Per trumpą laiką netekusi mamos, namų ir kojos, laikiną prieglobstį Lietuvoje radusi ukrainietė Marina Bulhakova trokšta tik vieno – teisingumo Hagos tarptautiniame teisme, o tada – namo.

Gimė Rusijoje

„Turbūt girdėjot apie pastaruosius įvykius Kyjive, todėl šiandien kaip niekad džiaugiuosi likusi gyva. Visą laiką, kol slėpiausi rūsyje, kėliau sau vienintelį tikslą – išgyventi iki Hagos teismo. Putinas ten turi patekti ir aš noriu liudyti prieš jį“, – tai buvo pirmi žodžiai po „laba diena“, kuriuos ištarė Marina Bulhakova, beveik per du mėnesius netekusi namų Ukrainoje, mylimos mamos ir dešinės kojos.

Iš Marinos lūpų liejosi krauju rašyta jos šeimos istorija.

„Aš gimiau Rusijoje, Stavropolio mieste. Ten ir dabar turiu artimųjų, tik su kai kuriais jų, prasidėjus karui, nustojau bendrauti. Kodėl? Jie pasakė, kad ukrainiečiai šaudo savus, o ne rusai“, – giliai atsiduso M.Bulhakova.

Marina Bulhakova/Regimanto Zakšensko nuotr.

1992 m. moteris kartu su sūnumi paliko savo gimtinę ir persikėlė į Sevastopolio miestą Ukrainoje, Krymo pusiasalyje, prie Juodosios jūros. Ten ji ilgą laiką dirbo ukrainiečių kalbos mokytoja, vėliau – agente nekilnojamojo turto agentūroje. Viskas pasikeitė 2014-aisiais, prasidėjus Krymo, tarptautiniu mastu pripažinto Ukrainos dalimi, inkorporacijai į Rusiją.

„Visur ėmė vaikščioti „žali žmogeliukai“. Mes nuo agentūros net nusiėmėme iškabą. Tuo metu aš priklausiau proukrainietiškai partijai, todėl savo namuose sulaukiau nekviestų svečių. Kaimynas pasakė, kad šalia mano namų matė automobilį su Kyjivo numeriais, todėl pareigūnai atliko kratą, ieškojo ginklų. Taip spalio mėnesį mes įsigijome bilietus ir išvykome į Dniprą, kur šiuo metu yra mano vyresnėlis sūnus“, – 2016-aisiais, anot M.Bulhakovos, ji nusprendė keltis į Mariupolį, kur daug metų gyveno jos mama.

Atidariau duris ir pamačiau lekiančias skeveldras, o tada pajutau veriantį skausmą.

Mariupolio renesansas

Kartu su sūnumi Ivanu Marina ėmė remontuoti mamos namą. Iš sukauptų santaupų apšiltino sienas, pakeitė langus, sutvarkė elektros instaliaciją, grindis užklojo linoleumu.

„Pas mus, kaip ir pas jus, yra statybinių medžiagų, remonto ir buities prekių parduotuvių tinklas. Jame išleidome krūvą pinigų, nes reikėjo visko – pradedant vinimis, baigiant specialia apšiltinimo priemone. Dėl mamos ramybės apsipirkimo čekius rinkau, o vieną dieną sužinojau, kad su jais galima dalyvauti žaidime ir laimėti kelionę į užsienį. Kai atvykau į nurodytą vietą su pluošteliu kvitų supratau, kad šansų laimėti nėra. Visoje aikštelėje prie prekybos centro knibždėte knibždėjo žmonės. Noriu pasakyti, kad tuo metu visi žmonės tvarkėsi“, – M.Bulhakova pasakojo, kad keitėsi ne tik gyvenamųjų namų, bet ir paties miesto vaizdas.

Tarkim, iki tol buvęs apleistas vienas didžiausių Mariupolio parkų virto tikru traukos centru – ant suolelių besišnekučiuodami popietes leido pagyvenę žmonės, žaidimų aikštelėse krykštavo vaikai, sutvarkytais takeliais skriejo dviratininkai ir riedutininkai. Marina pasakojo, kad neatpažįstamai pasikeitė miesto gatvės, kuriose neliko duobių, sužydo gėlės. Kalėdiniu laikotarpiu į dangų stiebėsi nuostabi eglė.

„Nekalbu apie kitus dalykus, tarkim, registraciją pas gydytoją ir t.t. Atsirado kompiuterinė sistema, žmonėms gyventi tapo kur kas paprasčiau, – nepaisant gerėjančių sąlygų, šį pavasarį moteris planavo palikti Mariupolį ir kartu išsivežti po patirto insulto ant patalo gulinčią mamą. – Viskas buvo gerai, tačiau Mariupolyje buvome praktiškai vieni – aš su Ivanu ir mama, todėl planavome namą parduoti ir išvažiuoti. Visą laiką galvojau apie tai ir ruošiausi. Kaupiau didžiulius maišus nuo sauso šuns ėdalo, kad tądien, kai nuspręsime palikti Mariupolį, turėtume kur dėti visus savo daiktus.“

Slėpėsi rūsyje

Nors metų pradžioje gyvenimas atrodė gana ramus, palypėjusi į kieme esančią vyšnią, moteris pajuto keistą judesį, todėl, vasariui perkopus į antrąją pusę, langus apklijavo plonais tinkleliais, kad dūžtant langams krentantys stiklai nesužalotų žmonių.

