Savaitę su dukra ir tėvais slėpusis senelio įrengtoje slėptuvėje, šiandien Kseniia Nezhyva Kauną vadina savo miestu, o apie grįžimą į Ukrainą bent kol kas negalvoja.

Gyveno laimingą gyvenimą

„Ukrainoje liko tėvai, draugai. Ten ir mano širdis su pačiais gražiausiais prisiminimais“, – pasakojimą apie save pradėjo 31 metų ukrainietė K. Nezhyva, Lietuvoje gyvenanti jau beveik metus.

Gimusi Pavlohrado mieste, Kseniia ten baigė vidurinę mokyklą, įstojo į universitetą ir įgijo psichologijos bakalauro laipsnį. Jauna specialistė dirbo mokyklose, darželiuose, konsultavo vaikus ir paauglius. Supratusi, kad nerealizuoja savęs, po trejų metų ėmė studijuoti projektų vadybą ir įsitraukė į vienos jaunimo organizacijos veiklą. Ten rūpinosi neformaliu ugdymu, koordinavo mainų programas, seminarus, rengė įvairius projektus. Prieš kelerius metus Kseniia kartu su dukra persikėlė į Dniprą. Ketvirtame pagal dydį Ukrainos mieste moteris išsinuomojo butą ir pradėjo dirbti ne pelno siekiančioje, su korupcija šalyje kovojančioje, įvairias reformas vykdančioje ir pilietinės visuomenės augimą skatinančioje organizacijoje.

„Tai buvo sunkus, bet labai įdomus darbas. Jį dirbau iki pat karo“, – paklausta, kaip atsipalaiduodavo po įtemptos darbo dienos, K. Nezhyva pakuždėjo apie savo didžiąją aistrą, kuriai ateityje galbūt bus lemta virsti pagrindine veikla ir pragyvenimo šaltiniu. Tai drabužių dizainas. Su šypsena veide Kseniia prisiminė vaikystę, kai prilipusi prie televizoriaus ekrano grožėdavosi garsių mados dizainerių kurtais drabužiais, kurie, deja, nebuvo skirti dėvėti kasdien. Baigusi siuvimo kursus, po kurio laiko Ksenija pati paėmė siūlą su adata, nors vis dėlto galiausiai suprato, kad jai geriau sekasi su pieštuku prie popieriaus lapo.

„Aš piešiu eskizus, o siuvėja pagal juos siuva drabužius. Darau tai, ką moku geriausiai. Siuvimui reikia dar daugiau įgūdžių“, – K. Nezhyva pasakojo, kad 2020-aisiais Ukrainoje jai pavyko surengti pirmąjį savo darbų kolekcijos pristatymą.

Žemės spalvų, paprastų, tačiau labai patogių ir patrauklių modelių palaidinės, kelnės ir sijonai sulaukė nemenko dėmesio.

Gelbėjo senelio slėptuvė

Moteris turėjo daug kūrybinių planų, tačiau juos, kaip ir visus kitus, perrašė praėjusių metų vasario įvykiai. Kseniia iki šiol mena lemtingą rytą, kai dukros telefone rado žinutę iš mokyklos apie atšaukiamas pamokas. Įsijungusi naujienų portalus išgirdo, kad prasidėjo karas.

„Žinoma, kaip ir dauguma Ukrainos žmonių, negalėjau tuo patikėti. Skambinau artimiesiems, draugams. Viską supratau, bet giliai širdyje vyliausi, kad visa tai netiesa“, – vaizdai gatvėje, anot K. Nezhyvos, sugriovė likusias iliuzijas.

Kai senelis rengė slėptuvę, artimieji klausinėjo, kam ji reikalinga.

Prie bankomatų driekėsi eilės žmonių, norinčių išsigryninti pinigus. Spūstys buvo ir maisto prekių parduotuvėse, kur nuo lentynų buvo šluojami visi produktai. Kseniia pasakojo, kad pirmiausiai neliko konservų, kruopų, makaronų, šokolado, cukraus ir kitų ilgiau negendančių produktų.

