Margesnis už genį
Šiuo metu maždaug 96 proc. Kauno gyventojų yra lietuviai. Ne vienas jų puikiai kalba anglų, vokiečių, prancūzų ir kitomis kalbomis. Vis dėlto gimtoji, vartojama kasdieniame gyvenime – lietuvių. Kiek daugiau nei prieš 100 metų situacija buvo kitokia. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, anot istoriko, Ąžuolyno bibliotekos vyresniojo bibliografo Mindaugo Balkaus, Kaunas buvo daugiatautis ir daugiakalbis miestas, kaip kiti pasakytų – margesnis už genį. 1897 m. surašymo duomenimis, Kaune gyveno beveik 71 tūkst. gyventojų. Didžiąją dalį jų – net 35 proc. – sudarė žydai, rusai ir baltarusiai – 27,5 proc., lenkai – beveik 23 proc., vokiečiai – 4,7 proc. totoriai – 1,5 proc., latviai – 0,1 proc., kitos tautybės – maždaug 1,5 proc.
„Lietuvių buvo 5,8 proc., žemaičių – 0,9 proc. Sudėję šiuos abu skaičius galime spręsti, kad iš viso Kaune buvo beveik 7 proc. lietuvių“, – Pirmasis pasaulinis karas, anot Kaune gimusio ir augusio istoriko M. Balkaus, gyventojų kontingentą smarkiai pakeitė.
1915 m. iš miesto buvo ištremti žydai, didelė dalis Kauno gyventojų savo noru paliko miestą, kiti buvo priverstinai evakuoti.
„Statyta daugiau nei 30 metų ir turėjusi atlaikyti maždaug pusmetį, Kauno tvirtovė, kaizerinės Vokietijos kariuomenės buvo užimta per vienuolika dienų. Savaime suprantame, išstūmus carinę Rusijos kariuomenę, mieste ėmė šeimininkauti vokiečiai. Miestas tapo vienu iš Vokietijos rytų fronto karinės administracijos centrų“, – Lietuvos valstybės aparatas, M. Balkaus teigimu, pradėjo veikti 1918-ųjų pabaigoje, kai Kaunas tapo laikinąja sostine.
Pokyčiai: per daug metų keitėsi ne tik Kauno žemėlapis, bet ir kalbinė padėtis mieste. Edgaro Cickevičiaus nuotr.
Keitėsi teritorija
Jau 1919-aisiais Kaune, kuris tapo laikinąją sostine, prasidėjo ryškūs kiekybiniai gyventojų pokyčiai. Į miestą persikėlė ministerijų tarnautojai, čia telkėsi besikuriančios Lietuvos kariuomenės daliniai, be to, grįžo Pirmojo pasaulinio karo metu evakuoti žmonės. 1922 m. Kaune atidarytas Lietuvos universitetas – pirmoji aukštoji mokykla Lietuvoje, kurioje pagrindinė mokslo ir studijų kalba buvo lietuvių. 1918–1940 m. mieste išaugo pradinių mokyklų ir gimnazijų, kuriose dėstomoji kalba buvo lietuvių, skaičius. Vyko gausi lietuvių migracija į Kauną iš provincijos. 1938-aisiais Kaune lietuviai sudarė 61,4 proc. miesto gyventojų. Lietuviškumas, 1918-aisiais tebuvęs periferiniu reiškiniu, pamažu ėmė dominuoti.
Iki tol apėmęs tik Senamiesčio, Naujamiesčio ir dalies Žaliakalnio teritoriją, Kaunas ėmė plėstis. 1919-aisiais į miesto žemėlapį buvo įtraukta dalis Vilijampolės, Aleksoto, Žemieji Šančiai, likęs Žaliakalnis. Tokia sudėtis išliko iki pat sovietinės okupacijos 1940 m.
„Mes matome, kaip Kaunas atrodė teoriškai, o dabar pakalbėkime apie gyventojus“, – akis nuo žemėlapio M. Balkus įbedė į statistinius duomenis popieriaus lape.
1923 m. surašymo duomenimis, Kaune gyveno 92,5 tūkst. gyventojų. 59 proc. jų sudarė lietuviai, 27 proc. – žydai, lenkų beliko 4,5 proc., vokiečių – 3,5 proc., bene tiek pat sudarė rusai.