„Kaip sakoma, atsarga gėdos nedaro. Ruošiausi, tačiau netikėjau“, – todėl, kai ankstų vasario 24-osios rytą ją su sūnumi prikėlė kurtinantis sprogimas ir tuo pat metu už langų blykstelėjo ryški šviesa, Marina su sūnumi pamanė, kad ėmė degti kaimyninė sodyba. Tik tada, kai į rankas paėmė mobilųjį telefoną ir perskaitė karščiausias naujienas, moteris suprato, kad išsipildė nelauktas scenarijus – prasidėjo karas.

„Nepanikavau. Pirmiausiai pasiėmiau visus pinigus nuo kortelių. Mamai nupirkau vaistų ir sauskelnių. Eilės buvo didelės, bet kantriai stovėjau“, – pasakojo moteris.

Grįžusi namo Marina įvairiais daiktais uždengė namų langus, kad, pasikartojus sprogimams, nuo šukių nenukentėtų lovoje gulinti ir nejudanti mama. Kėdes, stalą ir čiužinius Marina nunešė į rūsį, kur  netrukus įsikūrė kartu su sūnumi.

„Gal po kelių dienų mes likome be elektros. Paskui – be vandens, o galiausiai – ir be dujų. Kaip tyčia, pasitaikė itin šaltas kovas. Nepamenu, kada toks buvo. Šildėmės prie laužo. Ant jo ir maistą viriau“, – prisiminimais dalijosi M.Bulhakova.

Skeveldra nuplėšė koją

Visą laiką, kol slėpėsi rūsyje, Marina su sūnumi krūpčiojo nuo nesiliaujančių bombardavimų. Moteris iki šiol mena lėktuvo skrydį virš galvos, kai atrodė, kad šis savo sparnais palies jos plaukus, ir tirštus dūmus, kuriuose kiekvieną vakarą skęsdavo namas. Nepamirš Marina ir kovo 11-osios apšaudymo, kai, įveikusi keturis laiptelius, vedančius iš rūsio į lauką, ji norėjo dirstelėti, kaip atrodo kiemas.

„Atidariau duris ir pamačiau lekiančias skeveldras, o tada pajutau veriantį skausmą. Palenkusi galvą žemyn išvydau, kad mano dešinė koja nuo kelio kabo ant odos“, – vis dėlto tą akimirką nukentėjusioji nepasidavė panikai.

Likimas: Marinos kojos randai sugijo, tačiau širdis iki šiol kraujuoja. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Paprašė sūnaus atnešti diržą, kad galėtų užveržti sužeistą koją ir liepė kuo skubiau įjungti automobilio variklį.

„Ne sykį mamą vežiau į ligoninę, todėl metrų tikslumu žinojau, kokiu atstumu ji yra nuo mūsų“, – įvertinusi, kad 1,3 km nėra tolimas kelias, M.Bulhakova nepagalvojo, kad automobilis, kurį įsigijo vos prieš kelerius metus, kieme stovi suvarpytas kulkų.

Tąkart pravertė sodo karutis, į kurį Ivanas paguldė sužalotą mamą.

„Veža gatvėmis tais mažais ratukais, o aš žiūriu ir netikiu tuo, ką matau, – stulpai išvirtę, asfalte – skylės, ant žemės – žmonių kūnai, kurių niekas nerinko kelias dienas. Jis mane veža, o šaudymai tęsiasi. Sakau: Ivanai, gulk ant žemės, aš jau šiaip ar taip esu be kojos, bet tu turi išlikti sveikas ir gyvas, – M. Bulhakova prisiminė, kad, pasiekus gydymo įstaigą, ji buvo skubiai operuota. – Mano venos labai sunkiai matomos, todėl gydytojai taikė epidūrinę nejautrą į stuburą. Gulėjau, o pro langą visą laiką mačiau, kaip skrido lėktuvai ir šaudė į gyvenamuosius pastatus. Širdis plyšo, nes žinojau, kad ten yra mama ir Ivanas.“

Gaisre žuvo mama

Trumpam apmalšinus kojos skausmą vaistais, Mariną aplankė neišmatuojamas širdies sopulys. Kaip pasakojo Ivanas, toliau nesiliaujant apšaudymams, kovo 26-ąją užsidegė jų namo stogas. Turimų vandens atsargų nepakako, todėl užgesinti gaisro nepavyko. Degančios palėpės lentos suvirto į kambarį, kuriame gulėjo Marinos mama ir Ivano močiutė.

