R. ŽUMBAKIENĖ: ŠIEMET KIAUŠINĮ, KAIP PLOTKELĘ, DALYSIMĖS VISI

Užklumpu šią moterį įdomiai bepasakojančią feisbuko erdvėje, kaip senovėje lietuviai ruošdavosi Velykoms, jas švęsdavo. Apie visa tai ir daugiau – tradicijas savoje, net penkias atžalas auginančioje šeimoje – šnekamės su Rasa Žumbakiene, Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresniąja muziejininke.

– Nepameluosiu, kad jūs pati – tarsi nužengusi iš tų senų, dar mūsų senolių menamų laikų, kai šventinės tradicijos buvo be galo svarbios. Papasakokit, ar laikotės jų savo šeimoje?

– O kaipgi, stengiamės. Mūsų šeima išties gausi. Mano vyras Jonas, gydytojas chirurgas, ir penki vaikai: keturios dukros ir sūnus. Vyriausioji – studentė Julija – eina 23-ius metus, o jaunėlei Agotai neseniai sukako devyneri. Gyvename Rumšiškėse. Netoli mūsų įsikūrę vyro tėvai, o ir maniškiai arti – už kelių kilometrų. Kadangi vyras dar turi Panevėžyje gyvenančią močiutę, kuriai gerokai per devyniasdešimt, tai jo tėvai Velykų švęsti važiuoja ten. O aš į svečius pasikviečiu savo tėvelius. Žinoma, šiais metais bus kitaip. Velykas švęsime vieni, nors mūsų ir vienų nemažai. Nesinori rizikuoti senų žmonių sveikata. Tik vaišes nuvešime, prie vartelių paliksime.

– Kaipgi ruošiatės švęsti? Kadangi mama – vyresnioji muziejininkė, tai turbūt prieš Velykas vos spėja visiems darbus dalyti, šeimos orkestrui diriguoti?

– Šiais laikais negali sakyti, kad visi su dideliu ūpu Velykų ruošoje dalyvauja. Bet iš tikrųjų, kai visi aplink pluša, kruta, tai ir vaikams belieka prisijungti. Čia, manau, galioja paprasta taisyklė, tinkanti ne tik Velykų ruošai: jei nori, kad vaikai dirbtų, turi pats jiems pavyzdį parodyti. Galbūt iš karto jie nelabai reaguos, kreips dėmesį, bet ateis laikas, kai visa tai, ką matė, pritaikys savo šeimose. Tuo aš šventai tikiu. Taigi, mažesnieji jau nuo nuo šeštadienio ryto renka žolytes margučiams dažyti, lupa svogūnų lukštus, su vyru lauke kruta. O mes su vyresnėmis dukromis sukamės virtuvėje: daržoves mišrainėms pjaustome, prieskonius ančiai ruošiam, česnakus lupame. Kai šeima didelė, darbas virte verda.

– Kai tik prasideda Didžioji savaitė, taip ir jūsų darbeliai po truputį ima judėti Velykų sekmadienio link?

– Taip, juk viską reikia daryti savo laiku. Prieš gerą dešimtį dienų pamiškėje prisiskiname berželių šakelių – kad Velykoms spėtų sužaliuoti. Pasėjame gražiame dubenėlyje avižų, kad ant Velykų stalo turėtume žolytės. Senojoje lietuvių tradicijoje tie daiginti želmenys simbolizavo pavasarį, atbudimą, gyvybę, o atėjus krikščionybės laikams simbolika išliko ta pati, tik pasipildė religiniais motyvais. Tarkim, mes į tą žalią žolytę tupdome Velykų avinėlį ir dar raudoną margutį. Kodėl raudoną? Apie tai yra graži legenda.

Akcentas: ant Velykų stalo būtina žaluma simbolizuoja gamtos pabudimą.

Kadaise Marija Magdalietė keliavo į Romą pas imperatorių Tiberijų skelbti Evangelijos. Pagal paprotį ji turėjo atnešti kažką dovanų. Kadangi imperatoriui visi nešė tai, ką išgalėjo, Marija Magdalietė atnešė… tikėjimą. Ji iškilmingai įteikė šiam kiaušinį ir pasakė: "Kristus prisikėlė!" Imperatorius išsyk nepatikėjo merginos žodžiais – kaipgi kažkas gali prisikelti iš numirusiųjų?! Taip jam bedvejojant, kiaušinis imperatoriaus rankose pradėjo raudonuoti… Tai buvo akivaizdus įrodymas Velykų stebuklo – Prisikėlimo stebuklo!

Atėjus šeštadieniui margučius dažo vyras su vaikais. Vienus kiaušinius, kuriuos valgysime, marginame augaliniu būdu, su svogūnų lukštais, na, o kitus išverdame ir paliekame vaikų fantazijai. Tai jie primaliavoja visaip – ir laku, ir parduotuvėje pirktais dažais. Tuos margučius naudojame įvairiems velykiniams žaidimams.

