Justinos Lasauskaitės nuotr.

PRABILO KAUNO MIESTO MUZIEJAUS SAUGYKLOJE LAIKOMI MUZIKOS INSTRUMENTAI

2021-09-26 05:00
Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė

Prieinamos tik muziejininkams, kartą per metus Kauno miesto muziejaus saugyklos nusimeta savo spynas. Šįsyk savo lobynus atvėrė Tautinės muzikos skyrius.

Tūkstančiai eksponatų

Kad ir kokios didelės būtų Kauno miesto muziejaus skyrių ekspozicinės salės, visi eksponatai į jas netelpa.

Tie, kuriems laikinai nelemta įsitaisyti už vitrininių langų, glaudžiasi slaptose saugyklose. Jos prieinamos tik muziejininkams, tačiau kartą per metus, nukritus durų spynoms, atsiveria ir miestiečiams.

Praėjusiais metais visuomenei buvo parodyta Šilainiuose, Baltų prospekte, įsikūrusi saugykla, kurioje laikomi ryšių istorijos muziejaus eksponatai. Įpusėjus šiam rugsėjui, visi norintys ir iš anksto užsiregistravę kauniečiai galėjo susipažintu su turtais, laikomais Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus rinkinių saugykloje.

Čia pirmieji eksponatai pradėti kaupti dar 1969 m. Dabar jų yra apie 13 tūkst. Tai meistrų Stasio Rudžio, Juozo Lašo, Juozo Telešiaus kanklės, Prano Servos eksperimentinės birbynės, liaudies meistrės Marijos Ševerenkienės moliniai švilpukai, smuikai, mandolinos, armonikos, pučiamieji, knygos, vadovėliai, laiškai, nuotraukos ir įvairūs buities eksponatai, tarkim, pjūklas, kuriuo vienas kanklių meistras pjovė medieną, ar skalbimo lenta, barškinta per Užgavėnes ir vestuves. Bemaž 5 tūkst. muziejaus eksponatų priklauso pagrindiniam, likusieji – pagalbiniam fondui.

"Tie eksponatai, kurie priklauso pagalbiniam fondui, ne mažiau vertingi. Tiesiog jie sunkiau išlaikomi. Tarkim, birbynė iš plunksnos", – susirinkusiesiems pasakojo ir į nedidelę ekskursiją antrame aukšte kvietė Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus rinkinio saugotoja Eglė Adomulytė.

Išradingai: E.Adomulytė ištraukė seniau skalbiniams skalbti ir lyginti naudotą prietaisą, kuris tarnavo ir kaip muzikos instrumentas. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Paruošti evakuacijai

Visi eksponatai saugomi remiantis rinkinių apsaugos apskaitos instrukcija, patvirtinta Lietuvos kultūros ministerijos. Nedidelėje patalpoje palaikoma speciali temperatūra ir drėgmės lygis.

Eksponatai fotografuojami, o jų nuotraukos keliamos į Lietuvos integralią muziejų informacinę sistemą LIMIS. Kiekvienas daiktas čia turi savo vietą lentynoje, o neretais atvejais – ir asmeninius stovus, kaip viename iš užrakinamų spintų saugomi rašytiniai eksponatai. Mūvėdama baltas pirštines, E.Adomulytė ištraukė kanklininko Vytauto Kadžio laišką. Pastarasis ne tik paslėptas dviejuose vokuose, bet dar ir įsuktas į nerūgštinį lapą, kuris popierinius eksponatus saugo nuo temperatūros, drėgmės pokyčių ir nykimo.

Jų unikalumą lėmė meistrystė, retumas ir amžius.

Visgi didžiausias dėmesys saugykloje skiriamas ypač saugomiems eksponatams. Apvynioti specialia medžiaga, į metalines lentynas jie sudėlioti taip, kad susiklosčius ekstremaliai situacijai, evakuacijos metu, iš patalpų būtų išgabenti pirmiau nei kiti. Tam yra parengti specialūs sąrašai ir netgi paruoštos atitinkamos dėžės.

Ypač saugomų eksponatų kategorijai priklauso keli smuikai, kanklės ir kiti muzikiniai instrumentai, kurie, anot muziejininkų, turi didžiausią išliekamąją vertę.

"Jų unikalumą lėmė meistrystė, retumas ir amžius", – paklausta, ar tarp jų yra ir seniausias muziejaus eksponatas, Tautinės muzikos skyriaus muziejininkė, etnomuzikologė dr. Laura Lukenskienė tikino, kad pastarasis, datuojamas XVIII a., šiuo metu yra vienoje iš ekspozicinių salių.

Tiesa, nustatyti eksponatų amžių ne taip paprasta. Ne visi meistrai anuomet palikdavo žymių ant savo darbų, todėl, norint atsekti preliminarų pagaminimo laiką, reikalingi specialūs tyrimai.