„Į vidų patekti nebuvo jokių šansų, nes namas pradėjo degti atvira liepsna. Močiutė sudegė gyva, – jaudulį sunkiai tramdė jaunas vyras, likęs be jokios pastogės. – Mane trumpam priglaudė kaimynai, bet paskui liepė ieškotis kitos vietos. Nuėjau pas mamą į ligoninę, pasiprašiau likti ten ir padėti personalui. Su neštuvais nešiojau sužeistuosius ir lavonus. Žmonės ten mirė kiekvieną dieną, o jų niekas nelaidojo.“

Nors ligoninė buvo pažymėta specialiais ženklais, rusai nepaisė tarptautinėje humanitarinėje teisėje įtvirtintų taisyklių, kad karo metu nevalia žudyti taikių civilių gyventojų ir taikytis į humanitarinei pagalbai reikalingą infrastruktūrą, įskaitant ligonines, slaugos namus, laikinas slėptuves. Ligoninė, anot Marinos, nuolat buvo apšaudoma, todėl žmones iš palatų teko kraustytis į koridorių. Laikas parodė, kad ten taip pat nebuvo saugi vieta. Neatlaikiusi kulkų, ligoninės siena virto ant pacientų, keliomis eilėmis gulėjusių ant žemės. Teko juos visus perkelti į rūsį. Jame, Marinos skaičiavimu, žmonės praleido kelias dienas.

„Balandžio 5-osios vakarą atėjo „išvaduotojai“ ir pasakė, kad mes galime išeiti. Savaime suprantame, aš ir kiti galūnių netekę žmonės to padaryti negalėjome. Balandžio 6-osios rytą pas mus vėl atėjo „išvaduotojai“ ir pasakė, kad visi tie, kurie liko, bus pervežti į saugią zoną, – taip, anot M. Bulhakovos, ji kartu su sūnumi, kuris visą laiką nesitraukė nuo mamos, atsidūrė vienoje Mariupolio gatvių, kur buvo apšaudyti gimdymo namai. – Ten mus pasitiko savanoriai. Davė atsigerti, pamaitino. Galite patikėti, tąkart, daugiau nei po mėnesio, aš pirmą kartą valgiau duoną...“

Atidariau duris ir pamačiau lekiančias skeveldras, o tada pajutau veriantį skausmą.

Galimi keli scenarijai

Tuo Marinos kelionė nesibaigė. Jau netrukus moteris buvo perkelta į Novoazovske esančią ligoninę, o iš jos – į teritorinį punktą netoli Rusijos.

„Žinojau, jei taip įvyks, kelio atgal nebus. Laimei, man padėjo savanoriai. Jie suvedė mus su reikiamais žmonėmis, kurie padėjo pasiekti Latvijos sieną. Kaip šiandien pamenu, pasiekiau Rygą, maigau telefoną, skambinu visais įmanomais numeriais ir nepavyksta gauti jokios pagalbos. Sėdžiu ir verkiu. Atsisuko į mane vairuotojas iš Garliavos ir sako: nusišluostyk ašaras, padėsiu tau įsikurti Kaune“, – geradarys savo pažadą tesėjo.

Besibaigiant balandžiui Marina kartu su Ivanu atvyko į Kaune esantį, negalią turinčių asmenų centrą „Korys“. Būdama čia, moteris ne tik sustiprėjo, bet ir gavo protezą. Mums kalbantis ji pakilo iš neįgaliojo vežimėlio ir kelis sykius savarankiškai, be sūnaus pagalbos, tik su ramentais, perėjo svetainę.

Marina Bulhakova/Regimanto Zakšensko nuotr.

„Jei galite, noriu, kad mano vardu padėkotumėte ortopedui technologui Gintarui Zenkovui ir ortopedei technologei Svetlanai Juočepienei. Ji, beje, pagal savo kilmę yra ukrainietė, bet gimė Lietuvoje. Šiems žmonės esu ypač dėkinga už jų atsidavimą ir profesionalumą, – paklausta, ar spėjo susigyventi su protezu, moteris tikino, kad tam prireiks laiko. – Atvykus į Lietuvą man nustatė cukrinį diabetą, todėl labai ilgai būti su protezu nerekomenduojama. Ir šiaip dar keista matyti jį. Beje, spalio viduryje palieku Kauną – išsikeliu į Panevėžį. Butas, kuriame apsistosiu, bus devintame aukšte. Labai jaudinuosi – kad tik veiktų liftas. Priešingu atveju nežinau, ką reikės daryti.“

Marina nesiryžo prognozuoti, kada grįš atgal į Ukrainą, tačiau vylėsi, kad tai įvyks kiek įmanoma greičiau. Tik nežino, kur tiksliai grįš.

„Yra namai Kryme, tačiau, norint ten grįžti, reikia išsivaduoti iš rusų. Turiu ir antrą variantą – sulaukti teisingumo ir kompensacijos už patirtas netektis, o tada nusipirkti namus Ukrainoje arba čia, Lietuvoje. Kas čia žino...“ – pokalbį baigė M.Bulhakova.