Nusipelno labiausiai
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Auloje sekmadienio popietę aplodismentais pasveikintas 2024 metų Tolerancijos žmogus. Juo skelbiamas asmuo savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių ir kitataučių persekiojimą, pasisakęs prieš radikalizmo apraiškas ir prietarus politiniame, visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Tapti Tolerancijos žmogumi pretendavo bent keli šviesuoliai. Vienas jų – Lietuvos kunigas, vyriausiasis policijos kapelionas, rašytojas ir straipsnių autorius Algirdas Toliatas. Visgi, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos sprendimu, Tolerancijos žmogumi už pilietinės klausos ir empatijos skatinimą ir kasdienes istorijos pamokas išrinktas istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Zigmas Vitkus.
„Šiandien – Kovo 11 dienos išvakarėse – norisi kalbėti apie toleranciją ir viltį. Apie tai, kaip svarbu atsigręžti į istoriją ir atmintį“, – anot fondo pirmininko Ramūno Garbaravičiaus, 2024-ųjų Tolerancijos žmogus Z. Vitkus tą nepaliaujamai daro.
Istorijos sargas
Z. Vitkus, kaip dažnas pasakytų, yra žmogus, kuriam labai svarbu apie istorinius įvykius kalbėti kuo paprasčiau. Nesvarbu, jo klausytų vaikai ar suaugę žmonės. Ir jis tą daro puikiai! Ko gero, dėl to, kad vaikystėje nepaleido knygos apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius. Zigmas nagrinėjo jų charakterio ir valdymo bruožus, o neretai save įsivaizdavo jų vietoje, klausė, ką vienoje ar kitoje situacijoje būtų daręs kitaip. Gimęs ir augęs Kaune, 1998-aisiais baigęs Kauno Kalniečių vidurinę mokyklą, toliau mokytis Zigmas išvyko į Vilniaus universitetą. Ten studijavo istoriją ir sociokultūrinę antropologiją, vėliau – religijotyrą Religijos studijų ir tyrimo centre. Doktorantūros studijas baigė Klaipėdos universitete, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. Tyrinėjo Holokausto ir kitų nacių nusikaltimų aukų atminimo problematiką. Stažavosi Lundo universitete, Švedijoje, vėliau – Fribūro universiteto Teologijos fakultete ir Socialinės antropologijos institute Šveicarijoje.
Žmona juokais pasakė, kad dabar turėsiu būti tolerantiškesnis ir namuose.
Z. Vitkus yra dviejų pažintinių enciklopedijų vaikams, knygos apie Lietuvos valdovus ir knygos apie 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos karius žydus bendraautoris ir mokslinės monografijos apie Panerius autorius.
„Sužinojęs, kad tapau Tolerancijos žmogumi, pagalvojau, kodėl gi aš? Tada nusprendžiau, kad žmonėms iš šalies matyti geriau. O žmona juokais pasakė, kad dabar turėsiu būti tolerantiškesnis ir namuose“, – nusišypsojus jo beklausantiems susirinkusiesiems, Z. Vitkus atsakė tuo pačiu.
Istorikas džiaugėsi, kad iškilmės vyksta Kaune – jo gimtajame mieste, su kuriuo bėgant metams atranda vis daugiau šilto ryšio. Planavęs kalbėti apie toleranciją, istorikas pakeitė kryptį – savo dėmesį jis skyrė netolerancijai plačiąja prasme. Netolerancijai santykiuose, netolerancijai politikoje ir t. t.
Darbėnų perlas
VDU Auloje iškilmių metu bent kelis kartus suskambo žemaičių kalba. Sykį – L. Donskio našlės Jolantos, antrą – mokytojos iš miestelio Kretingos rajone, E. Gliožerienės lūpose. Pastarajai ir atiteko L. Donskio premija, teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją, taip pat už žmogaus teisių gynimą, dialogo mezgimą ir palaikymą tarp skirtingai mąstančių, už pamokas ir pastangas kalbėti be pykčio ir šališkumo, už kitokios nuomonės išklausymą ir jos gerbimą, už nuolatinį priminimą, kad lavinimasis ir apšvieta yra nuolat mus lydintys reiškiniai, stiprinantys abipusį supratimą ir empatiją.
L. Donskio vardo premija yra skiriama Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos ir našlės J. Donskienės sprendimu.
„Atsiimdama įvertinimą noriu papasakoti apie Darbėnus“, – savo kalba E. Gliožerienė susirinkusiuosius nukėlė į mažą miestelį Žemaitijoje.
Vien Darbėnuose iki 1941-ųjų vasaros gyveno 550 žydų, karo mėsmalės išvengė mažiau nei dešimt. Visus juos E. Gliožerienei ir jos keliems bendraminčiams pavyko identifikuoti. Pavyko nustatyti ir tuos, kurie juos gelbėjo, nors ne visų istorijų pabaiga buvo laiminga. Moteris jau ne vienerius metus narplioja 70 metų senumo istorijas, persmelktas savo kraštiečių žydų kraujo ir iki šiol negali be jaudulio kalbėti apie žydų holokaustą, kuris yra ir pačių lietuvių tragedija.
„Tai didelio jautrumo tema. Kartais atrodo, kad geriau nieko nepasakyti, nei pasakyti. Lietuvoje yra daug pavyzdžių, kai kas nors ne taip ką nors pasako, kitas ne taip supranta“, – premijos laureatė patikino neketinanti tylėti, nes neatsakytų klausimų, anot jos, dar labai daug.
(be temos)
(be temos)
(be temos)