„Eini per parduotuvę, o ten – tik papajos, nes jos brangios ir šiaip retai perkamos“, – pasakojimą tęsė ukrainietė.

Jau kitądien kartu su dukra ji paliko Dniprą ir apsistojo pas tėvus. Nuosavame name, kurį savo rankomis statė šviesaus atminimo Antrąjį pasaulinį karą išgyvenęs Kseniios senelis, buvo įrengta slėptuvė nuo bombų. Ten ji ir įsikūrė su namiškiais.

„Kai senelis rengė slėptuvę, artimieji klausinėjo, kam ji reikalinga. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad išauš diena, kai jos ir vėl prireiks, – prisiminus savaitę, kurią kartu su namiškiais leido slėptuvėje, moters balsą persmelkė skausmas. – Sėdime ir girdime sprogimus. Sunku papasakoti, koks tai jausmas. Žinote, tarsi kokia loterija. Mirties loterija. Tu nežinai – raketa nukris ant tavo, ant kaimyno namo ar ant sodybos už poros kilometrų.“

Entuziastė: atvykusi į Lietuvą, po kelių mėnesių tylos, Kseniia pasirodė viešumoje ir įsitraukė į aktyvią veiklą. „CulturEUkraine“ nuotr.

Pelnėsi iš situacijos

Neištvėrusi įtampos, moteris nusprendė persikelti į Vakarų Ukrainą, tačiau neįvertino, kad ta pačia kryptimi pasuks tūkstančiai nuo karo bėgančių ukrainiečių. Tai Kseniia suprato tik atvykusi į stotį – traukinio, turėjusio judėti link Lvivo, laukė šimtai moterų su vaikais.

„Pamenu, važiuodami į stotį planavome prašytis mašinisto keliauti be bilieto, nes visi jie buvo išpirkti. Neprireikė. Traukinys tą dieną neatvyko. Kitą rytą stotyje pasirodė evakuacinis traukinys. Spūstis mus įnešė į vieną iš vagonų. Jų buvo gal dešimt, ir visi sausakimši. Važiavome į Lvivą maždaug 23 valandas. Sunkiausios buvo paskutinės šešios valandos, kai baigėsi vanduo. Nenoriu net prisiminti, kokia varginanti kelionė buvo“, – K. Nezhyva vylėsi, kad, išlipusi Lvive, galės lengviau atsipūsti, tačiau to padaryti nepavyko.

Susiradusi laikiną pastogę, moteris ėmė dairytis būsto nuomotis. Deja, dauguma butų buvo užimti, o likusių kaina – neįkandama. Tarkim, iki karo butą mėnesiui buvo galima išsinuomoti už 10 tūkst. grivinų, o prasidėjus karui kainos šoktelėjo dvigubai, kai kur net trigubai.

„Labai apmaudu, kad karo akivaizdoje žmonės ėmė pelnytis. 25 tūkst. grivinų už butą! Tiek nekainuodavo net prabangus keturių kambarių butas pačiame Kyjivo centre!“ – apimta nevilties, moteris galiausiai paliko Ukrainą.

Naudinga: laikas, kurį leido centre „CulturEUkraine“, anot ukrainietės, buvo labai intensyvus ir įdomus. „CulturEUkraine“ nuotr.

Prisijaukino Kauną

Kovą bus lygiai metai, kai Kseniia su dukra gyvena Kaune, kurį vadina savo antraisiais namais. Moteris jau žino, kur galima pasimėgauti skaniausia kava, kur skamba gražiausia muzika ir kur geriausiai matyti ryto saulės spinduliai.

„Nors niekada nemėgau lyginti, aplinkybės išprovokavo tai padaryti. Ne kartą teko vykti į Vilnių, vakar, beje, jame taip pat buvau, o grįžus darsyk supratau, koks nuostabus yra mano Kaunas. Čia plačios gatvės, puikūs dviračių takai, visur žydi gėlės, patogus susisiekimas ir nedideli atstumai. Kaunas tiesiog pritaikytas žmonėms“, – ukrainietės lūpose šie žodžiai skambėjo ypatingai.

