Uniformos galia
Mariją Trofimišinaitę iš Raudondvario ir kaunietį Paulių Stasiukaitį sujungė ne tiltas per Nevėžį, o... „Tinderis“. „Tikrai taip. Kaip dauguma šiuolaikinių žmonių, susitikome internete“, – susižvalgė įsimylėjėlių pora.
Paulius pasakojo, kad jo dėmesį patraukė švelnūs Marijos veido bruožai ir eilutė po nuotrauka „Studijuoju Vilniaus universitete“. Tiesa, rašydamas pirmąjį „Labas“, Paulius negalėjo įsivaizduoti, kad po kiek daugiau nei penkerių metų Marija taps jo žmona. Išvaizdi tamsiaplaukė taip pat nepuoselėjo minčių apie rimtesnius santykius.
„Tiesiog pamačiau uniformą ir patiko“, – Marija neslėpė, kad uniformas vilkintys vyrai jai visuomet atrodė ryžtingesni, drąsūs ir pasitikintys savimi. Panašu, kad Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) Garbės sargybos kuopos šaulys Paulius tokią nuomonę patvirtinimo. Po pirmojo pasimatymo buvo antras, trečias, kol galiausiai pora amžiną meilę prisiekė Dievo akivaizdoje.
Vienas kitam „taip“ jiedu ištarė praėjusį šeštadienį Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Nuotaka pasipuošė įspūdinga balta suknele, o jaunikis – paradine šaulio uniforma. Diskusijų, kaip rengtis vestuvių dieną, nebuvo. Mintis dėl uniformos jiedviem į galvą atėjo vienu metu, tik Paulius pirmasis apie tai užsiminė. „Marijos paklausiau, kai ji jau buvo besiruošianti klausti“, – pokalbį tęsė LŠS Garbės sargybos kuopos skyriaus vadas.
Šauliškos tuoktuvės
Po tuoktuvių ceremonijos bažnyčioje virš Marijos ir Pauliaus galvų neskraidė balti balandžiai. Sutuoktinius iškilmingai pasitiko ir pasveikino LŠS Garbės sargybos kuopos šauliai, iš kalavijų ir karabinų suformavę vadinamąjį skėtį. Sustoję puslankiu, iš karabinų su durtuvais jie suformavo savotišką stogelį, iš po kurio jaunavedžiai žengė į šeimos gyvenimą.
„Taip iškilmingai išeiti – nuostabus jausmas. Smagu, kad susirinko tiek daug artimų žmonių, brolių ir sesių šaulių. Pasveikinti atvyko ir kuopos vadas. Jis matė mane pyplį jaunąjį šaulį, kuris ėmė ir užaugo“, – kalbėjo LŠS Garbės sargybos kuopos šaulys, kardu ar šaunamuoju ginklu ne sykį sveikinęs kitus brolius ir seseris.
Prisiekę prieš Dievą Kauno miesto širdyje, Marija ir Paulius santuoką įregistravo Kauno rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje Raudondvario pilyje, kur šaulį aplankė savotiškas déjà vu jausmas. Toje pačioje vietoje 2017-aisiais jis pirmą kartą apsivilko paradinę šaulio uniformą ir dalyvavo vestuvių ceremonijoje. „Apsisuko didelis ratas. Grįžau ten, kur pradėjau, tik jau kitu tikslu“, – kalbant spindėjo Pauliaus akys.
Marijos paklausiau, kai ji jau buvo besiruošianti klausti.
Vakare jaunikis pakeitė drabužį. Suteršti mundurą, anot jo – nevalia. Nors įšoko į pasaulietiškus drabužius, svarbiausia įsimylėjėlių šventė neapsiėjo be senųjų tradicijų – sutikimo su duona ir druska, piršlio korimu, šeimos židinio.
„Pasibaigus vestuvėms jautėmės kaip po gerų pratybų. Reikėjo laiko atsigauti“, – o atsigavus, anot sutuoktinių, priprasti prie naujos bendros pavardės. Nors galimos įvairios variacijos ir kombinacijos, po santuokos Paulius pasirinko žmonos pavardę. Tapo Trofimišinu, o Marija – Trofimišiniene. „Abiem naujovės, nes mano pavardėje atsirado „ienė“, – šypsojosi moteris.
Abu dirba mokykloje
Sakoma, kad tobuluose santykiuose pora sudaro vieną komandą. Kitaip tariant, veikia išvien, sykiu, ta pačia kryptimi. Marija ir Paulius Trofimišinai beveik etaloniškai iliustravo šiuos žodžius. Baigę aukštąją abu nusprendė dirbti mokykloje, nors pradžioje Marija buvo labai kategoriška: mokyklai – ne, auklėtiniams – taip pat ne. Šiandien 25-erių moteris dirba mokinio padėjėja, yra neformaliojo ugdymo mokytoja, vadovauja klasei ir svajoja dėstyti anglų kalbą.
„Kai dar studijavau, Paulius sako man: pabandyk. Taip aš baigiau pedagogikos studijas“, – Marija suprato, kad priešintis lemčiai tiesiog nėra prasmės. Jaunos moters giminėje – per kelias kartas nusidriekusi pedagogų linija. Mama dėstė lietuvių, teta – matematiką, senelė – rusų kalbą, senelis buvo kūno kultūros mokytojas. Pauliaus šaknys panašios. Jo mama – Kauno pirmosios muzikos mokyklos muzikologė-teoretikė, prosenelė dirbo Pedagogikos institute Vilniuje, senelis dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, senelė toje pačioje įstaigoje dirbo audiotekoje.
