Lietuvių svajonė apie nuosavą namą su savo kiemu ir tvora niekur nedingo. Tačiau miestų planuotojai vis dažniau kelia kitą klausimą: kiek miestui kainuoja toks gyvenimo būdas, kai nauji kvartalai išsiplečia į vis didesnes teritorijas, o namai vienas nuo kito atskirti nedideliais privačiais rėželiais?
Pasak urbanisto, buvusio Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio, Kaunas šiuo požiūriu turi apie ką susimąstyti. Vertindamas 2011 ir 2021 m. gyventojų surašymo duomenis, jis pastebi, kad Vilniuje ir Klaipėdoje gyventojų migracija į centrą buvo teigiama, o Kaune – neigiama: žmonės daugiau kraustėsi iš centro nei į jį. Tuo metu aplink Kauną sparčiai augo priemiesčiai – Giraitė, Romainiai ir kitos teritorijos.
„Ten realiai nėra nei viešųjų erdvių, nei paslaugų, nei socialinės infrastruktūros, ir net nėra galimybių jai naujai susiformuoti“, – apie tokius priemiesčius sakė M. Pakalnis. Jo vertinimu, didžiausia problema yra ne pačių namų tipas, o tai, kad tokiose teritorijose dažnai nesukuriama gyvybinga miesto struktūra – trūksta gatvių, viešųjų erdvių, nelieka vietos mokykloms, darželiams, parduotuvėms.
Ne tankis, o kompaktiškumas
Architektas Gintautas Natkevičius ragina nelyginti kompaktiškumo su aklu noru pastatyti kuo daugiau pastatų. Jo teigimu, kad miestas būtų patogus, reikia ne tankio, o kompaktiškumo.
Kuo miestas kompaktiškesnis, tuo racionaliau galima išdėstyti jo infrastruktūrą: darželius, mokyklas, parkus, sporto objektus, parduotuves. Kai gyventojai išsisklaido didžiulėje teritorijoje, atstumai auga, o infrastruktūrą išlaikyti tampa sudėtingiau.
Tai svarbus skirtumas, nes tankumas pats savaime nepasako, ar teritorija bus patogi. Pastatai gali būti gana tankiai išdėstyti, tačiau tarp jų gali įsiterpti kokybiškos viešosios erdvės, želdynai, pėsčiųjų takai, aikštės ir paslaugos. Kita vertus, mažas pastatų aukštingumas dar nereiškia, kad rajonas bus erdvus ir žalias.
G. Natkevičius pateikia paprastą pavyzdį: jeigu teritorijoje leidžiama statyti tik namus iki trijų aukštų, norint sutalpinti daugiau gyventojų, juos tenka platinti. Tuomet mažėja neužstatytų plotų. Jei galima statyti aukštesnius, bet lieknesnius pastatus, aplink juos galima palikti daugiau erdvės.
„Problema – ne tankumas, o projektavimo kokybė“, – sakė architektas. Jo vertinimu, būtent pastatų ir viešųjų erdvių santykis lemia, ar didesnio tankumo teritorija bus maloni gyventi.
Ar tikrai vienbutis namas reiškia daugiau erdvės?
Vienas dažniausių argumentų už individualių namų kvartalus – daugiau privatumo, savas kiemas, mažiau kaimynų. Tačiau M. Pakalnis siūlo pasižiūrėti, kiek privatumo realiai gaunama naujuose priemiesčiuose.
„Tai nebus tavo namas gamtoje, tu nebūsi vienintelis – būsi apsuptas visų kitų labai mažų sklypukų, daug kaimynų“, – sakė jis.
Jo manymu, panašų privatumo jausmą galima sukurti ir kompaktiškesniame kvartale – pvz., turint butą su lauko terasa apatinio buto gyventojams ir stogo terasa – viršutinio, o šalia jo – kokybišką bendrą kiemą, parką, parduotuves, mokyklą ar darželį.
„Taip planuojant galima daug kokybiškiau suprojektuoti aplinką, kai yra tinkamas 4–5 aukštų užstatymas“, – teigė urbanistas. Jo nuomone, vienas didžiausių tokio modelio privalumų yra galimybė sukurti normalų miesto gatvių ir viešųjų erdvių tinklą.
Miesto gyvenimo kokybę kuria ne tik būstas
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius į kompaktiškumą žvelgia ir iš būsto kainos pusės. Jo teigimu, mažesnėje teritorijoje koncentruojant daugiau gyventojų galima sukurti daug geresnę infrastruktūrą – tinklų, želdynų, automobilių stovėjimo vietų, vaikų žaidimų aikštelių.
Tai svarbu ir kalbant apie būsto įperkamumą. Individualių namų kvartalui reikia nutiesti ir prižiūrėti daugiau kelių, inžinerinių tinklų, apšvietimo infrastruktūros. Kompaktiškesniame kvartale dalis šių kaštų paskirstoma didesniam gyventojų skaičiui.
Tačiau, pasak M. Statulevičiaus, žmonės vis dažniau vertina ne tik savo būsto plotą. „Šiandien gyventojas nori komfortiško būsto, jam rūpi, kad šalia namų būtų darželis, mokykla, nereikėtų į darbą važiuoti keliasdešimt kilometrų“, – sakė jis.