Tiesa, tam, kad su miestu užsimegztų ryšys, prireikė laiko. Ne iš karto, kaip sako Kseniia, ji parodė savąjį veidą ir kauniečiams.

Kaunas man antri namai, o tetos draugai – tarsi antri tėvai.

„Kažkur esu skaičiusi, kad karas vagia žmonių veidus. Galvoju, kad tik rugpjūtį save atradau Lietuvoje“, – prie virsmo, anot K. Nezhyvos, prisidėjo sutikti žmonės.

Pirmiausiai – Kaune gyvenantys mamos sesers draugai. Pastarieji pradžioje suteikė jai pastogę, aprūpino būtiniausiais daiktais. Vėliau padėjo rasti būstą, dešimtmetei dukrai – mokyklą. Mergaitė šiuo metu lanko Kauno tarptautinę gimnaziją. Tiesa, mama norėtų, kad kitąmet jos vienturtė pradėtų lankyti mokyklą, kurioje dalykai dėstomi lietuvių arba anglų kalba.

„Kaunas man antri namai, o tetos draugai – tarsi antri tėvai. Esu jiems dėkinga už didelę širdį ir už viską, ką dėl mūsų visų padarė, – ukrainietė negailėjo gerų žodžių ir tetos draugams, ir visiems už galimybę Lietuvoje jaustis ne kaip svečiuose, bet kaip namuose. – Pradžioje lietuviai mums demonstravo tėvišką meilę – priglaudė, pavalgydino, aprengė. Turbūt tai patyrė dauguma atvykusių ukrainiečių. Dabar atsirado kitoks, kaip aš sakau – draugiškas, ryšys, ir tai nuostabu.“

Pašaukimas: drabužių dizainas – didžioji ukrainietės aistra. „CulturEUkraine“ nuotr.

Kuria gyvenimą čia

Praėjusių metų pavasarį atvykusi į Lietuvą, po kurio laiko Kseniia įsiliejo į centro „CulturEUkraine“ veiklą. Atvirą bendrystės erdvę Ukrainos kūrybininkams ir menininkams įkūrė „Kaunas 2022“. Centre duris atvėrė bendradarbystės erdvėms individualios studijos, dirbtuvės, biblioteka, vaizdo konferencijų salė, susitikimo kambarys, erdvė mažiesiems. Čia labai dažnai buvo galima sutikti ir Kseniią, kuri talkino įvairiais klausimais.

„Buvo neapsakomai geras laikas. Dabar galvoju, kad per visą tą laiką, dirbdama centre „CulturEUkraine“, turėjau daugiau interviu ir pasisakymų, nei dirbdama nevyriausybinėse organizacijose. Kaunui atsisveikinus su Europos kultūros sostinės titulu, savo darbą baigė ir programos „Kaunas 2022“ komanda, kartu su ja – ir „CulturEUkraine“, – pašnekovė džiaugėsi, kad būrelis centro entuziastų nusprendė tęsti veiklą ir toliau padėti Lietuvoje laikiną prieglobstį radusiems tautiečiams. Beje, visai neseniai savo gyvenimo aprašymą veikli ukrainietė papildė dar viena eilute. Moteris pradėjo dirbti centre „Ukreate Hub“, kurio tikslas – įgalinti į Lietuvą persikėlusių aktyvių pilietinės visuomenės atstovų, tokių kaip mokytojai, akademikai, žurnalistai ir kultūros veikėjai, tinklą.