Bet ir tai dar ne pabaiga… Vakare, kai vaikai sugula, tenka abiem su vyru, nuo jų pasislėpus, dar vieną porciją kiaušinių dailinti, kad vadinamųjų Velykės kiaušinių turėtume. Juk jie turi būti dar kitokie! Kartais tokių įdomesnių, vašku išmargintų, anyta iš anksto parūpina.

– Norite pasakyti, kad populiariųjų šokoladinių "Kinder" kiaušinių su siurprizu jūsų vaikai nepasigenda?

– Tikrai ne! Jie ir taip šalia Velykės margučio randa po siurprizą – kokią simbolinę dovanėlę. Rašytiniuose šaltiniuose taip pat yra pažymėta, kad Velykė, ateidama pas vaikus, tai skepetėlę kokią padovanoja, tai suknelę… Žino gudruolė, ko vaikai nori.

– Ir pagaliau išaušta Velykų rytas, kaip toje gražioje "Tele bim-bam" dainoje: Velykų rytas – margučiai ritas… Nors jis šiemet bus kitoks, tačiau pasidalykite, koks jis būdavo tradiciškai.

– Velykų rytą, prieš eidami į bažnyčią, būdavo, paliekame jau paruoštų kiaušinių (iš anksto svogūnų lukštais, žolelėmis apsuktų, sudėtų į kojinę), kad vos grįžę iš šv.Mišių galėtume juos virti ir karštus valgyti. O puodą užkaičia, žinoma, pats greičiausias, pats pirmas parlėkęs iš bažnyčios. Nes kas tądien labai greitas bus, tas visus metus nepražus! O kas dažniausiai būna pirmas? Cha… Aišku, kad mama!

Beje, senovėje, skaičiau, lietuvaičiai (ypač dzūkai) išties ne juokais lenktyniaudavo – raiti, pėsti ar važiuoti. Mat tikėdavo, kad kas greičiau sugrįš į namus, tam sparčiau seksis visus vasaros darbus nudirbti. Jei neskubės Velykų rytą, tai ir visus metus vaikščios apsnūdęs.

– Grįžę iš bažnyčios jau randate švaria balta staltiese uždengtą stalą, iš vakaro papuoštą berželio šakelėmis, želmenimis, kiaušinių kraitele…

– Iš anksto ne tik stalą pasiruošiame. Ir tradicinį Velykų patiekalą – žąsį. Kad ji gerai įsimacavotų, prireikia net kelių dienų. Maniškiai mėgsta, kai ją pagardinu česnakais, kmynais, pipirais ir druska. O dar prikemšu obuolių. Į orkaitę pašaunu jau Velykų rytą, prieš einant į bažnyčią. Juk žąsis kepa ilgai, apie tris valandas. Grįžę po šv.Mišių traukiame iš šaldytuvo kitas vaišes. Rasite ant stalo ir kumpį, ir šaltienos, ir tradicinių mišrainių. Būtinai turi būti ir saldumynų stalas su baltu mieliniu pyragu. Ne, Velykų bobos nekepame – tai žemaičių tradicija. Bet vaikai turi mėgstamą medaus torto receptą, kurį gaminame visoms didesnėms progoms.

– Pagal tradiciją Velykų vaišės prasideda nuo vyriausiojo šeimos nario palaiminimo ir margučio valgymo…

– Grįžę iš bažnyčios, susirinkę prie iš anksto padengto stalo visi laukiame šeimininko linkėjimo ar palaiminimo. Mūsų tėtis labai mėgsta pakalbėti, tai tą ir daro. Paskui ateina eilė kiaušiniams. Jei kas jų nemėgsta, tai bent mandagiai paragauja, o tada kitam atiduoda. Tiesa, šįmet galvoju keisti tradiciją ir kaip per Kalėdas plotkelę, taip per Velykas kiaušinį dalytis. Juk senovėje gyvavo toks paprotys. Tiesa, tas kiaušinis turėjo būti palaimintas kunigo – žmonės nešdavo šventinti maistą į bažnyčią. Parsinešę į namus šventintą kiaušinį, jį po gabalėlį pasidalydavo. Dalybų esmė – kad šeima gyventų draugiškai, sutartų vieni su kitais, padėtų bėdai ištikus. Žodžiu, kas valgo nevalgo, mėgsta nemėgsta kiaušinių, bet daužo juos tikrai visi. Senovės lietuviai sakydavo, kad jeigu paklysi, tai reikės tik prisiminti, su kuo per Velykas pirmą kiaušinį mušei, ir kaipmat atrasi kelią.

– Nuo seno lietuviai pašventintą maistą veždavosi iš bažnyčios namo, kad pirmasis kąsnis tą šventą dieną būtų pašventintas. O ką darysime šiais metais?

