame apie aukštumas, apie drąsą, atkaklumą, gyvenimo tikslus.

„Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pirmiausia pasiekėme 1 918 m aukštį, kuris simbolizavo 1918 metus, o vėliau ir 2018 m aukštį – 2018 metus. Ekspedicijoje dalyvavo 35 žmonės, kurie iškėlė 100 skirtingų dydžių trispalvių“, – D. Babilas pasakojo, kad šį kopimą kaip vieną įsimintiniausių šimtmečio iniciatyvų įvertino ir šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Prezidentūroje narsuoliams ji įteikė trispalvę, kurią alpinistai iš suvenyrinio dėklo traukia ir skleidžia kiekvienoje pasiektoje viršūnėje.

„Artimiausi planai? Kitąmet bus labai daug Afrikos. Po pusantro mėnesio grįšime į Kilimandžarą. – Tiesa, šįsyk, pasak ekspedicijų vadovo, planas yra kitoks. – Mums nepakanka užkopti į viršūnę. Norim nusileisti į kraterio vidų, įsirengti stovyklą ir pernakvoti ten. Tam reikia gauti specialų leidimą. Jei viskas klostytis sėkmingai, manau, būsime pirmi lietuviai, kurie bus tai padarę. Vėliau mūsų lauks mistiniai, lietuvių itin retai lankomi Mėnulio kalnai Ugandoje. Dar vėliau planuojamos trumpos išvykos į artimiausius kalnus Slovakijoje ir Čekijoje.“

Ritualas: kiekvienoje aplankytoje viršukalnėje narsuoliai iškelia trispalvę. (Dainiaus Babilo nuotr.)

Kalnai daro geresniais

Susibūrę dėl kalnų, narsuoliai žvelgia kur kas plačiau ir aukščiau. Kiekvienais metais jie dalyvauja įvairiuose renginiuose, mielai lanko šalies mokyklas.

„Geografijos pamokų nevedame. Kalbame apie aukštumas, apie drąsą, atkaklumą, gyvenimo tikslus. Aiškiname moksleiviams, kodėl pasirinkome kalnus, o ne prabangius automobilius ar naujus telefonus. Kai mes galime kalnuose sukauptą patirtį labiau įprasminti ir atiduoti kitiems, yra didelis džiaugsmas“, – D. Babilas prisiminė kelis netradicinius susitikimus, kai su moksleiviais bendravo ne aktų salėje ar kabinete, o kalnuose. Kartą į juos „Narsuolių“ vedlys lydėjo ir ypatingą jauną žmogų, kuris negali matyti. Tai esą buvo neįtikėtina patirtis tiek vienam, tiek kitam.

Bendruomenė susitelkia, kad padėtų mažiau galimybių turintiems vaikams. Antai prieš ekspediciją į kalnus Irane narsuoliai sužinojo apie negalią turinčią moksleivę ir jos svajonę išvykti į vasaros stovyklą.

„Galvoju, tuo momentu, kai nusprendėme padėti mergaitei, mes susitarėme su kalnu. Ekspedicija buvo sėkminga. Visi užkopė vienu metu, o mergaitė sudalyvavo laipiojimo stovykloje“, – prisiminė D. Babilas.

Šiemet narsuoliai prisidėjo leidžiant lietuvišką knygą apie iš Plungės kilusią žymią alpinistę Vandą Rutkevič. Visos „Narsuolių“ ekspedicijos fiksuotos tūkstančiuose fotografijų, o netrukus dienos šviesą išvys ir trumpas filmas.

„Narsuolių“ bendruomenė – tai visų pirma žmonės, ne kalnai. Kopdami aukštyn tarsi kuriame istoriją apie drąsius ir ambicingus keliautojus, kurie gyvena tarp mūsų visų. Todėl svarbiau nei viršūnės, į kurias įkopiame, ar įveikti maršrutai yra tai, kad iš ekspedicijų grįžtame geresniais gydytojais, mokytojais, karininkais, menininkais, statybininkais ar vadybininkais. Sustiprėjame kalnuose, o paskui galime padaryti daugiau ir geriau kasdieniuose darbuose. Išbandymai, branda ir kokybė, komandinis saugumas ir pozityvi, motyvuojanti bendrystė, aplinkos tausojimas ir pagarba vietos žmonėms – visa tai mums yra svarbiausia“, – pokalbį baigė kalnų pašauktasis.