REKLAIČIŲ ŠEIMA – APIE MAŽUS DŽIAUGSMUS IR MENĄ JAIS DŽIAUGTIS

Ar teko girdėti posakį, kad ne šventieji puodus lipdo? Girdėjo ir Andrius Reklaitis, bet vis tiek, mano pakalbintas, kuklinasi. "Manote, kad apie mūsų šeimą iš tiesų reikia rašyti? Na, pavyko mergaitei nupiešti piešinėlį, laimėti konkursą – bet juk anokia čia pergalė?!"

O gal vis dėlto Reklaičių šeimos galva neteisus? Maži kasdienybės džiaugsmai, nedidelės pergalės, veriamos ant pilko kasdienybės siūlo, – ar ne tai ir yra tikrasis gyvenimo skonis? Todėl su Andriumi ir Laura kalbamės apie jų kasdienybę, ramiai tekančią Panemunės seniūnijoje, netoli Vaišvydavos, kur gamtą mylinti Reklaičių šeima prieš trejus metus pradėjo kurti savo būtį ir buitį.

– Pirmiausia noriu pasveikinti jūsų dukrelę Elenytę – Kauno Šilo pradinės mokyklos antrokę, kuri tapo viena iš tarptautinio knygų iliustravimo konkurso, vykusio net 25 pasaulio šalyse, nugalėtojų. Vaikų nugalėtojų piešiniais iliustruota naujausia Joanne Rowling knyga "Ikabogas", kurią leidykla "Alma Littera" išleido 2020-ųjų gruodį.

Andrius: Kaip ir sakiau, anokia čia garbė... Juk laimėtojų daug – ne ji viena. Bet toji Elenytės meilė knygai iš tiesų ypatinga. Kad ir kur eitų, ką darytų – vis su knyga rankose. Ir pats po darbo labai mėgstu klausytis garso knygų – ypač didžiųjų rusų klasikų Antono Čechovo, Fiodoro Dostojevskio originalo kalba, tad turbūt be reikalo stebiuosi, kad ir tas mano vaikas taip auga.

Pergalė: E.Reklaitytė – viena iš tarptautinio knygų iliustravimo konkurso nugalėtojų. Jos piešiniu iliustruota naujausia J.K.Rowling knyga „Ikabogas“.

– Knygų apie Harį Poterį autorė per pirmąjį karantiną ne tik sumanė išleisti savo seniai parašytą "Ikabogo" istoriją, bet ir pakvietė viso pasaulio vaikus ją iliustruoti. Lietuvišką "Ikabogo" leidimą puošia 34 vaikų iliustracijos apie kadaise laimingiausioje pasaulio šalyje – Gausybės Rago karalystėje – gyvenantį siaubūną Ikabogą. Kaip jūsų Elenytei šovė į galvą dalyvauti konkurse?

Laura: Tai vis mūsų mokytojos Kristinos Žemaitienės nuopelnas. Ji nuolat skatina mūsų dukrą visur dalyvauti. Kai sužinojome apie konkursą, jau mokėmės nuotoliniu būdu. Internete viena po kitos buvo skelbiamos šios knygos pasakojimų dalys ir vaikai galėjo jas iliustruoti. Elenytė nupiešė piešinėlius trims "Ikabogo" skyriams. Vienas iš jų pateko tarp nugalėtojų. Dukrai iš tiesų buvo be galo įdomu išbandyti knygų iliustratorės darbą (juokiasi).

Dažnai mudvi su ja pasišnekame, kuo Elenytė norėtų būti užaugusi. Tačiau kol kas atsakymo klausia manęs. O aš ir sakau: "Jei turėsi tiek kantrybės, kiek tavo mokytoja, tuomet būk pedagoge!" Kadangi dukrelė yra nuolatinė mokyklos bibliotekos lankytoja, už iliustraciją laimėtą prizą – 40 iš leidyklos gautų knygų – padovanojo Šilo mokyklos bibliotekai. Aišku, vieną pasiliko ir sau. Dabar skaito. O mėgstamiausia ligi šiol skaityta jos knyga, kiek žinau, yra "Juodasis Gražuolis". Tai garsios autorės Annos Sewell kūrinys apie nepaprastą žirgo gyvenimą XIX a. Anglijoje.

Globoja: puiki atsakomybės mokykla mergaitėms – prižiūrėti draugų dovanotus triušius, kurie gyvena lauko namelyje.

– Minėjote, kad jūsų prosenelė buvo lietuvių kalbos mokytoja ir bibliotekos vedėja. Štai dar vienas kelias, vedantis jūsų vaiką į paslaptingą knygų pasaulį...