M. Pakalnis šią mintį papildo kitu kampu. Gyvenant toliau nuo miesto, už sutaupytą erdvę aplink namą gali tekti „susimokėti“ laiku automobilyje – vežant vaikus į mokyklą, būrelius, važiuojant į darbą ar paslaugų vietas.
Panašią tendenciją pastebi ir NT vystytojai. Ilgametės Kauno NT plėtros bendrovės „Centromera“ vadovo Artūro Juršos teigimu, per daugiau nei du dešimtmečius keitėsi ir pats požiūris į tai, kas yra geras gyvenamasis kvartalas.
„Įsitikinome, kad gyventojai nori patogumo, žalumos mieste, žolės po langais. Prieš 20 metų vystytojai galvojo, kaip kuo daugiau išnaudoti žemės sklypą užstatymui, o dabar jau įsijungia kita filosofija – ar tikrai daugiau yra geriau“, – sakė A. Jurša.
Jo teigimu, vis daugiau dėmesio tenka tam, kas lieka tarp pastatų – želdynams, poilsio erdvėms, takams ir kitai aplinkai, kuri tampa neatsiejama gyvenimo kokybės dalimi.
Ne miegamasis rajonas, o gyvas kvartalas
Dar viena svarbi šiuolaikinio miesto sąlyga – funkcijų įvairovė. Naujas gyvenamasis kvartalas neturėtų būti tik vieta, į kurią žmonės grįžta vakare.
T. Kuleša, „Archas“ architektas, projektuojantis būsimą gyvenamąjį kvartalą Vytėnuose, sako, kad žmonių požiūris į jų gyvenamąją erdvę išsiplėtė.
„Anksčiau, prieš 20–30 metų, buvo samprata „Mano namai – mano tvirtovė“, – sakė T. Kuleša.
„Tačiau dabar žmonės viešąją erdvę aplinkui irgi vertina kaip savo namus: savo gatvę, savo paslaugų zoną, miesto skverus ir kiemus laiko savo namų dalimi, tarsi erdvia svetaine“, – pridūrė architektas.
Pasak jo, kokybiška viešoji erdvė gali išplėsti ir nedidelio būsto galimybes: žmogui nebūtina viso savo gyvenimo sutalpinti į privatų būstą, jeigu už jo durų yra saugus kiemas, parkas, takai, kavinė ar kitos paslaugos.
M. Pakalnis panašią logiką taiko ir kalbėdamas apie sovietinius daugiabučių rajonus. Jo nuomone, jų problema buvo ne tiek pastatų dysis, kiek tai, kad daug tokių rajonų tapo monofunkciniais – skirtais tik pernakvoti, todėl dieną juose trūksta gyvybės, paslaugų ir net galimybių atsinaujinti.
Kauno pasirinkimas
Tad diskusija apie Kauno ateitį nebūtinai turi būti pasirinkimas tarp daugiaaukščių ir individualių namų. Kur kas svarbesnis klausimas – kaip miestas nori augti ir kokių erdvių nori sukurti tarp pastatų. Kiek iš tų erdvių bus privačios, skirtos konkretaus būsto gyventojams, kiek – pusiau privačios, skirtos daugiabučio bendruomenei, o kiek – viešos, skirtos visiems.
Tinkama pusiausvyra ir suteikia būtino privatumo, ir sudaro sąlygas aplink viešąsias erdves kurtis gyventojams reikalingoms paslaugoms. Tai – jau šiuolaikiško „15 minučių miesto“, kuriame kasdienės paslaugos, mokykla, darželis, parduotuvė ar sporto vieta pasiekiami pėsčiomis, požymis.
M. Pakalnis Kaunui mato dvi pagrindines kryptis: išnaudoti vidines miesto plėtros galimybes ir suvaldyti priemiestinę plėtrą. Jo teigimu, miestas turėtų ieškoti galimybių naują būstą kurti jau urbanizuotose teritorijose, o ne vis daugiau išsitempti į pakraščius.
G. Natkevičius primena, kad kompaktiškumas gali būti naudingas ir miesto gyvenimui. Kai pakanka gyventojų, atsiranda sąlygos veikti mažoms parduotuvėms, kepyklėlėms, restoranams, darželiams. Žmonės gali dalį kasdienių kelionių atlikti pėsčiomis ar dviračiu.
„Paupio kvartalas Vilniuje yra įrodymas, kad didelis tankumas gali būti labai patogus“, – sakė architektas. Jo teigimu, nors pastatai ten sustatyti tankiai, tinkamai suformuotas mastelis ir viešoji aplinka sukuria jaukią ir gyvybingą erdvę.
Tai ir yra esminis skirtumas tarp tankaus miesto ir kompaktiško miesto. Pirmuoju atveju skaičiuojami kvadratiniai metrai ir pastatų aukštai. Antruoju – ne tik tai, kiek žmonių telpa teritorijoje, bet ir ką jie joje gali veikti, kaip juda, kur susitinka, kokias paslaugas pasiekia ir kiek miesto resursų reikia jų gyvenimui užtikrinti.
(be temos)
(be temos)
(be temos)