– Šiais metais Velykų maisto pašventinimas tikintiesiems bus tikrai nemaža problema. Bet juk nėra padėties be išeities. Aš sugalvojau taip (mat nuo praėjusių metų radau buteliuką šventinto vandens, parsinešto iš bažnyčios). Galėsiu juo suvilgyti žiemės šakelę ar smilgos varpelę ir pakrapyti ant stalo valgius – visus palaiminti. Beje, valgiais nukrautą Velykų stalą, anot senųjų lietuvių velykinių papročių, reikia net tris dienas po šventės palikti neliestą… Kad ir vėlės pasimaitintų. Tuomet visiems šeimos nariams metai bus gausūs, skalsūs, geri.

– O po palaiminimo, po šventinto kiaušinio dalybų, spėju, ateina laikas rimtiems skrandžio išbandymams?

– O taip. Į stalą nešama jau iškepusi žąsis. Visi vaišinasi, kiek kam telpa. Kai šeimoje vaikų daug – šurmulys neišvengiamas, bet stengiamės nerėkauti, išlaikyti pagarbią rimtį. Kiek tai įmanoma… Paskui ateina eilė saldumynams ir kmynų girai su obuolių sultimis. Receptukas labai paprastas: išverdama kmynų arbata, į ją pilama obuolių sulčių ir pagal skonį pasaldinama. O kai jėgos, prikimšus skrandžius, visus apleidžia, pats laikas pakrutėti ir eiti ridenti margučių.

Paprastai ristynes organizuojame kambaryje, kokią minkštesnę skraistę patiesę. Tiesą pasakius, visi Velykų žaidimai vienaip ar kitaip susiję su kiaušinių ridenimu. Galima ridenti juos nuo specialaus lovelio, galima sustatyti į vieną eilę ir stumtelėti pagaliuku. Įdomu tai, kad senovėje vyrai šį žaidimą žaisdavo, bet moterys – ne. Jų rūpestis būdavo kitas – kad vyrai niekad nepritrūktų margučių! O kokios derybos tarp jų ir merginų vykdavo! Jei tu man parūpinsi margučių, žadėdavo, tai aš tave antrą Velykų dieną aukščiausiai išsupsiu! (Tai reiškė, kad tos merginos linai užderės patys geriausi, drobės bus pačios gražiausios!) Mūsų kieme taip pat yra sūpynės, tad antrą Velykų dieną visi supamės, ir kuo aukščiau! Supimasis, judesys aukštyn, kilimas reiškia pavasarinį nubudimą, skatinimą augti, stiebtis į viršų, tobulėti – jokiu būdu nestovėti vietoje.

Senovės lietuviai sakydavo, kad jeigu paklysi, tai reikės tik prisiminti, su kuo per Velykas pirmą kiaušinį mušei, ir kaipmat atrasi kelią.

– Per Kalėdas visi mėgstame lieti vašką, traukti iš po baltos staltiesės šiaudus, žiūrėdami, kieno ilgesnis, o kaipgi Velykų burtai – ar tokie egzistuoja?

– Nors gerų krikščionių šeimose burtis buvo draudžiama, bet smalsioms merginoms vis tiek rūpėdavo jų ateitis – kada gi pagaliau atjos piršliai, kada sulauks išsvajoto jaunikio… Tad jos bandydavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą kiaušinį kur nors saulės atokaitoje pasukti. Kur smailas galas parodydavo – iš tos pusės ir piršlių laukdavo! O dar sakydavo, kad Čystynės dieną, Didįjį ketvirtadienį, reikia išvalyti namus ir pačiam švariai išsiprausti, nes per Velykas tvarkytis ir dirbti jau bus nebegalima. Buvo tikima, kad jei per Velykas šluosi – gali laimę iš namų iššluoti.

Naktį iš šeštadienio į Velykų sekmadienį susapnuoti ką nors iš mirusių giminaičių buvo labai geras ženklas. Jei taip atsitiks ir jums, žinokite, kad jūsų šeimoje visus metus niekas nemirs ir nesusirgs jokia sunkia liga.

Velykų rytą, dar prieš saulėtekį, reikėtų nusiprausti šaltinio ar upės vandeniu, parsineštu iš anksto, – tuomet visus metus lydės puiki sveikata. Moterys tikėjo, kad šis ritualas padeda atjaunėti. Tiesa, išsimaudžiusios jokiu būdu nešukuokite plaukų: jei tai darysite per Velykas – visas šventės dienas galvą skaudės. Na, o senovėje žmonėms galvas įsiskausdavo nuo vadinamųjų lalauninkų – balsingų bernų lalavimų. Sakoma, kad laluodavo tiktai jauni, nevedę vyrai. Dažniausiai visokias Velykų dainas, vadinamas lalinkomis. Vaikštinėdavo jie po kaimą Velykų naktį iki pat aušros ir dainuodavo. Iš esmės užsukdami tik į tas trobas, kuriose žinojo būsiant jaunų netekėjusių mergaičių, kad kartu ir žmonos pasidairytų.