Laura: Elenytė su knygomis pradėjo draugauti labai anksti. Piešti – taip pat. Dar neturėdama šešerių kurdavo savo knygutes su piešinėliais. Galbūt tą begalinę meilę knygoms ji paveldėjo ne tik iš tėčio, bet ir iš savo prosenelės – bendravardės Elenos Adomavičienės. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja ir bibliotekos vedėja. Pirmininkavo Karininkų ramovės Birutiečių draugijai. O kokius eilėraščius ji kūrė! Beje, Elenytės senelis irgi buvo labai meniškos sielos – grojo smuiku, mokėsi tuomečiame Dailės technikume. Teko girdėti, kad vaikuose ryškiausiai pasireiškia senelių genai.

O kaip mūsiškė stengiasi taisyklingai kalbėti! Matyt, toji literatūrinė knygų kalba iš tiesų vaikams daro didelę įtaką – tiesia žodžiui kelią. Tai ji mus su vyru išmokė, kad negalima vartoti žodžio "biški". Tol taisė, kol ir mes pagaliau išmokome sakyti "truputį". Iš pradžių tas knygas jai dar pirkdavau, bet paskui pamačiau, kad tuoj atskiro kambario reikės. Todėl užrašiau dukrelę į Panemunės biblioteką. Dabar skaito gautą dovanų "Ikabogą" ir labai manęs prašo, kad jau leisčiau pradėti skaityti nuotykių knygas apie Harį Poterį. Matyt, atėjo laikas, teks.

– Galbūt jūsų namuose vyksta ir perskaitytų knygų aptarimai?

Laura: Na, pirmiausia, ką perskaito, Elenytė aptaria su savo mokytoja. Ji – dukros didysis autoritetas. Jei jau mokytoja užrašė Eleną dalyvauti kokiame nors konkurse – vadinasi, šventas reikalas. Ar tai būtų tarptautinis matematikos konkursas "Kengūra", ar piešiniai, šachmatai, eilėraščiai. O dalijimasis įspūdžiais šeimoje – jau po to. Anksti supratau, kad savame kieme pranašu nebūsi (juokiasi).

– Minėjote, kad atsikraustę gyventi į naują namą dabar džiaugiatės gamtos apsuptimi. Švenčiate Kaimynų dieną, palaikote vieni kitus plėtojant smulkiuosius verslus: iš vienų pirktais putpelių kiaušiniais smaguriaujate, iš kitų natūralų ožkos, karvės pieną, naminę vištieną ragaujate. Gyvenimas nuosavame name skiriasi nuo ankstesnio  daugiabutyje?

Laura: Dar ir kaip! Pirmiausia man smagu dėl mergaičių – Elenytės su Adele, kurios pasidarė tikri gamtos vaikai. Anksčiau bijodavo į rankas paimti kokią kirmėlytę ar varlytę. Dabar – priešingai: vasarą augina sraiges, vabalus, įsirengusios, kaip jos sako, vabzdžių viešbutį. Mokosi atsakomybės prižiūrėdamos draugų dovanotus triušius, kurie gyvena lauko namelyje. Rūpinasi katėmis, ateinančiomis pas mus paėsti, pasimeilinti. Mergaitės išmoko mylėti gyvąją gamtą, mat tiesiog pro langus gali stebėti kieman užklystančias stirnas, kiškius. Vakarais džiaugiasi ežiukų draugija. Nevengia ir lapės prie mūsų namo pasirodyti – juk tvoros dar neturime. Praėjusią vasarą kartu su varnais puikiai išpureno dirvą, ieškodamos grambuolių. Netoliese yra Dubravos miškas, kur vyras rytais mankštinasi, bėgioja. Puiki pasivaikščiojimų vietelė visai šeimai.

Smagu: kai tokia žiema, ir galimybių pasportuoti – į valias. Panašu, kad jau aiškėja bėgimo su kliūtimis čempionė.

Kol gyvenome daugiabutyje, mažai bendraudavome su kaimynais. O dabar Žiegždrių, Vaišvydavos, Girionių, Samylų seniūnijų bendruomenės glaudžiai bendradarbiauja – rekomenduoja vietinius ūkius, ūkininkų produkciją savo kaimynams, draugams. Turime iš tiesų nuostabią šventę – Kaimynų dieną, kai tiesiame gatvėje stalus, nešamės, kas ką turime, ir kalbamės, bendraujame, pramogaujame. Stebiu, kiek daug jaunų šeimų kraustosi į užmiestį. Smagu, kad pagaliau žmonės suprato, jog turime gyventi vienyje su gamta. Kad būtent jos prieglobstyje yra saugiausia jiems ir jų vaikams.

– Turbūt nuosavas namas, nemaža teritorija aplinkui jį inspiravo ir jus pakeisti savo gyvenimą – pradėjote studijuoti kraštovaizdžio architektūrą?