Istorija: kiekvienas eksponatas, anot L.Lukenskienės – daugiau nei muzikos instrumentas. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kanklių priežiūra

Abėcėlės raidėmis žymėtose lentynose instrumentai rinkinių saugykloje sugrupuoti pagal kategorijas. Bene didžiausią plotą čia užima kanklės – aukštosios, bosinės, kontrabosinės, šiaurės rytų aukštaičių, vakarų aukštaičių ir žemaičių, vakarų žemaičių ir suvalkiečių.

Vienos jų skaičiuoja kelias dešimtis metų, kitos dar daugiau. Nemažai eksponatų surinko muziejininkė L.Lukenskienė. Pasitaiko, kad muzikinius instrumentus į muziejų atneša ir patys žmonės.

"Visko būna. Randa kokį nors muzikinį instrumentą, nuvalo, suremontuoja, padaro jį tarsi naują. Galvoja, taip bus geriau, o išties padaro žalą. Netvarkytas instrumentas, kai gali matyti nusidėvėjimą ir vietas, kurias lietė muzikantas, yra tarsi gyvas. Jis pasakoja istoriją!" – etnomuzikologė dr. L.Lukenskienė neabejojo, jei prabiltų saugykloje laikomi eksponatai, jie daug ką pasakytų. Kanklės, ko gero, prisimintų vietas, kuriose joms teko groti, meistrų prisilietimus, bandant pasiekti tobulybę ir karą, kuris neužgniaužė kanklių skambesio.

Duotąją minutę saugykloje buvo tylu, o kanklių net ir labai norėdami nebūtume prakalbinę. Visos jos čia laikomos atlaisvintomis stygomis, kad medžiui reaguojant į temperatūrą ir drėgmę nesideformuotų korpusas. Tą patį, anot muziejininkių, turėtų daryti visi, kurie namuose turi kankles, tačiau rečiau jomis groja.

"Čia tas pats, kaip automobilis, kuris nevažiuodamas genda. Kol groji kanklėmis – viskas gerai, o jei tik nustoji, jos lūžta", – patarimus susirinkusiesiems dalijo muziejininkė L.Lukenskienė.

Netvarkytas instrumentas, kai gali matyti nusidėvėjimą ir vietas, kurias lietė muzikantas, yra tarsi gyvas. Jis pasakoja istoriją!

Tarsi ledkalnio viršūnė

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus saugykloje armonikos sudėtos į atskiras dėžes. Ant kiekvienos jų užklijuotas lapelis, žymintis pavadinimą, gamintoją ir kitą, skaičiais užkoduotą, tik muziejininkams suprantamą informaciją.

Spintoje tvarkingai išrikiuotos lentynose gulėjo gitaros ir mandolinos. Kiek toliau nuo jų įsitaisę pučiamieji instrumentai – dūdmaišiai, dūdelės, birbynės, skudučiai.

"Mūsų žmonėms kanklės yra kažkas švento, o pučiamųjų jie taip nevertina. Kitiems net keistai atrodo, kai prašau padovanoti skudutį ir bandau įrodyti, kad jis yra vertingas", – Tautinės muzikos skyriaus rinkinio saugotojai E.Adomulytė iš popieriaus išsukant dar sovietiniais laikais tobulintą koncertinę bosinę birbynę su karvės ragu, L.Lukenskienė atsigręžė į spintą, saugančią smuikus.

Iš tolo jie visi panašūs, tačiau, muziejininkėms ėmus traukti eksponatus vieną po kito, išryškėjo jų skirtumai. Vienas smuikas klasikinis, kruopščiai išpjautas ir surinktas. Jo skambesys aksominis, bet per švelnus kaimo kapelai.

"Tam yra smuikas, gamintas kaimo meistro, – L.Lukenskienė smalsuoliams tiesė nedidelį triukšmadarį su keturiomis stygomis. – Klasikinis tikslių matmenų smuikas, šiek tiek išgaubtas, o kaimo – plokščias, skambantis taip, kad prie cimbolų derėtų ir armonikos skambesys jo neužgožtų."

Netrukus muziejininkės rankose įsitaisė kauniečio Juozo Petruškevičiaus eksperimentinis smuikas su šonuose išpjautomis rezonanso skylėmis. Galiausiai iš spintos kampo ji traukė Šilalės rajono muzikanto sukonstruotą smuiką su šone tvirtinamu garsintuvu. Muziejininkės pasakojo, kad ne vienus metus tobulinęs instrumentą auksarankis jį sumanė užpatentuoti, tačiau sužinojo, kad kažkur Europoje toks jau yra sukurtas.

"Žinote, aš vis sakau, kad tai, ką žmonės mato ekspozicijoje, yra ledkalnio viršūnė, tačiau kiekvienas saugykloje esantis eksponatas tam tikra prasme taip pat yra ledkalnio viršūnė, nes saugo daug įdomių istorijų ir mįslių", – užsukti į muziejų ir jas įminti kvietė L.Lukenskienė.