„Pratęsėme liniją – abu dirbame toje pačioje mokykloje, tik skirtingu laiku“, – kai Marija baigia darbus, neformaliojo ugdymo mokytojas Paulius juos pradeda. Kauno rajono Raudondvario gimnazijoje vyras subūrė jaunuosius šaulius ir jiems vadovauja. Darbas su tokio amžiaus vaikais jam labai įdomus. Kiekviena pamoka jiems – pamoka ir sau.
„Šauliška veikla aktyvi ištisus metus, ji nepriklauso nuo metų laiko. Vasarą tu mokaisi, kad esant karščiui reikia gerti daugiau skysčių, žiemą mokaisi sluoksniuoti drabužius, tinkamai maitintis, kad pakaktų energijos šilumai gaminti“, – kalbėjo Paulius, savo šaulišką kelią pradėjęs lygiai taip pat, kaip ir jo mokiniai.
Pašauktas šaulystei
Pirmasis grūdas buvo pasėtas 2008-aisiais. Viename televizijos kanale ėmus suktis serialui „Garbės kuopa“, dešimtmetis Paulius tiesiog prilipo prie televizoriaus ekrano.
„Užverbavo vaiką. Susirgau karyba“, – metus laiko praleidęs generolo Povilo Plechavičiaus jaunojo kario mokykloje, po trumpos pertraukos Paulius tapo jaunuoju šauliu. 2014 m. lapkričio 23 d. Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje jis davė jaunojo šaulio pasižadėjimą, o 2017-ųjų liepos 6-ąją – šaulio priesaiką.
„LŠS jau daugiau nei dešimt metų sukapsėjo. Atėjau, patiko ir nežadu niekur eiti, – tą patį Paulius kalbėjo ir apie Garbės sargybos kuopą, kuriai priklauso: – Iš kuopos mane gali išvaryti, bet kuopos iš manęs – niekada.“ Pašaukimas tarnystei LŠS, kaip ir pedagogo darbas – iš kartos į kartą. Pauliaus šeimos genealoginiame medyje savo šaką turi LŠS ideologas ir vienas iš įkūrėjų Vladas Putvinskis-Pūtvis.
„2014-aisiais, kai įvyko Krymo aneksija, trys mano dėdės tapo šauliais. Tuo metu LŠS nariai treniravosi su pagaliais ir airsoft ginklais. Dabar viskas kitaip. Galime džiaugtis naujutėlaičiais, tik ką iš gamyklos atvežtais automatiniais šautuvais „G-36“. LŠS užaugo, o kartu su ja ir aš, – Paulius džiaugėsi esantis dalimi sukarintos visuomeninės organizacijos, kur, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, visi yra
vienodai svarbūs. – Aukštesnio vado turi klausyti, gerbti, tačiau LŠS mes esame vienodai verti. Visų gyvybės vienodai vertos. Sveikata – taip pat.“
Pasiruošęs viskam
LŠS, anot Pauliaus, nuostabi tuo, kad čia toleruojama lanksti tarnystė. Nėra prievolių, kiekvienoje situacijoje ieškoma kompromiso.
„Renginių per metus būna labai daug ir įvairių. Tai ne tik linksmos šventės, bet ir liūdnos progos, kai reikia pagerbti išėjusius brolius ar seseris. Jei vienas šaulys negali dalyvauti, o kažkas kitas tuo metu yra laisvas, jis ir keičia“, – Paulius džiaugėsi, kad toks vadų požiūris jam leidžia derinti mokslus, darbą mokykloje ir šaulišką tarnystę.
Savaitgaliais viskas kitaip – kai nėra paskaitų ir popamokinės veiklos, Paulius save be jokių skrupulų dalija šauliškoms veikloms. Marija tam visai neprieštarauja. Ji žino, kiek daug vyrui reiškia LŠS, todėl, kai tik gali, ir pati mielai dalyvauja įvairiuose minėjimuose, šventiniuose renginiuose.
„Ar nekilo minčių ir pačiai tapti šaule? Esame su Pauliumi apie tai kalbėję. Gal tegul jis ir atsako į šį klausimą“, – šypsojosi Marija.
„Kai aš turėsiu vaišinti mirtimi tuos, kurie kėsinsis nukabinti Lietuvos vėliavą ir pakeisti ją kita, noriu būti ramus, kad Marija ne kokiame nors apkase sužeista guli. Kai žinosiu, kad ji saugi, galėsiu efektyviau atlikti savo darbą. Bet koks papildomas dirgiklis operaciją gali pakreipti ne ta linkme“, – mylimosios mintį pratęsė Paulius.
Pasibaigus vestuvėms jautėmės kaip po gerų pratybų. Reikėjo laiko atsigauti.
Paulius įsitikinęs: visuomenės įsitraukimas ginant valstybę yra visuotinės gynybos pagrindas, kuris gali būti vykdomas tiek ginkluotomis, tiek ir neginkluotomis priemonėmis, todėl net ir karo metu valstybė turi toliau veikti. Medikai, mokytojai, policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai, informacinių technologijų specialistai, duonos kepėjai, savivaldybių tarnautojai, logistikos ir energetikos sektoriaus atstovai – visi jie sudaro neatsiejamą visuotinės gynybos dalį. Jų indėlis užtikrinant reikiamas paslaugas visuomenei ir ginkluotosioms pajėgoms gali būti ne mažiau svarbus nei dalyvavimas ginkluotame pasipriešinime.
„Vieni kariauju ginklu, likusieji – kitomis priemonėmis. Marija yra mokytoja, todėl karo atveju ji turėtų užtikrinti švietimo funkcijas“, – pasiruošęs viskam, Paulius vylėsi, kad blogiausias scenarijus neišsipildys.
(be temos)
(be temos)
(be temos)