Laura: Noras gyventi estetiškai, harmoningai, kūrybiškai visada buvo mano siekiamybė. Labai mėgau kurti metų laikus pabrėžiančias interjero puokštes, kompozicijas. Jomis puošdavau savo namus, dovanodavau įvairiomis progomis draugams. Studijų metais atsirado noras labiau pažinti augalus, panaudoti juos namams, sodyboms apželdinti kaip unikalią gyvybės formą, apie kurią aš nuolat kalbu ir savo mergaitėms. Pasakoju joms, kad pasaulis nuostabus ir kad jame gali būti ir kitokių gyvybės formų – gėlių, augalų, medžių.

Didelė laimė, auginant vaikus, turėti ir savo daržą. Kaip pati sakau, auginu tikrą moliūgų ir cukinijų karalystę – visokių rūšių, visokių formų. Paskui tas daržoves naudoju šventinėms dekoracijoms, nešu į mokyklą, į Adelytės darželį. Uogyčių irgi iš savo lysvės užsišaldome.

– Jūsų namuose toks moteriškas kolektyvas: trys merginos ir vienas vyras. Jei vyksta šeiminis balsavimas, turbūt visada laimite?

Laura: Šiuo metu tėtis dar valdo (juokiasi). Bet Elenytė, kuriai aštuoneri, ir Adelė, kuriai penkeri, auga, pageidavimų daugėja, tad ir jam su mumis nėra lengva. Juolab kad ir mergaičių charakteriai labai skirtingi. Knygelę skaityti – Elenytė visuomet pirma, bet jei į kitas veiklas ar darbus įsitraukti – hmm… Čia ji kaip katinas: nori – ateina, nori – ne… Ir paglostysi ją ne visuomet. Visai kitokia mažoji – be galo lipšni, meili, paslaugi, darbšti. O tvarkytis namuose mums padeda dienos režimas. Kai dukrytės žino kasdienę tvarką, kuri nesikeičia net per atostogas, – tuomet viskas vyksta sklandžiai. Būtinai valandėlę per dieną skiriu jų saviugdai – didžioji skaito, mažoji sprendžia lavinamąsias užduotėles, galvosūkius. Pasiskaičiusi psichologų straipsnių, leidžiu joms valandėlę, kitą ir visai nieko neveikti. Būnant tokio amžiaus dar reikia ir paprasčiausiai patinginiauti. O dar visa šeima labai mėgstame žaisti stalo žaidimus. Ypač juos pamėgome per karantiną, kai dienos tempas pasidarė lėtesnis.

– O kokias laimingos šeimos tradicijas jūs pati atsinešėte iš savo vaikystės namų?

Laura: Mano tėvukas – širdies žmogus. Kai pagalvoji, kad sovietiniais laikais gyvenęs vyras galėtų atvirais žodžiais reikšti savo meilę namiškiams, keista kažkaip. Bet jis nesidrovi sakyti, kaip mane myli ir kaip labai pasiilgo (ypač dabar, per karantiną, kai lankyti artimųjų negalima). Todėl ir aš savo šeimoje darau tą patį: dažnai kartoju, kad visus myliu. Man rodos, turime nešykštėti vieni kitiems meilės žodžių: juk jie sukuria aplinkui mus neįtikimą meilės lauką, meilės energiją.

Iš mamos paveldėjau tą begalinį rūpestį šeima – kad visi būtų sotūs, aprengti, nuvežti į būrelius, laimingi. Šiuo metu dirbu slaugos srityje, džiaugiuosi, kad taip galiu suderinti tiek savo studijas, tiek vaikų priežiūrą. Vaikai auga, o mintys – irgi… Tad gal netrukus pakviesiu jus į savo uogų plantacijas: juk žemės pas mus yra daug. Ateitis parodys, ar išsipildys mūsų svajonės.

Man rodos, turime nešykštėti vieni kitiems meilės žodžių: juk jie sukuria aplinkui mus neįtikimą meilės lauką, skleidžia meilės energiją.

– O kaip jūsų šeimos gyvenimą paveikė antrasis karantinas?

Laura: Gal ir negražu džiaugtis, bet išties daugiau laiko praleidžiame visa šeima. O mūsų kasdienybė turbūt tokia, kaip ir visų. Vyras dirba, Adelė eina į darželį, Elena mokosi per nuotolį. Gerai, kad mano paskaitos jau baigėsi, nes dalyvauti saviškėse ir drauge padėti dukrai – didelis iššūkis. Mat antrokė dar nelabai gaudosi tose nuotolinėse programose – kartais net ir man pačiai nepavyksta jų perkąsti: būna visokių trukdžių. Tad nuotolinis mokslas – didelis vargas tėvams. Net ir turint tokią auksinę mokytoją, kaip mūsų.