– Išaušus Velykų rytui, visi vaikai kūlvirsčia risdavosi iš lovų ir skubėdavo tikrinti savo kraitelių – bene Velykų bobutė bus ką nors lauktuvių įdėjusi?

Pagalba: dukros Marija ir Agota per Rumšiškėse rengiamas šventes – nepamainomos talkininkės.

– Visų pirma, Velykų naktį, prieš eidami gultis, žmonės šunis uždarydavo. Kad tie neišgąsdintų Velykų bobutės, kuri būtent naktį, vaško kumelaitę pasikinkiusi, atvažiuoja pas gerus vaikus. Turime du šunelius ir nakčiai juos visada uždarome. Kad tik Velykė neišsigąstų. Kad dovanėlę atneštų ir į pintą krepšėlį padėtų, iš anksto vaikų papuoštą, žolynais apkaišytą. O kodėl ji pati niekad vaikams nepasirodo? Hmm?.. Kai paskaitau rašytiniuose šaltiniuose apie tą Velykę, kuri su kiaule geldoje pakinkyta atvažiuoja, snarglių pavadžiais mosikuodama… Net ir pamatyti nesinori (juokiasi). O kalbant rimtai, sakoma, kad negali joks vaikas jos pamatyti. Nes vos tik išvysi Velykę, daugiau kiaušinėlių iš jos nebesulauksi.

Velykų žaidimai

– Seniau, kai antrą Velykų dieną Lietuvos liaudies buities muziejuje vykdavo šventė su muzika, Velykų dainomis, žaidimais, visuomet žaisdavome "Kiaulė į dvarą". Visi tie, kurie turi savo privačius kiemelius, žemės lopinėlius, galės ir per šias Velykas jį pažaisti.

Žaidimo priemonės: "kiaulikė" (margutis, gali būti ir akmenėlis ar medinis kiaušinis) ir lazdos jai varinėti. Pageidautina, kad lazdos "kiaulikei" varinėti (mušti) būtų į galą storesnės. Prieš pradėdami žaidimą, išsiskaičiuokite, kas bus varovas-kiauliaganys. Kai jį turite, žaidėjai sustoja ratu, subeda savo lazdas į pačių išsiraustas (kojos kulnu) duobeles, kurios vadinamos barščiais, ir laukia žaidimo pradžios.

Varovas-kiauliaganys su lazda atsistoja rato viduryje ir taip pat išsikasa duobutę – dvarą. Netoli jo padeda "kiaulikę" (margutį). Kol ji sau ganosi, varovas-kiauliaganys, įkišęs lazdos galą į duobutę, saugo dvarą, stebi žaidėjų duobutes ir stengiasi savo lazdos galą įkišti į laisvą duobutę.

Tuo tarpu kiekvienas žaidėjas siekia įvaryti tą kiaulę į dvarą, o kartu apsaugoti ir savo duobutę nuo kiauliaganio lazdos. Jeigu kiauliaganiui pavyksta įkišti lazdą į kurio nors žaidėjo duobutę (barščius), jiedu keičiasi vaidmenimis. Žaidėjas, įvaręs kiaulę į dvarą, pelno 1 tašką.

Laimi tas, kuris surenka daugiausia taškų. Žinoma, mušinėjant lazdomis kiaušinius, būna visko, tad, jei nenorite savo žalios vejos teršti kietai virta kiaušiniene – iš anksto pasirūpinkite mediniais kiaušiniais ar akmenukais, didokais kankorėžiais.

– Dar vienas smagus, visiems žinomas žaidimas – margučių bukynės. Vienas žaidėjas kiaušinį laiko rankoje, o kitas jį daužia, prieš tai sutarę, kokiu galu – smailu ar buku – tai bus daroma. Taip išsiaiškinama, kurio žaidėjo margutis stipriausias.

– Galite pasidaryti kokį dešimtį delno dydžio kartoninių margučių (išsikirpti juos iš popieriaus) ir, primėtę ant kilimo, užrištomis akimis rungtyniauti, kuris žaidėjas per tam tikrą laiką surinks kuo daugiau margučių. Arba organizuoti margučių nešimo šaukštuose estafetes tarp šeimos narių.

– Jei namuose yra mažylių, puikiai tiks margučių slapstymas ir žaidimas "Šalta–karšta". Taisyklės daugiau negu paprastos: viename kambaryje išslapstome margučius ir prašome vaikų juos surasti, ieškojimo procesą palengvindami sufleravimais: šilta, šalta, karšta (jei vaikas atsidūrė labai arti paslėpto margučio).