PROF. ILONA TAMUTIENĖ: VAIKŲ DIENOS CENTRAI – ERDVĖ ATSIKVĖPTI IR AUGTI

Visoje Lietuvoje ties skurdo riba gyvena beveik 133 000 vaikų. Iš jų 2015-aisiais vaikų dienos centruose pagalbą gavo vos 5 proc., t. y. 6 730 vaikų. Centrų veiklos problematiką nebe pirmus metus tirianti kaunietė Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė Ilona Tamutienė teigia, kad pagalbos poreikis skurstantiems, neprižiūrėtiems ar smurtą patyrusiems vaikams tebėra milžiniškas.

Anot profesorės, vaikų teisių apsauga – viena iš sričių, kurioje mūsų valstybė tebėra atitrūkusi nuo Europos kaimynių. 62 struktūruotus kokybinius interviu su vaikų dienos centrų darbuotojais atlikusios mokslininkės teigimu, dabartinė jų veiklos finansavimo tvarka nepalanki veiklos tęstinumui ir nuoseklumui užtikrinti. Realią paspirtį galėtų suteikti visuomenės parama, tačiau filantropinių tradicijų Lietuvoje dar pasigendama.

– Kokioms šeimoms, Jūsų vertinimu, vaikų dienos centrų pagalba yra labiausiai reikalinga?

– Labiausiai – toms, kuriose vaikus augina vienas iš tėvų, dažniausiai – motina; toms, kurios turi mažai arba visai negauna neformalios pagalbos; toms, kurios balansuoja ties skurdo riba, kurioms suderinti vaikų priežiūrą ir darbą yra itin didelis iššūkis.

Dienos centrų paslaugų reikia visiems vaikams, kurie auga šeimose, kuriose yra piktnaudžiaujančių alkoholiu ir tarpusavyje smurtaujančių asmenų. Šie centrai būtini vaikams, kurių tėvai turi itin didelių sveikatos problemų, pavyzdžiui, serga gilia depresija. Specializuoti vaikų dienos centrai reikalingi ir neįgalius vaikus, sunkiai auklėjamus vaikus auginančioms šeimoms.

– Kokią pagalbą vaikų dienos centrai suteikia tokiems mažamečiams?

– Vaikai turi ne tik galimybę pavalgyti ir paruošti pamokas su suaugusiųjų pagalba, bet ir bendrauti su panašias patirtis turinčiais vaikais, išsikalbėti. Išsikalbėjimas, prieraišumas, savo sunkumų atskleidimas yra itin reikšmingi vaiko gyvenime, nes padeda sumažinti stresą, mokytis jį įveikti ir pan. Kita vertus, dienos centrų aplinka yra labai reikšminga vieta vaikams, kuriems reikia atsikvėpti nuo šeimos. Turime suprasti, kad yra vaikų, kurie gyvena su savo šeima mažuose bendrabučio tipo kambarėliuose, neturėdami galimybių išvengti tėvų piktnaudžiavimo alkoholiu, barnių ir pan. Šios grupės vaikams dienos centrai yra tai, kas padeda jiems gyventi ir augti.

Visada save stiprinu, kad jei vaikai ištveria šitaip gyvendami, tai aš galiu juos išklausyti.

– Su kokiais iššūkiais, jūsų manymu, susiduria vaikų dienos centrai?

– Jų apstu. Visi vaikų dienos centrai susiduria su dideliais darbo krūviais ir mažais atlyginimais. Todėl sunku pritraukti ir išlaikyti jaunus specialistus. Kiti iššūkiai labai susiję su vaikų dienos centrų statusu.

Vaikų dienos centrai, kurių steigėja yra savivaldybė, turi mažiau rūpesčių kaip išgyventi, t. y. kaip užsitikrinti nepertraukiamą darbo stažą, apmokėti už komunalines paslaugas, iš ko pamaitinti vaikus. Tuo metu nevyriausybinio sektoriaus: NVO, religinių organizacijų – įsteigti VDC susiduria su išgyvenimo iššūkiu. Išgyvenimas reiškia lėšų paiešką, iš kurių bus maitinami vaikai, mokami atlyginimai, išlaikomos patalpos.