Svečių pastebėjimai
Iki Pirmojo pasaulinio karo pagrindinė viešojo gyvenimo kalba buvo rusų, Kauną užėmus kaizerinei Vokietijos kariuomenei, dominavo vokiečių kalba. Nepriklausomybės laikotarpiu kalbinė situacija keitėsi.
Kaip anuomet pastebėjo kalbininkas Zigmas Zinkevičius, XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje Kauno gyventojai dėl įsisenėjusios mados, net ir mokėdami lietuvių kalbą, jos tiesiog vengė. 1924-aisiais, šalies valdžiai dedant nemažai pastangų, žmonės vis dažniau ėmė vartoti lietuvių kalbą. Tai pastebėjo ir ne sykį Kaune viešėjęs žurnalistas iš Italijos. Kaip savo prisiminimuose rašė italas Džiuzepė, 1931 m. vietos prekybininkai pirkėjus sveikino jau ne „Guten tag“, o „Laba diena“. Savo įspūdžiuose, aprašytuose 4-ojo dešimtmečio pradžioje, Amerikos lietuvis, gydytojas Algirdas Šeštokas-Margeris stebėjosi: „Kas gi nežino, kad, pavyzdžiui, Kaune beveik visur išgirsi daugiau kalbant rusiškai, žydiškai ir lenkiškai negu lietuviškai. Ir dvejoti visai netenka, kad Kaune iš kiekvienos dešimties žmonių devyni kalba žydiškai, rusiškai arba lenkiškai, o tiktai vienas – lietuviškai. Teko nueiti pas valdininkus su visokiais reikalais. Tai vieno, tai kito laukia būrys žmonių. Tik kaimiškai apsirėdžiusieji kalba lietuviškai, o kiti – rusiškai, žydiškai arba lenkiškai. Rodos, kad lietuviškai kalbėti jie visai nemokėtų. Bet štai, išeina laukiamas valdininkas, puola prie jo vienas, puola kitas ir visi kalba lietuviškai.“
Tokia padėtis, A. Šeštoko-Margerio įsitikinimu, leido suprasti, kad žmonės kalbėti lietuviškai moka, bet nenori.
Tepliojo gatvių užrašus
Rašytinės kalbos situacija buvo panaši. Ją istorikas iliustravo iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvų ištraukta gatvės lentele, kuri susirinkusiuosius nukėlė į 1919–1923 m. Pavadinimas joje užrašytas trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir jidiš. Vėliau teisinis reglamentavimas buvo pakeistas ir gatvių pavadinimai pradėti rašyti tik valstybine – lietuvių kalba.
„1923 m. buvo ne vienas incidentas, kai lietuvių jaunimas, studentai ir šauliai užtepliodavo nelietuviškus užrašus. Oficialiai Lietuvos valdžia tokį elgesį smerkė, tačiau neoficialiai tai buvo visai toleruojama. Galiausiai prekybininkai, kuriems pabodo užrašus keisti, juo kaskart perdažyti, lenteles ėmė daryti tik lietuvių kalba“, – panašių istorijų, kaip tikino M. Balkus, buvo ir daugiau.
Antai, 1923–1924 m. keliose Kauno katalikų bažnyčiose įvyko smurtinių situacijų, kai lietuviakalbiai ir lenkakalbiai tikintieji konfliktavo bažnyčiose dėl pamaldų kalbos. Išgirdę lenkiškas giesmes, lietuviakalbiai tikintieji užgiedodavo lietuviškai. Lietuvių kalba pamažu skverbėsi į valstybines įstaigas, mokyklas, Lietuvos universitetą. Lietuviškai kalbėjo visuomeninių organizacijų nariai. Ne sykį Kauną lankę Amerikos lietuviai pastebėjo, kad XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje susikalbėti lietuviškai buvo daug lengviau nei anksčiau. Tai paliudijo ir Lenkijos karo etašė Leono Mitkevičiaus patirtis Kaune. 1938 m. atvykęs į Kauną, su policijos pareigūnu, budėjusiu prie Vytauto Didžiojo tilto, jis negalėjo susikalbėti nei lenkiškai, nei vokiškai.
