Naujamiesčio plano vizija: istorija prieš investicijas?

Apstu draudimų

Praėjusį šeštadienį „Kauno diena“ rašė apie Kultūros paveldo departamento (KPD) užsakymu parengtą Kauno Naujamiesčio tvarkymo planą ir pateikė miesto architektų įžvalgas.

Architektai nekvestionavo – Kauno tarpukario Naujamiesčio ir Žaliakalnio urbanistinio ansamblio įrašymas į prestižinį UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą yra ne tik garbė, bet ir pareiga. Šis statusas įpareigojo skubiai parengti Naujamiesčio tvarkymo planą.

Tai padaryti Lietuva įsipareigojo pasirašydama tarptautinę UNESCO konvenciją ir gavusi tiesioginį UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sprendimą dėl Kauno tarpukario architektūros įtraukimo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Ar galime ignoruoti šį įsipareigojimą? Jei valstybė šio tarptautinio įsipareigojimo nevykdytų ir plano neparengtų, iškiltų grėsmė, kad Kaunas ateityje būtų perkeltas į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą arba visiškai išbrauktas iš UNESCO sąrašų.

Tačiau specialųjį Kauno Naujamiesčio tvarkymo planą turime parengti patys. Kultūros paveldo departamento (KPD) užsakymu KTU Architektūros ir statybos instituto mokslininkų bei specialistų parengtas planas pristatomas viešai. Su juo susipažinę specialistai viešai išsako ir savo pastebėjimus, kurie ne itin palankūs parengtam planui.

Negalima vertinti paveldo apsaugos izoliuotai nuo socialinio ir ekonominio miesto gyvenimo.

Tarptautinį pripažinimą pelnęs urbanistas Tadas Jonauskis, kurio komandos projektai pastaruoju metu skina laurus Europos architektūros konkursuose, Kauno centro audinį tyrinėja jau daugiau nei dešimtmetį – nuo pat Delfto universitete Nyderlanduose apginto magistro darbo apie Kauno centro gyvybingumą iki neseniai parengtos Jonavos gatvės teritorijos vystymo studijos. Susipažinęs su naujuoju planu, urbanistas neslepia nusivylimo.

„Iš pateiktos informacijos aiškiai matyti, kad pagrindinis akcentas skiriamas ne pačiam Naujamiesčiui, bet jo aplinkai, vadinamajai apsaugos zonai. Viskas, kas yra už istorinio centro ribų, dabar apkraunama gausybe naujų ribojimų ir papildomų reikalavimų. Tuo tarpu apie patį Naujamiestį – kaip jį realiai saugoti, kaip atskleisti jo vertingąsias savybes, kur galima ar negalima statyti – pasakyta paradoksaliai mažai. Plano tikslas lyg ir aiškus – saugoti, bet atsakymo, kaip tai daryti vystytojams ir architektams, dokumentas neduoda“, – pastebi urbanistas.

Miesto stabdymas

Kaip ir anksčiau nuomonę apie planą išsakę architektai, urbanistas beda pirštu į griežtus pastatų aukštingumo ribojimus, kas tiesiogiai siejasi su mesto tankiu: ar žmonės gyvens miesto centre, ar bus priversti ieškotis būstų pakraščiuose, o tai sąlygos miesto centro sąstingį.

Netrūksta ir kuriozinių situacijų – jei šis planas jau būtų galiojęs pastarąjį dešimtmetį, kai kurie šiandien sėkmingai funkcionuojantys ir Kauną puošiantys modernūs kvartalai kitoje Nemuno pusėje paprasčiausiai nebūtų galėję atsirasti. Naujos taisyklės drastiškai kerta per pastatų aukštingumą ten, kur miesto gyvybingumui palaikyti tankumas ir tūris yra būtini.

Didžiausią nerimą T. Jonauskiui kelia plano rengėjų trumparegystė. Per pastaruosius dešimt metų Kauno centras išgyveno tikrą renesansą ir gyventojų skaičiaus augimą. Tai sveikintina tendencija, kurią būtina išlaikyti, kad miestas neišsivaikščiotų.

„Negalima dirbtinai drausti miestui vystytis jo paties vidinėse teritorijose. Tai yra miesto numarinimas, jo silpninimas, – perspėja urbanistas. – Jeigu užversime investuotojams ir naujakuriams duris centre, nes čia viskas bus tiesiog per brangu arba neįmanoma dėl biurokratinių kliūčių, žmonės natūraliai kelsis į priemiesčius – Romainius, Vaišvydavą, Garliavą ar užmiesčio rajonus. O tai sukels milžiniškas pasekmes visam miestui: katastrofiškai augs automobilių srautai, formuosis spūstys, trūks vaikų darželių ir mokyklų naujuose rajonuose. Negalima vertinti paveldo apsaugos izoliuotai nuo socialinio ir ekonominio miesto gyvenimo.“

Trūksta kompleksiškumo

Pasak specialisto, pastatų aukštingumas nėra vienintelis kriterijus, nulemiantis, ar teritorija bus gyvybinga, tačiau aklas jo mažinimas strategiškai svarbiose Kauno vietose padarys  didžiulę žalą. Kaip pavyzdį T. Jonauskis nurodo konversijos teritorijas aplink geležinkelio stotį ar buvusį fabriką. Tai zonos, kurios ateityje, ypač atsiradus „Rail Baltica“ vėžei, turėtų tapti naujais miesto vartais, generuojančiais naują energiją ir srautus. Tačiau pagal naująjį planą šiose strategiškai svarbiose vietose vystytojai bus priversti statyti tik mažus namukus.

