PASIKEITUSI KASDIENYBĖ: KAUNO VAIKŲ DARŽELIAI NEPRIPRANTA PRIE TYLOS

Miesto lopšeliai-darželiai prie epidemiologinės situacijos keliamų nepatogumų prisitaikė. Dabar tik suka galvas, ką daryti su Kalėdomis, kad jų iš mažųjų nepavogtų karantinas.

Mažieji klausia

Scenarijus buvo labiau nuspėjamas nei netikėtas – po rudens atostogų spalio pabaigoje pradinukai į šalies mokyklas negrįžo dar savaitę. Dalis vyresniųjų klasių mokinių ir dabar tebesėdi namuose prie savo kompiuterių. O lopšelių ir darželių bendruomenių gyvenimas lapkritį mažai tepasikeitė – raginimas vaikų nevesti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas buvo tik rekomendacinio pobūdžio, todėl tėvai, negalintys dirbti nuotoliniu būdu ir neturintys pagalbininkų senelių, mažuosius į darželius leido įprastu režimu. Tiksliau, tuo režimu, kurį nuo gegužės diktuoja epidemiologinė situacija.

Kaip nuo tada pasikeitė ikimokyklinio ugdymo įstaigų gyvenimas? Dar pavasarį, sprendžiant įvairius organizacinius klausimus, esą buvo dedamos maksimalios pastangos, kad ugdymo proceso pokyčiai vaikams būtų mažiausiai jaučiami. Susidoroti su užduotimi, regis, pavyko. Kaip žaidė anksčiau su grupės draugais, taip darželinukai žaidžia ir dabar, pusryčiauja, miega pietų miego, mokosi, dainuoja ir piešia. Tiesa, kartkartėmis paklausia, kada tėvai galės pamatyti ant grupės sienų iškabintus jų darbelius, kodėl iš namų negalima neštis savo mylimiausio meškiuko ir kodėl prieš einant į darželį kartais vis dar tenka matuotis temperatūrą, nors neskauda galvos ir nevarva nosis.

Prisitaikė prie pokyčių

Čia labai tinka posakis: kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius.

Kaunietė Monika pasakojo, kad darželyje, kurį lanko abi jos dukros, termometrų praktika nebetaikoma nuo birželio. Kaip ir tada, taip ir dabar darbuotojai vaikus pasitinka prie lauko durų, tačiau su bekontakčiais įrenginiais į kaktas, riešus ar kaklus nebesitaiko. Termometrus grupių auklėtojos traukia tik tada, kai vaikas pasijaučia blogai. Pasitvirtinus įtarimams pedagogai auklėtinį atskiria nuo grupės ir laukia, kol atvyks tėvai.

"Prieš kelias dienas sulaukiau ir aš tokio skambučio – dukrai 37 su keliomis dalimis. Mečiau darbus ir lėkiau pas ją. Žinoma, vakare jokios temperatūros nebuvo, o vyresnėlė linksma lakstė po namus", – Monika pasakojo prie vienadienių, dažniausiai rudenį besikartojančių pirmagimės temperatūrų šuolių pripratusi. Kaip ir prie pasikeitusių kasdienių ritualų – nebelikusių rytinių pasilabinimų su grupės auklėtojomis ir ilgų atsisveikinimo scenų su dukromis. Tiesa, dėl jų kaunietė krimtosi mažiausiai.

"Būdavo, nuvedi vieną dukrą. Nurengi, apkabini, išbučiuoji, o ji sugalvoja, kad reikia mamytės. Tada pasipila ašaros. Šiaip ne taip atplėši, nueini su antra dukra į kitą grupę, o ten viskas kartojasi iš naujo. Dabar abi jas prie durų pasiima darželio darbuotojos, – moteris neslėpė, taip sutaupanti daug laiko, o neretai ir nervų. – Patikėkite, kartais tos rytinės dramos taip išbalansuodavo..."

Nuotolinis baubas

Kad ir kokia būtų neįprasta dabartinė situacija, sunkiausias etapas, anot Monikos, – praeityje.

"Taip, kalbu apie nuotolinį mokymą. Jį prisimenu kaip dvigubą siaubą", – mažamečių mama vylėsi, kad iki pat gegužės vidurio trukęs mokymosi procesas iš namų nebesikartos. Ir nors grupių auklėtojos nėrėsi iš kailio, kad ant tėvų pečių gultų kuo mažiau krūvio, suaugusiesiems teko perimti dalį pedagogų darbo. Monika pasakojo, kad buvo dienų, kai šiaip viskas krito iš rankų – strigo internetas, užsiėmimų metu dingo elektra ir net sugedo vienas iš dviejų šeimos kompiuterių.

