SVARBI KAUNO ISTORIJOS DALIS: KAIP GALIMA NEMYLĖTI VIETOS, KUR GIMEI, KUR AUGAI?

Virginijos Skučaitės knygoje „Baltosios gulbės riteris“ – Kęstučio Ignatavičiaus santykis su Kaunu: istorija, kurią puoselėja, tradicijos, kurias sukūrė, ir planai, netilpę į puslapius.

Teisingas pasirinkimas

Sulipdytos iš artimųjų prisiminimų, ne vieno žymaus žmogaus istorijos dažnai sukrinta į knygas. Kiek faktų jose tikrų, kiek pramanytų, ko gero, niekas nepasakys – anapilin iškeliavę herojai viską nusineša su savimi.

O štai šeštadienį ūkininkų turgelyje, šalia „Senelio Išminčiaus“, sutikę knygos „Baltosios gulbės riteris“ herojų Kęstutį Ignatavičių, galėsite drąsiai klustelėti apie jo vaikystę T. Daugirdo gatvėje, anuomet inicijuotus labdaros balius, kai buvo surinkta ir neturtingiems žmonėms išdalyta virš 2 mln. litų, gražią tradiciją naująjį merą pasveikinti medaus statinaite, atgaivintą reprezentacinį herbą, Lenkijos prezidento dovanotą miesto privilegijos kopiją ir tūkstančius jo paties sutuoktų kauniečių porų.

„Niekada nerašiau apie save, nes turėjau daug veiklos, bet ateina laikas, kai reikia kažką palikti. Noriu papasakoti žmonėms, kaip nuo 1990-ųjų tradicijų prasme keitėsi miestas ir visa savivalda“, – praėjusių metų pavasarį svetingai atvėręs savo namų duris K. Ignatavičius džiaugėsi įsibėgėjančiais kūrybiniais darbais.

Perskaitęs ilgametės „Kauno dienos“ žurnalistės rašytą knygą apie dėdę, paskutinį tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministrą generolą Kazimierą Skučą „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“, K. Ignatavičius buvo įsitikinęs, kad senai bičiulei puikiai pavyks susitvarkyti ir su šiuo darbu, o judviejų tandemas atneš puikų rezultatą.

Nauda: K. Ignatavičiaus vylėsi, kad knygą į rankas paims ne tik jo bendraamžiai, bet ir jaunosios kartos atstovai. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Dirbti su Virginija – vienas malonumas. Ji vis mane kontroliavo, klausė, ar padariau tą ir aną, – K. Ignatavičius neslėpė, kad, priešingai nei jam su Virginija, pastarajai dirbti kartu su juo nebuvo labai paprasta. – Būdavo, pamiršdavau ką nors. Prisipažindavau arba pameluodavau, kad turėjau kokių svarbių reikalų.“

Privaloma kauniečiams

Kauno istorijos puoselėtojas, tradicijų ir ceremonijų iniciatorius neklydo. Neseniai dienos šviesą išvydusią V. Skučaitės knygą „Baltosios gulbės riteris“ kritikai įvertino puikiai. Naujasis leidinys, kurį K. Ignatavičius dedikavo savo mylimai žmonai Vidai, pamažu randa vietą ir miestiečių namų lentynose.

„Ar verta įsigyti šį leidinį? Jei esi tikras kaunietis, privalai tai padaryti. Tikintiesiems – Šventasis Raštas, o Kauno žmonėms – „Baltosios gulbės riteris“, – naujausią pirkinį į rankinę spraudė knygos pristatymo Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje viešnia Viktorija.

V. Skučaitės knyga papildė ir kaunietės Veronikos namų biblioteką. Garsių žmonių biografijas tarsi saulėgrąžas gliaudanti moteris neabejojo, kad, sujungus lengvą autorės ranką ir spalvingą K. Ignatavičiaus asmenybę, turinys – intriguojantis ir knygą bus įdomu skaityti.

Unikalu: pristatymo metu knyga buvo paženklinta seniausiu Kauno antspaudu. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Kęstučiu žaviuosi, o Virginiją labai vertinu. Jos tekstai „Kauno dienoje“ visuomet išsiskirdavo iš kitų. Įdomūs, informatyvūs, todėl neabejoju, kad naujausias jos darbas bus vertas dėmesio“, – Veronika džiaugėsi įsigyta knyga, kurią renginio pabaigoje seniausiu Kauno antspaudu ir savo parašu paženklino pats K. Ignatavičius.

Istorijos dalis

Apie ką knyga? Apie Kęstutį, kurį nuo pat gimimo tarnauti Kaunui įpareigojo jo kilmingas vardas ir vieta, kurioje jis įleido šaknis.

„Kaip galima nemylėti vietos, kur gimei, kur augai?“ – ekrane besikeičiant nuotraukoms, iliustruojančioms skirtingus gyvenimo etapus, K. Ignatavičius stabtelėjo prie vaikystę menančių akimirkų, kurias sustabdė fotoaparato blykstė.