Šauliai – šaukliai
Kaip kalbėjo skirtingi Kauno rajonai? Kauno centras ir Senamiestis pasižymėjo daugiakultūriškumu. Čia buvo diplomatinio korpuso rezidencijų vieta, be to, kūrėsi daug mokyklų, kuriose dėstomoji kalba buvo ne lietuvių. M. Balkus suskaičiavo ne vieną žydų, lenkų, rusų, vokiečių privačias gimnazijas. Visas jas rėmė Lietuvos valstybė. Vilijampolėje tarpukariu gyveno net 62 proc. žydų. Tarpusavyje jie bendravo jidiš kalba, visgi vyraujanti kalba buvo lenkų. Anot etnologės Rasos Račiūnaitės, kurią citavo istorikas ir bibliografas M. Balkus, nepriklausomybės pradžioje Vilijampolėje susikalbėti lietuviškai buvo labai sunku. 1930 m. žurnale „Jaunoji karta“ buvo rašoma, kad vietos lietuviai šiame rajone yra labai tamsūs. Dauguma esą nemoka gimtosios kalbos, šneka lenkiškai, tačiau visai nesuprantamai tikriems lenkams.
„Tarpukariu Kaune buvo nemažai šeimų, kuriose vyresnės kartos atstovai bendravo daugiausia lenkų kalba. Jie laikė save lenkais, tačiau jų vaikai lankydavo mokyklas dėstomąja lietuvių kalba ir labiau įprasdavo kalbėti lietuviškai negu lenkiškai. Jie dažniausiai save jau laikydavo lietuviais“, – pasakojo bibliografas.
Lietuvybę Vilijampolėje 1929-aisiais ėmė budinti Lietuvos šaulių sąjungos nariai. „Saulės“ mokykloje Jurbarko gatvėje jie ėmė organizuoti suaugusiųjų švietimo kursus. Trečiadieniais ir penktadieniais maždaug keturioms dešimtims žmonių paskaitas vedė jaunas studentas. Dar po kurio laiko šauliai sekmadieniais kvietė žmones į pusvalandžio trukmės lietuvių kalbos pamokas.
Kalbiniai skirtumai
Šančiai tarpukariu buvo laikoma tautiškai margiausiu rajonu. 1927 m. dienraštis „Lietuva“ rašė, kad Šančiuose galima išgirsti gal pusę tiek kalbų, kiek jų buvo girdima prie Babelio bokšto. Lietuvių, lenkų, vokiečių, žydų, gudų, rusų. Visgi aptariamu laikotarpiu M. Balkaus pastebėjimu, labiausiai buvo jaučiama vokiečių kultūros įtaka. 1923 m. Šančiuose jų buvo daugiau nei 1,6 tūkst., t. y. maždaug 11 proc. visų gyventojų. Vokiečių bendruomenė, anot istoriko, Kaune gyveno nuo XV–XVI a., o XIX a. pabaigoje miestas pasipildė iš Vokietijos atvykusiais specialistais, kurie dirbo vokiečių valdomuose fabrikuose.
„Žaliakalnis. Tarpukariu jis neretai buvo laikomas sulenkėjusia miesto dalimi“, – M. Balkus rėmėsi šviesaus atminimo prof. Edvardo Gudavičiaus pasakojimais.
Žaliakalnyje užaugęs istorikas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, vienas Lietuvos moderniosios istoriografijos kūrėjų pasakojo, kad Savanorių prospekto kairėje pusėje įsikūrusioje rajono dalyje, kur yra Zanavykų turgus, vyravo lenkų kalba. Į dešinę nuo Savanorių prospekto, kur dabar yra Minties Rato ir Gėlių Rato gatvės, driekėsi verslininkų ir valdininkų gyvenamieji namai, kuriuose dominavo lietuvių kalba.
Tarpukariu Žaliakalnyje buvo jaučiama itin stipri lietuvybės dvasia ir lenkų virsmas, todėl po kokių dešimties metų šiame rajone gyveno Birutė, Vytautas ir Antanas, o ne Wincent, Mateusz ir Hanna. Žaliakalnyje gyveno ir rusų, čia iškilo kelios cerkvės. Viena jų – Kauno Šv. Mikalojaus Stebukladario sentikių cerkvė Širvintų gatvėje tebestovi iki šių dienų.
Lietuviškiausiais rajonais tarpukariu buvo Aleksotas ir Aukštoji Panemunė. Šiame rajone 1923 m. gyveno kiek daugiau nei 6,6 tūkst. žmonių. Iš jų buvo tik 55 vokiečiai, po 29 lenkus ir rusus, 18 žydų. Aleksote 1923 m. gyveno 4,1 tūkst. žmonių. 72 proc. vietos gyventojų save laikė lietuviais.
Naujausi komentarai