"Čia labai tinka posakis: kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius, – kaunietė neabejojo, kad dabartinė situacija pakeis žmonių mąstyseną. – Manau, pokyčiai jau vyksta. Nors ir sakiau, kad rytai atrodo lengvesni, pasiilgstu vakarų, kai po darbų atvažiuodavau pas mergaites. Akies kampeliu pro durų plyšį dirstelėdavau, kaip jos žaidžia su kitais vaikais. Pasikalbėdavau su auklėtojomis, kitais grupės tėvais. Dabar bendraujame žinutėmis ir per feisbuką. Pradžioje atrodė patogu, o dabar ilgiuosi gyvo bendravimo."

Darželinukių mamai antrino ir kalbinti Kauno ikimokyklinių ugdymo įstaigų vadovai. Nors vaikai į darželius eina, vaizdas, anot jų, ten kitoks nei anksčiau. Tiek po pirmojo karantino, tiek dabar jiems teko išspręsti daugybę organizacinių klausimų, užtikrinti vaikų ir darbuotojų saugumą. Savaime suprantama, buvo keliami aukštesni higienos reikalavimai, dezinfekuojamas inventorius, vaikams dažniau primenama kruopščiai plautis rankas. Atsižvelgiant į ministerijų reikalavimus, skirtingų grupių vaikams buvo uždrausta kontaktuoti, dėl tos priežasties neliko dalį tėvų gelbėjusių, iki 19 val. veikusių prailgintos dienos grupių.

Ne darželio tyla

Visai neseniai su kolegomis kalbėjome, kad labai stinga to natūralaus gyvenimo viduje. Tyla, kuri dabar vyrauja, – ne darželio tyla.

Kauno lopšelio-darželio "Ežiukas" kolektyvas laikinas naujoves nesunkiai prisijaukino, tačiau prie tylos koridoriuose vis dar nepriprato. Visi iki vieno pasiilgo bendrų darželio švenčių, įstaigos viduje vaikščiojančių tėvų ir trumpų pašnekesių su jais.

"Visai neseniai su kolegomis kalbėjome, kad labai stinga to natūralaus gyvenimo viduje. Tyla, kuri dabar vyrauja, – ne darželio tyla", – nuo 2000-ųjų lopšeliui darželiui "Ežiukas" vadovaujanti Irma Žilinskienė tikino, kad šie metai įsimins visai ikimokyklinio ugdymo įstaigos bendruomenei. Ko gero, labiausiai – mažiausiųjų tėvams, kurie rugsėjo mėnesį, pirmą kartą atvedę atžalas, į grupes negalėjo užeiti vidun. Taip pat darželinukams, vasarą atsisveikinusiems su "Ežiuku". Priešingai nei ankstesniais metais, šįsyk išleistuvės salėje vyko be tėvų. Pastarieji atsisveikinimo šventę stebėjo namuose, įsitaisę prie savo kompiuterių ekranų.

Patirtis: anot I. Žilinskienės, per jos darbo praktiką būta įvairių metų, bet tokie kaip šie – pirmi. Vilmanto Raupelio nuotr.

"Vaikams svarbu duotasis laikas. Nepasakysi, kad dėl tam tikrų aplinkybių jie negali švęsti. Todėl atsisveikinimas su darželiu buvo. Salėje vieną grupė keitė kita, o tėveliai visa tai matė savo kompiuteriuose. Pasirūpinome, kad būtų geras vaizdas ir kokybiškas garsas, nes suaugusiesiems ši šventė ne mažiau svarbi nei vaikams", – tokios išleistuvės, anot direktorės, lopšelyje-darželyje buvo pirmos.

Turime interaktyvių lentų, todėl prireikus Kalėdų Senelis mažuosius galėtų sveikinti virtualiai. Tik ar tai perteiks tikrąją Kalėdų dvasią?

Panašu, kad pirmų kartų bus ir daugiau. Jau dabar bendruomenė suka galvas dėl nenumaldomai artėjančių Kalėdų. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovė puikiai supranta, kad jos negalės būti tokios, kaip praėjusį gruodį.