Iki kol persikraustė į seserų benediktinių kaimynystę, K. Ignatavičius gyveno šalia Rotušės aikštės. Kaip sako pats, jo vaikystė bėgo T. Daugirdo gatvėje. Iš jos išsikėlė dėl potvynių. Nors pakeitė lokaciją, nuo Rotušės nenutolo. Iki pat mokyklos baigimo jis patarnavo Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje per šv. Mišias, o nuo 1990-ųjų pradėjo dirbti baltojoje gulbėje, kur ne tik tuokė įsimylėjėlius, bet ir nuveikė daug didžių darbų, už kuriuos ilgai bus dėkinga ne viena kauniečių karta.

K. Ignatavičius sugalvojo naudoti ceremonimeistro lazdą su varpeliu, iškilmingai skelbiančiu apie garbingų svečių priėmimą, kitas iškilmingas ceremonijas ir apdovanojimus. Jo iniciatyva per merų inauguracijas naujieji vadovai miestui dovanoja midaus statinaites ir pinigėlius. K. Ignatavičiaus dėka miestas turi ne vieną simbolį, kaip miesto garbės svečių knyga, miesto raktas. Žinomas kaunietis inicijavo miesto vėliavos ir reprezentacinio herbo konkursą, rado rėmėjų vaško lydimo krosniai įrengti. Būtent jo idėja buvo pakabinti varpelį prie durų, kuriuo skambina jau susituokę jaunavedžiai. Su Deputatų klubu K.Ignatavičius inicijavo idėją švęsti Kauno dienas, įkurti Kauno muziejų, rengti labdaringas akcijas, ceremonijas. Anuomet davęs sau pažadą prikelti Šv. Mikalojaus bažnyčią, K. Ignatavičius jį tesėjo. Būdamas deputatu rado tam resursų, o galiausiai į senąją vietą grąžino dingusį šventovės varpą.

Tikintiesiems – Šventasis Raštas, o Kauno žmonėms – „Baltosios gulbės riteris“.

„Neperlenksiu sakydama, kad Kęstutis tiesiog nuvertė kalnus, 1990–2020 m. atkurdamas ir įprasmindamas Kauno miesto savivaldos istoriją, kurdamas ir puoselėdamas naujas laikinosios sostinės švenčių tradicijas, simbolius, atributiką ir ritualus. Tai labai išaugino Kęstučio populiarumą dabartinėje visuomenėje, bet neapsuko jam galvos. Atvirkščiai – K. Ignatavičius blaiviai vertina savo žinomumą: „Nesu susireikšminęs, visgi laikau save Kauno istorijos dalimi“, – anot knygos autorės, K. Ignatavičius tokiam savęs vertinimui turi daugybę priežasčių.

Laukiantys darbai

Nors tempą šiek tiek sulėtino, K. Ignatavičiaus galvoje verda aibė minčių. Keliomis jų knygos pristatymo metu pasidalijo V. Skučaitė.

„Manau, pats nebūtų papasakojęs, bet aš labai norėčiau papasakoti tai, ką jis norėjo įgyvendinti, nors kol kas tos idėjos sklando ore“, – knygos autorė ir K. Ignatavičiaus bičiulė neabejojo, kad vieną dieną visa tai virs apčiuopiamais dalykais.

Pirmasis punktas miesto ceremonmeisterio pasiūlymų sąraše – erdvinis kariljonas Rotušės aikštėje. Optimalioje vietoje pastačius kompiuterizuotą mechanizmą, šis sujungtų septynių bokštų varpus, kurie tam tikru metu prabiltų muzikiniu kūriniu. Toks kariljonas, anot K. Ignatavičiaus, būtų pirmasis pasaulyje, todėl į Kauną pritrauktų daug turistų.

„Būtų bala – būtų ir varlių“, – pamėgtą miesto ceremonimeistro frazę pakartojusi V. Skučaitė perėjo prie antrojo punkto.

Profesionalė: „Baltosios gulbės riteris“ – ne pirmas žurnalistės V. Skučaitės darbas. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Baigus Kauno rotušės tvarkybos darbus, centriniame fasade virš balkono esančioje nišoje galėtų įsitaisyti Šv. Mikalojaus skulptūra. Ją jau sukūrė skulptorius Stasys Žirgulis. Trečioji idėja taip pat susijusi su Šv. Mikalojumi. Jo vardu pavadintas ordinas esą būtų puikus Kauno miestui nusipelniusių žmonių įvertinimas.

„Ketvirta idėja – golfo kamuoliuko tolimiausio smūgio turnyras Santakos parko aikštėje Kauno mero taurei laimėti. Toks renginys galėtų papildyti ir Kauno dienų programą“, – idėjų sąrašą V. Skučaitė baigė skaičiumi 5.

Būtent tiek ąžuolų reikėtų pasodinti Pelėdų kalne, kur anksčiau jie ir buvo, tačiau krito nuo sovietų rankos.