– Šeimos galva dirba statybų srityje, o grįžęs į namus yra ramus, diplomatiškas, mokantis išmintingai spręsti šeimos problemas. Mylimas mergaičių, žmonos. Ir dar turintis įdomų hobį. Kokį?

Andrius: Nuo mažų dienų mėgau kažką rinkti – tai lėktuvėlių modeliukus, kuriuos pats ir sukonstruodavau, tai jubiliejinius metalinius rublius. Kai paaugau, panorau atgaivinti šį vaikystės užsiėmimą, nes kažkodėl netraukė nei žvejyba, nei medžioklė.

Sykį žmona su mergaitėmis nuėjo į Lėlių teatro spektaklį, o aš – į šalia buvusią sendaikčių krautuvėlę. Turėjau valandą laiko, kol pasibaigs spektaklis. Už mano akių užkliuvo tokia nedidelė porceliano statulėlė, kuri vaizdavo sceną iš Aleksandro Puškino pasakos apie žvejį ir auksinę žuvelę. Nusipirkau ją. Ir… viskas prasidėjo! Taip užsidegiau tuo baltuoju auksu (porcelianu), kad dabar ir galo nematyti. Ypač ėmiau domėtis sovietinių laikų, kuriais augau, porceliano statulėlėmis. Jose mačiau savo vaikystę – kaip rengėmės, ką veikėme, kokie žaislai būdavo.

Ar matėte kada, kokie gražūs yra lietuvės Leokadijos Belvertaitės sovietmečiu kurti keramikos darbai? Ši menininkė šiandien laikoma žymiausia XX a. lietuviško buitinio žanro keraminių skulptūrėlių kūrėja. Ilgą laiką dirbdama Kauno "Dailės" kombinate, ji sukūrė per 60 skulptūrinės keramikos etalonų. Kitaip sakant, jos skulptūrėlės "Eglė žalčių karalienė", "Suktinis", "Mergaitė laisto gėles" ir kitos 6–7 dešimtmečiais keramikos ceche buvo pagrindinė masinės gamybos produkcija Lietuvoje.

Deja, dabar to anais laikais tiražuoto sovietinio porceliano nusipirkti beveik neįmanoma. Tenka gerai paieškoti, pagaudyti internete. Dar didelis darbas yra atskirti, kad porcelianas nebūtų restauruotas, kad negautum kiniško padirbinio (turiu ir tokių egzempliorių).

Dalyvauju aukcionuose Rusijoje, Latvijoje. Labiausiai mane traukia skulptūrėlėse sustabdyti jausminiai momentai. Ypač su vaikais. Mano kolekcijos mėgstamiausias eksponatas – mergaitė su kačiuku. O man jautriausias sielos stygas suvirpinusi statulėlė, kurią mačiau tik kataloge, vadinasi "Pasiklydom". Ten vaizduojama vyresnė mergaitė, kuri, vedina už rankos mažu broliuku, kažko klausia policininko, o šis pasilenkęs jai aiškina. Pasižiūriu į tokią sceną ir matau save vaikystėje, kailiniais aptūlotą. Jose tokie jautrūs mano vaikystės momentai sustabdyti.

Žodžiu, su tuo kolekcionavimu irgi negerai – pasidarai vos ne kaip narkomanas: negauni dozės – per du mėnesius vienos – daraisi piktas. Jei ta skulptūrėlė kainuotų kelis eurus – dar būtų nieko. Betgi valgant ir apetitas didėja. Tokios, nuo kurių pradėjau savo kolekciją, manęs jau nedomina. Leningrado meistrų porcelianinių statulėlių kainos prasideda nuo 100 eurų. Dabar man norisi kokybiškesnių, retesnių eksponatų savo kolekcijai.

– Ar žmona nepyksta, kad kartkartėmis savo hobiui po kelis šimtus eurų iš bendro šeimos biudžeto atseikėjate?

Andrius: Na, ne… Manau, kad ir ji supranta, jog mano hobis – tai ir savotiška investicija. Kai nusibos rinkti porcelianą, bus galima jį kolekcininkams parduoti (juokiasi). O patikėkite, kaip smagu, kai kažką randi gera kaina įsigyti: mat su laiku jau po truputį pradedi gaudytis, kas ir kaip. Šiuo metu indaujoje turiu jų apie trisdešimt. Adelytės su Elena prie jų neprileidžiu. Statulėlės užrakintos. Smagu būtų jomis pasididžiuoti, bet kad dabar niekas pas nieką į svečius nevaikšto (juokiasi).