"Turime interaktyvių lentų, todėl prireikus Kalėdų Senelis mažuosius galėtų sveikinti virtualiai. Tik ar tai perteiks tikrąją Kalėdų dvasią? Jei bus geras oras, gal pavyktų šventę perkelti į lauką", – anot I.Žilinskienės, svarstomi įvairūs variantai, kad karantinas kaip bjaurusis Grinčas nepavogtų svarbiausios metų šventės.

Supratingi tėvai

Lopšelio-darželio vadovė džiaugėsi, kad epidemiologinės situacijos diktuojami suvaržymai, tapę išbandymu visai bendruomenei, pastarosios nesuskaldė, o tik dar labiau sustiprino. Pavasarį pedagogai darė viską, kad nuotolinis mokymosi procesas būtų kuo sklandesnis, o šeimoms, įdarbintoms prie kompiuterių, tektų kuo mažesnis krūvis. Tėvai, kiek tik įmanydami, padėjo pedagogams.

"Reikėjo paprasto, draugiško palaikymo, šnekėjimo. Tu negali barti ar treptelėti koja vien dėl to, kad esi vadovas. Sėdėjome, diskutavome, ką daryti, kad visiems būtų gerai. Reikėjo pajusti ir vaikus, ir tėvus, sėdinčius kitoje pusėje ekrano, nes juk ne visi tryško džiaugsmu. Tai buvo nauja patirtis", – direktorė džiaugėsi, kad kalbą pavyko rasti su visais, o iš virtualiojo pasaulio grįžus atgal į grupes, bendradarbiavimas tęsiasi sėkmingai. Suaugusieji esą labai tolerantiškai žiūri į visus pokyčius, pasitiki darbuotojais ir nesiveržia vidun. Žino, kad rytais prie durų stovintys darbuotojai jų vaikus nuves į grupes pas auklėtojas, o vakare, pasibaigus darbo dienai, atves prie tų pačių durų ir išlydės su šypsena.

Net nežinau, kaip pavadinti dabartinę situaciją. Iššūkiu? Bet kokiu atveju mums tai yra nauji, nežinomi dalykai, o sprendimus reikia priimti.

"Vasarą į mūsų darželį ėjo kitos ugdymo įstaigos auklėtiniai. Jiems tai buvo nauja vieta, todėl ne visiems atsiskyrimas nuo tėvų buvo lengvas. Keliems suaugusiesiems leidome vaikus nuvesti iki drabužinės", – vadovė pabrėžė, kad visi jie laikėsi būtiniausių apsaugos priemonių. Dezinfekavo rankas, naudojo vienkartinius antbačius.

Viliasi geriausio

Įvairių apsaugos priemonių dabar darželyje apstu. Bendruomenė saugosi pati ir saugo kitus. Bent kelis kartus per dieną vėdina visas patalpas, dezinfekuoja paviršius. Paimdamos maistą iš virtuvės auklytės prie langelio nesibūriuoja, kaip anksčiau, – eina po kelias tam tikru intervalu, dėvi apsaugines veido kaukes. Siekiant apsisaugoti nuo galimų virusų, vaikai raginami kuo dažniau plauti rankas, iš namų nesinešti ir savo mylimiausių žaisliukų. Tiesa, griežto draudimo nėra. Auklėtojos, anot direktorės, labai individualiai reaguoja į kiekvieną atvejį, ypač tada, kai kalbama apie specialiųjų poreikių turinčius vaikus.

"Sezoninių susirgimų kol kas mažai. Yra keli tėvai, sergantys COVID-19. Bet darbas nestoja, nė viena grupė neuždaryta", – I.Žilinskienė džiaugėsi dvasine ir fizine bendruomenės stiprybe. Išlikti tokiems patiems linkėjo ir ateinančius kelis mėnesius, kurie veikiausiai parodys, kokios bus Velykos darželyje ir ar šiųmečių priešmokyklinukų išleistuves galės stebėti jų tėvai.

"Net nežinau, kaip pavadinti dabartinę situaciją. Iššūkiu? Bet kokiu atveju mums tai yra nauji, nežinomi dalykai, o sprendimus reikia priimti. Jie gali būti ir klaidingi, tačiau juk kas nedaro, tas neklysta", – lopšelio-darželio direktorė vylėsi, kad gyvenimas greitai grįš į senąsias vėžes.