Lietuva neturi filantropinių tradicijų, ši veikla labiau išimtis nei taisyklė. Projektinio finansavimo praktika yra ydinga, nes neskiriamas 100 proc. finansavimas. Kas reiškia, kad reikia parašyti daug projektų, o jei laimi, gauni dalinį finansavimą. Kasdienybėje tai reiškia didelį biurokratizmą, popierizmą, ir vis mažiau laiko liekančio darbui su vaikais.

– Lietuvoje ties skurdo riba gyvena beveik 133 000 vaikų. Kaip manote, kodėl šie skaičiai tokie dideli?

– Vaikų skurdas yra įsisenėjusi problema nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Priežastys yra kompleksinės. Dideli vaikų skurdo mastai atskleidžia, kad šeimos su vaikais turi mažesnes ekonomines, socialines galimybes. Tai labai susiję su struktūrinėmis priežastimis. Pavyzdžiui, maža minimali alga, galimybių derinti darbą ir vaikų priežiūrą stoka, pasyvūs skurdo sprendimo būdai ir pan.

Labai reikšmingos yra ir socialinės, kultūrinės priežastys. Jos nulemia, kad 23 proc. Lietuvos vaikų auga tik su motinomis. Tai reikšmingai didina vaikų skurdą.

– Viešojoje erdvėje, nagrinėjant skurdo problemą, dažniausiai kalbama apie socialinės rizikos šeimas. Ar tikrai didžiausia problema yra vaikai, kurie auga socialinės rizikos šeimose?

– Vaikai nėra problema. Problema yra neigiamas požiūris į juos. Matant vaikų sunkumų, tame tarpe ir skurdo, problemas bei itin mažas pagalbos jiems galimybes, galima sakyti, kad Lietuvoje vaikai, kaip socialinė grupė, patiria diskriminaciją pagal amžių. Atgavus Nepriklausomybę, BNP augo, o vaikų skurdas nemažėjo. Norėtųsi, kad į vaikus nebūtų žiūrima kaip į išlaidas. Vaiko gerovės politikos reikšmę valstybė turėtų matyti kaip investiciją į žmogų ir tolesnę savo raidą.

– Vaikų skurdo, prievartos prieš mažamečius problematiką aktyviai gvildenate ne tik moksliniame darbe, bet ir skelbdama komentarus žiniasklaidoje, ją aktualizuodama. Kaip susiklostė, kad pasirinkote tirti būtent šias temas?

– Tiesiog taip susiklostė įvykiai mano mokslinės karjeros pradžioje. Norėjau disertaciją rašyti apie visuomenės atsparumą ir atsigavimą po patirtų trėmimų, okupacijos, tačiau mano norai buvo utopiniai, ir man buvo patarta tyrinėti prievartą prieš vaikus. Šia tema ir parašiau disertaciją. Teko dirbti ir Vaiko teisių apsaugos tarnyboje. Tuo laikotarpiu aktyviai prisidėjau prie vaikų dienos centrų steigimo. Taip ir nenustojau galvoti nei apie visuomenės atsigavimą, nei apie vaikus.

Užsienio mokslininkų tyrimų rezultatai leido man suvokti, kad tikrasis visuomenės atsigavimas gali ateiti tik per rūpestį vaikais. Tuo šiandien esu įsitikinusi.

– Kiek jums asmeniškai svarbu apie tai kalbėti, matant, kad šios temos išties yra skaudžios ir labai aktualios mūsų visuomenėje?

– Nevengiu mąstyti apie gyvenimo prasmę. Dažnai keliu klausimą, kokia turi būti mano asmeninė bei visuomenės laikysena skausmo, nevilties, blogio atžvilgiu. Kad ir kaip galvočiau, visada prieinu to paties atsakymo – negalime užsimerkti ir būti laimingi, kai šalia – žmogus, kuriam reikia pagalbos. Tyrimai apie vaikų patirtą žalą tikrai labai sunkūs emociškai. Visada save stiprinu, kad jei vaikai ištveria šitaip gyvendami, tai aš galiu juos išklausyti.

