PASIAUKOJANTIS DARBAS – UŽ MINIMALIĄ ALGĄ

Darbas ligoninės sunkiausių ligonių skyriuje – visą parą. Atlyginimas – nedaug didesnis už minimalų arba daug mažesnis nei santechniko. Kad ir kaip būtų keista, atliekantieji tokį darbą nesiskundžia.

Atpildas – nusipelniusios vardas

Respublikinės Kauno ligoninės Terapijos klinikos Bendrosios praktikos slaugytojos Romutės Babičienės credo darbe – su kiekvienu pacientu elgtis taip, kaip norėtų, kad būtų elgiamasi su ja, jei susirgtų.

"Ir taip elgtis visai nesunku", – sako nuo jaunystės, jau 39 metus toje pačioje, vienintelėje, darbovietėje triūsianti slaugytoja.

Mažiausiai – dešimt ligonių, bet gali būti ir trylika ar net penkiolika, jei tenka pavaduoti atostogaujančius, susirgusius ar kursuose, konferencijose besistažuojančius kolegas. Atlyginimas į rankas – 450 eurų, bet R.Babičienė nei juo, nei darbo krūviu niekada nesiskundė. Ji mėgsta savo darbą, myli žmones. Šią profesiją pasirinko dar vaikystėje ir dėl to niekda nesigailėjo.

Slaugytoja iš pašaukimo? Ko gero, taip. Gal net genuose užkoduota medicina, jei ją, ir būtent slaugytojos, o ne gydytojos profesiją pasirinko ir dukra, daugybę kartų mačiusi mamą ir pavargusią, ir nuliūdusią dėl nepagydomų ligonių.

Atpildas už sunkų darbą – Lietuvos nusipelniusios slaugytojos vardas, suteiktas visai neseniai, praėjusią savaitę, Tarptautinę slaugytojų dieną. Prisiekusi šios profesijos atstovė R.Babičienė viliasi, kad jaunoji karta sulauks geresnių laikų, nes slaugytojo profesija yra viena reikalingiausių.

Vienu metu – trys darbai

"Jau penkti metai dirbu slaugytoju, iškart, kai baigiau Kauno kolegijos Medicinos fakultetą", – prisistato Vytautas Mačiulis, jaunas vaikinas, kurį, patvirtina, kai kas pavadina broliuku, ir tai jam skamba labai gražiai.

Juk sesele vyro nepavadinsi. Vytautas juokauja, kad šios profesijos atstovu tapo atsitiktinai. Buvo įstojęs į Lietuvos žemės ūkio universitetą, bet labai greitai nusprendė, kad apsiriko. Tuomet perbėgo į mediciną. Galvojo, laikinai, pabandys ir išeis. Ir užsibuvo, nes čia jam patinka.

"Dirbu Priėmimo skyriuje, o čia – ekstra situacijos, greitis, adrenalinas. Lydžiu reanimobiliu pervežamus pacientus", – pasakoja Kauno klinikų Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje dirbantis 27-erių vaikinas.

Jam labiausiai patinka sekti pacientų gyvybinius parametrus, gaivinti, imti kraują tyrimams, leisti vaistus į veną.

"Terapijos skyriuje dirbti nenorėčiau, ten neįdomu", – apibendrina monotonijos nemėgstantis jaunas vyras.

Jis visuomet pasirengęs iššūkiams: praėjusią vasarą, be Kauno klinikų, dirbo ir gelbėtoju Klaipėdos Smiltynės paplūdimyje, o ir dabar tebedirba uostamiesčio Jūrininkų ligoninėje. Kaip suspėja?

"Jei atlyginimas būtų adekvatus darbui, nereikėtų per kelias darbovietes lakstyti. Man pinigų reikia susimokėti už mokslus, buto nuomą", – atvirai kalba dabar Klaipėdoje gyvenantis ir šio miesto universitete sveikatos priežiūros vadybos magistrantūroje studijuojantis vyras.

Kaip tuo pačiu metu gali dirbti Kaune? Budi pagal iš anksto parengtą grafiką, visą parą. Baigęs darbą važiuoja namo – į Klaipėdą, nors nuo gimimo yra kaunietis. Darbo Kauno klinikose neatsisako todėl, kad čia – aukščiausias, trečias medicinos lygis, suteikiantis didžiules galimybes tobulėti. Šią vasarą, sako vaikinas, gelbėtoju nebedirbs, nes rašo baigiamąjį magistro darbą. Kur jo kelias pasuks baigus studijas, dar nežino, bet patirtis, įgyta dirbant slaugytoju, o anksčiau, studijuojant Kauno kolegijoje, ir slaugytojo padėjėju, yra turtas, kuris niekur nedings.

Neieškojo, kur geriau

Kauno klinikų Hematologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja slaugos administratorė Danguolė Mockeliūnienė, čia dirbanti jau 36 metus, sako, gimusi būti slaugytoja.

"Būdama šešerių metų leisdavau mamai vaistus į raumenis daugkartiniu švirkštu. Jį virindavome. Seserys bijojo vaistus leisti, o aš buvau drąsiausia. Mama sirgo astma, ir aš jai gelbėjau gyvybę", – pasakojo D.Mockeliūnienė, atėjus laikui rinktis profesiją nė kiek nedvejojusi dėl medicinos.

Baigė kolegiją Klaipėdoje, gavo darbo paskyrimą į Kauno klinikas, ir iki šiol – čia. Kai dukra pradėjo studijuoti, panoro tobulėti ir mama: įgijo viešojo administravimo bakalauro diplomą. Gal todėl dabar dirba vadovaujamąjį darbą?

"Aš nesu vadovė, esu tokia pat slaugytoja, baigusi tuos pačius mokslus kaip ir kolegės", – kuklinasi D.Mockeliūnienė ir giria kolektyvą, kuris, sako, yra jaunas, gabus ir veržlus.

Hematologijos skyriuje, tikina slaugos administratorė, įgyjama itin vertingos patirties, nes čia gydomiems ligoniams reikia atlikti ne tik injekcijas ar įprastus tyrimus, bet ir transfuzijas, eritrocitų perpylimus, kaulų čiulpų punkcijas.

"Čia labai daug procedūrų atliekama", – apibendrina D.Mockeliūnienė, o dėl menko atlygio teatsako, kad jis nuo slaugytojų valios nepriklauso.

Beje, skyriaus slaugytojų vadovė pasidžiaugia, kad po truputį atlyginimas didėja, ir tai skatina dirbti dar geriau, tačiau pagrindinis variklis yra meilė ligoniams. Jos vedami slaugytojai dieną naktį dirba šį šventą darbą, kurį, tikėtina, deramai įvertins sąžinės turintys politikai.