Kraštovaizdis: plano rengėjai sako, kad upės, šlaitai, slėnis sudaro vieną svarbiausių Kauno erdvinės struktūros savitumų, kurio išsaugojimas yra vienas svarbiausių uždavinių. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Urbanisto vertinimu, plane nustatyti nauji apžvalgos taškai ir vizualiniai koridoriai dažnu atveju yra sugalvoti dirbtinai, neįvertinus realių pėsčiųjų srautų ir statomų objektų įtakos. Pavyzdžiui, keisti apžvalgos taškai numatomi Karaliaus Mindaugo prospekte šalia pėsčiųjų tilto į Nemuno salą arba tame pačiame prospekte prie buvusio pieno kombinato kvartalo, kur žmonių srautai natūraliai net nejuda.

„Niekas nesako, kad paveldo nereikia saugoti. Kaunas turi unikalų UNESCO pripažintą modernizmo architektūros charakterį, kurį prarasti būtų tragedija. Tačiau diskusija privalo vykti ne apie tas teritorijas, kur tas charakteris jau seniai išnykęs arba jo niekada nebuvo. O šis planas drastiškai įsikiša būtent ten“, – reziumuoja T. Jonauskis.

Kompromisų menas

Nekilnojamojo turto teisės ekspertas, architektūrinių ir urbanistinių konkursų vertinimo komisijų narys Karolis Vinciūnas pastebi, kad siūlomas naujasis dokumentas atrodo kaip bandymas sukurti neproporcingus pančius visai miesto centro ateičiai.

„Prisidengiant UNESCO įsipareigojimais, parengtas projektas, kuris nustato drakoniškus, iki galo nepamatuotus ribojimus vos ne kiekvienam atskiram sklypui ar pastatui. Darosi baisu, kad toks dokumentas netaptų stabdžiu visai Kauno plėtrai.

Istorija rodo, kad statytojų ir paveldosaugininkų interesai visada išsiskirdavo – vieni nori daugiau laisvės, kiti – visiškos ramybės. Mūsų tikslas visada buvo šiuos interesus subalansuoti, ir Kaune tai ne kartą sėkmingai pavyko. Tačiau šis planas mus tiesiog grąžina į senuosius laikus, kai viską bandyta spręsti tik draudimais, o ne dialogu ir kompromisų paieška“, – sako ekspertas.

Teisininko vertinimu, projektą sudaro dvi probleminės dalys: pats istorinis Naujamiestis ir jį supanti milžiniška apsaugos zona, apimanti Žaliakalnio šlaitus, Aleksotą, Žemuosius Šančius ir Geležinkelio depo teritoriją. Būtent apsaugos zonose, kurios turėtų būti tik buferinė aplinka, rengiamas projektas įveda imperatyvius ribojimus, kurių nebus įmanoma pakeisti jokiomis ekspertinėmis analizėmis ar vizualinėmis studijomis.

Stop konversijoms

Toks požiūris iš anksto atima bet kokias galimybes ambicingiems Kauno projektams ir naikina pramoninių teritorijų atgimimo potencialą. Ryškiausias pavyzdys – Žemieji Šančiai ir būsima „Kauno grūdų“ teritorijos konversija.

Architektūra visada yra kompromisų menas. Jei pradėsime tik nuo aklų draudimų, nukentės visos šalys.

„Miestas investuoja milžiniškus pinigus į infrastruktūrą, statomas naujas pėsčiųjų tiltas į Nemuno salą, tvarkoma H. ir O. Minkovskių gatvė. Logiška, kad, išsikėlus gamykloms, čia turėtų atsirasti gyvas, patrauklus ir modernus miesto rajonas. Tačiau šis planas taip drastiškai suvaržo būsimos konversijos galimybes, kad savininkams tiesiog nebeapsimokės iškelti gamyklos. Rizikuojame, kad pačiame miesto centre ir toliau turėsime veikiančius pramoninius kaminus, nors patys savininkai norėtų šią erdvę atiduoti miestiečiams“, – pastebi K. Vinciūnas.

Ekspertas neslepia, kad net ir profesionalams kyla galvos skausmas, bandant iššifruoti naująjį dokumentą: „Mes jau antrą savaitę analizuojame šį projektą ir mums labai sunku suprasti, kodėl Naujamiestyje buvo nustatyta net apie šimtas skirtingų reglamentavimo zonų. Kiekvienas kvartalas suplanuotas atskirai, sukuriant visišką biurokratinį labirintą. Architektūra visada yra kompromisų menas. Jei pradėsime tik nuo aklų draudimų, nukentės visos šalys – procesai persikels į teismus, o Kauno centras tiesiog užstrigs stagnacijoje.“

Teisminiai ginčiai?