Kai išklausai, norisi prisidėti ir prie problemų mažinimo. Antraip man pačiai mano atliekami moksliniai tyrimai netektų prasmės. Gal dar mūsų visuomenė nesuvokia šios temos aktualumo, nes, kaip rodo rezultatai, vaikai dažnai savo problemose, sunkumuose yra palikti vieni. Tačiau pastaraisiais metais yra gerų ženklų, kad aktualumas bus plačiau ir giliau suvoktas. Čia reikia didelio sąmoningumo.

– Kokia jūsų, kaip pilietės, pozicija šių temų atžvilgiu?

– Stengiuosi užimti socialiai atsakingą poziciją. Tyrimai, kuriuos atlieku, remiasi mano pilietine iniciatyva. Stengiausi rašyti projektus, kad gaučiau finansavimą iš Lietuvos mokslų tarybos. Rašiau projektus tyrimams, susijusiems su alkoholio žala vaikams, vaiko apsaugos veiksmingumu. Deja, finansavimo taip ir nepavyko gauti.

Prieš dvejus metus nusprendžiau nešvaistyti savo energijos vėjais. Šias temas tyrinėju savo iniciatyva, kurios sklaidai yra puikios sąlygos Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau valstybėje situacija šių temų atžvilgiu turėtų pasikeisti. Smurto prieš vaikus, žalojančios vaikystės patirčių, pagalbos vaikams veiksmingumo tyrimai neturi būti ignoruojami valstybiniu lygmeniu. Taip neturi tęstis, nes tai nėra tik pavienių žmonių atsakomybė.

– Temos, kuriomis kalbate – išties sunkios emociškai. O kur pati semiatės jėgų, įkvėpimo darbui, kokių turite pomėgių?

– Stiprybės semiuosi tikėjime, esu katalikė. Atsigaunu dirbdama sode – man labai patinka gėlės, sukulentai.

Dosjė

* Gimė Varėnos rajone, netoli Merkinės. Didžioji vaikystės dalis prabėgo Alytaus rajone, Žvirgždėnų kaime.

* 2004 m. VDU baigė socialinių mokslų (sociologija) doktorantūrą.

* Nuo 2016 m. eina profesorės pareigas VDU viešojo administravimo katedroje. Dėsto bakalauro, magistro ir doktorantūros programose.

* Pagrindinės mokslinių interesų sritys – vaiko apsaugos politika, alkoholio žalos ir socialinės atskirties tyrimai.

* Yra VDU Senato narė.

* Augina du sūnus.

Kas yra vaikų dienos centras?

Į vaikų dienos centrus mažieji ateina po pamokų mokykloje. Čia jie gali saugiai praleisti laiką, pavalgyti, pasiruošti namų darbus ir pabendrauti. Daugelis centrų turi virtuvėles, kuriose socialiniai pedagogai su vaikais gamina pietus. Specialistai konsultuoja ir padeda ne tik vaikams, bet ir visai jų šeimai. Vaikų dienos centrai dažnai tampa paskutiniu laipteliu, apsaugančiu sunkiai besiverčiančių šeimų atžalas nuo gyvenimo globos namuose.

Padėti gali kiekvienas

Mažmeninės prekybos tinklas „Lidl Lietuva“ šiuo metu vykdo ilgalaikį nacionalinį paramos projektą „Už saugią aplinką mūsų vaikams“ ir kviečia prisidėti prie visus geros valios piliečius. Paaukoti nesudėtinga – užsukę į „Lidl“ grąžinti užstato sistemos ženklu pažymėtų pakuočių į taromatą, spauskite mygtuką „Paaukoti“. Jūsų skirta auka drauge su prekybos tinklo pridėta dalimi bus perduota trims vaikų dienos centrus valdančioms organizacijoms: „Gelbėkit vaikus“, „Lietuvos Caritas“ ir Maltos ordino pagalbos tarnybai. Šitaip renkama parama gavėjus pasieks kiekvieną metų ketvirtį. „Lidl“ sumanytas projektas – Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos nacionalinės socialinio saugumo kampanijos „Už saugią Lietuvą“ dalis.