„Ilgalaikėje perspektyvoje norima prisidėti prie Ukrainos pilietinės visuomenės stiprinimo ir ruošimo grįžti į Ukrainą atkūrimo darbams“, – paklausta, ar pati galvoja apie grįžimą į gimtinę, K. Nezhyva neslėpė, kad atsakyti pernelyg sunku. – Kai atvykome į Lietuvą, galvojome, kad pabūsime čia dvi savaites ir grįšime atgal. Deja, karas tebevyksta. Aš labai pasiilgau savo namų, pasiilgau tėvų ir draugų, darbo ir visų įpročių, kuriuos turėjau Ukrainoje. Esmė, kad viso to jau nebebus. Vadinasi, grįžus atgal reikės kurti naują gyvenimą. Čia aš jau turiu darbą, namus, draugų ratą. Čia aš galiu kurti.“

Gavusi stipendiją iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, moteris intensyviai užsiima drabužių kūrimu. Jei viskas klostytis pagal planą, gegužę turėtų įvykti jos naujausių drabužių kolekcijos pristatymas, todėl susipažinti su ukrainietės kūryba galės platesnė auditorija.

„Būtinai pakviesiu!“ – atsisveikindama K. Nezhyva nesakė sudie. Jos lūpose suskambo – „Iki greito!“.

Nuo prieglobsčio prašymų iki šeimos teisės

Jau metus besitęsianti karinė agresija prieš Ukrainą kursto nesaugumą ir baimę. Žmonėms, gyvenantiems grėsmių ir baimių lauke, būtina nenutrūkstama pagalba ir atjauta. Lietuvos advokatūros iniciatyva pernai pradėta teikti pro bono teisinė pagalba, skirta nuo karo nukentėjusiems ir priverstiems palikti savo namus ukrainiečiams Lietuvoje. Per metus advokatai ir jų padėjėjų tokių konsultacijų ukrainiečiams suteikė apie 1,5  tūkst.

Dėl karo pasitraukę ukrainiečiai susiduria su įvairiais iššūkiais ir sunkumais. Bene dažniausiai konsultuota šeimos, migracijos, prieglobsčio teisės sričių klausimais. Teiktos konsultacijos dėl vaikų teisių apsaugos, išlaikymo, santuokos sudarymo ir nutraukimo, vaikų pagrobimo, taip pat ukrainiečiams itin aktualūs teisiniai klausimai, susiję su pabėgėlio statusu ir teisėmis; galimybių apsigyventi kitoje ES valstybėje suteikimu; leidimų, suteikiančių galimybę laikinai ir nuolat gyventi Lietuvoje gavimu.

Nemažai spręstų su darbo santykiais susijusių klausimų: įsidarbinimo galimybės Lietuvoje, darbo ir poilsio laiko nustatymo pagrindai, atleidimas iš pareigų, atsiskaitymo su atleistu darbuotoju tvarka. Savanoriška teisinė pagalba teikta baudžiamosios teisės ir gyvenamųjų patalpų nuomos klausimais. Dažnai ukrainiečiai nesupranta valstybės institucijų tinklalapiuose pateiktos informacijos arba jos yra per mažai. Į daugelį ukrainiečių lūkesčių atliepta, sprendžiant klausimą atitinkamu laiku ir vietoje.

„Nors dažnai girdime, kad geri darbai turi būti daromi tyliai, tačiau būtent jie įkvepia ir motyvuoja padėti kitiems. Prasidėjus karui, Lietuvos advokatūros bendruomenė telkėsi ir vienijo jėgas padėti ukrainiečiams, plėsdama teikiamos humanitarinės pagalbos ribas. Pradėję teikti nemokamas teisines konsultacijas, per metus išgirdome kelias dešimtis istorijų, už kurių – priversti bėgti nuo karo žmonės, ieškantys prieglobsčio ir pagalbos. Svarbu, kad mūsų profesinė bendruomenė savanoriškai ir neatlygintinai padeda ukrainiečiams įveikti kilusius sunkumus“, – teigė Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis.

Kol Ukrainoje tęsiasi priešiškos valstybės karinė agresija, tol Lietuvos advokatai ir advokatų padėjėjai ir toliau teiks nemokamą teisinę pagalbą į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams.

Atkreipiame dėmesį, kad ši pagalba yra skirta tik nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, kurie Lietuvoje gyvena ne ilgiau kaip vienus metus. Daugiau informacijos apie advokatus, kurie teikia tokią pagalbą, galima rasti čia: https://www.advokatura.lt/dla-ukrainciv/.