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentui Mindaugui Statulevičiui labiausiai nerimą kelia tai, kad rengiamas specialusis planas gali dubliuotis su galiojančiu Kauno miesto bendruoju planu ir apriboti jame numatytas miesto plėtros galimybes.

Planas turi būti veiksmingas – ne užrakinantis ir ne įmuziejinantis teritorijas, o leidžiantis jas saugoti, kartu išlaikant jų gyvybingumą.

Pasak jo, bendrasis planas yra vienas pagrindinių dokumentų, kuriais vadovaujasi nekilnojamojo turto vystytojai. Jame nustatyti aukštingumo, užstatymo intensyvumo, sklypų naudojimo ir kiti reglamentai, numatytos teritorijos, kuriose buvusios pramonės zonos galėtų būti konvertuojamos į gyvenamąsias, komercines ar paslaugų paskirties erdves.

„Jeigu specialusis planas nustatytų mažesnį aukštingumą ar kitus griežtesnius apribojimus, tokiose teritorijose būtų galima sukurti mažiau gyvenamųjų, paslaugų teikimo ar komercinių patalpų. Dėl to kai kurie projektai gali tapti ekonomiškai neįgyvendinami“, – teigia M. Statulevičius.

Jo vertinimu, svarbu, kad naujasis dokumentas derėtų su bendruoju planu ir jame įtvirtinta miesto raidos vizija. Pašnekovas pabrėžia, kad kalbama ne apie priešinimąsi paveldosaugai, bet apie skirtingų valstybės ir savivaldybės interesų suderinimą.

„Mes jokiu būdu nekvestionuojame šio plano reikalingumo. Jis būtinas dėl Kauno Naujamiesčio pripažinimo UNESCO saugoma teritorija. Tai didžiulė sėkmė ir dovana miestui, kurią turime branginti. Tačiau planas turi būti veiksmingas – ne užrakinantis ir ne įmuziejinantis teritorijas, o leidžiantis jas saugoti kartu išlaikant jų gyvybingumą“, – sako asociacijos prezidentas.

Siekia dialogo

M. Statulevičių taip pat stebina rengiamo plano detalumas. Jo teigimu, atskiros teritorijos išskaidytos į daugybę kvartalų ir smulkesnių reglamentavimo zonų, todėl, norint įgyvendinti dokumento reikalavimus, gali prireikti daug kruopštaus, tačiau ne visada prasmingo darbo.

Be to, anot jo, ne į visas teritorijų vystytojų ir architektų teiktas pastabas buvo atsižvelgta, o kai kur atsakymai į jas apskritai nepateikti.

Pašnekovas neatmeta, kad nepakankamai suderinti sprendiniai gali tapti teisminių ginčų priežastimi. Jeigu pagal galiojančius planus įsigytos teritorijos, įsigaliojus naujajam specialiajam planui, prarastų dalį savo naudojimo ar plėtros galimybių, investuotojai galėtų ginčyti tokius sprendimus.

„Svarbu, kad saugodami teritorijas neišvarytume iš jų paslaugų, gyventojų ir veiklos. Istorinis centras turi išlikti gyvas“, – pabrėžia asociacijos prezidentas.

Todėl, M. Statulevičiaus manymu, dar yra laiko ieškoti dialogo su Kultūros paveldo departamentu ir Kultūros ministerija. Jo teigimu, neseniai vykusiame susitikime su kultūros viceministre, departamento atstovais ir plano rengėjais buvo sutarta siekti didesnio dialogo, kad būtų ištaisyta kuo daugiau neatitikimų ir išvengta galimų konfliktų.

Komentaras

Evaldas Ramanauskas, KTU Architektūros ir statybos instituto Teritorijų planavimo centro vadovas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Iš tiesų Naujamiesčio tvarkymo plane yra numatyti gana dideli užstatymo tankio reglamentai, kas atitinka miesto centro užstatymo pobūdį, taip pat kartu nustatytos nemažos naujos statybos galimybės, ypač teritorijose, kurios yra pažeistos ar nesusiformavusios. Tam numatyta galimybė statyti aukštesnius pastatus, sudarytos galimybės šiuolaikinės architektūros projektams.

Tačiau kultūros paveldo pastatai, jų teritorijos ir aplinka, kurie jau yra saugomi ir dėl kurių Naujamiestis kartu su Žaliakalniu yra įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą, tvarkymo plane yra saugomi ir siekiama, kad jų vaidmuo miesto erdvinėje struktūroje nebūtų sumenkinta.

Lygiai taip pat vertinamas Naujamiesčio kraštovaizdis, upės, šlaitai, slėnis, kurie sudaro vieną svarbiausių Kauno erdvinės struktūros savitumų. Šių elementų išsaugojimas yra vienas svarbiausių uždavinių.