Vidas Mačiulis: kitas gyvenimas

Sugundė obuolys

Apie kitus kalbėti visuomet lengviau. Ypač, kai tai – tavo darbas, tavo kasdienybė ir gyvenimo būdas. Legendinis V. Mačiulis savo kurtuose filmuose ir laidoje „Krepšinio pasaulyje“ ilgus metus pasakojo apie iškilias asmenybes, jų pergales, dramas, charakterius, bet apie save – beveik niekada. Todėl žurnalisto Prano Šarpnickio knyga „Vidas Mačiulis. Kitas gyvenimas“, virto išskirtiniu įvykiu. Joje pirmą kartą atsivėrė ne žinomas televizijos veidas, o žmogus – jautrus, prieštaringas, kartais vienišas, kartais, kaip pats autorius įvardija, tarsi prakeiktas. Paradoksalu, bet V. Mačiulis šios knygos ilgai nenorėjo.

„Jei Adomas suvalgė nuodėmingą obuolį, tai mane nuodėmingu padarė leidykla „Obuolys“. Ji trejus metus mane įkalbinėjo. Labai nenorėjau... Mano gyvenime buvo daug svajonių, bet, kad kas nors apie mane rašytų knygą – ne tik negalvojau, bet ir prieštaravau. Kam to reikia?“ – pasakojo Lietuvos krepšinio metraštininkas, galiausiai sutikęs su knygos idėja.

Tiesa, pats pakoregavo kai kuriuos dalykus, tarp jų – ir pavadinimą. Atmetęs idėją „Vidas Mačiulis krepšinio pasaulyje“, paliko – „Vidas Mačiulis. Kitas gyvenimas“. Ne iš karto buvo pasirinktas ir autorius.

„Kai sužinojau apie Praną Šarpnickį, kuris aprašė tarpukario Kauną ir visus jo potvynius, dvejonių neliko“, – V. Mačiulis tikino, šiam žurnalistui ramiai patikėjęs savo istoriją.

Atsakymas: nors dalis skaitytojų vylėsi sulaukti ir antros knygos dalies, autorius patikino, kad jos tikrai nebus. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Nieko neslėpė

Susitikimai ir pasikalbėjimai su V. Mačiuliu nebuvo lengvi ar trumpi. Jie truko maždaug dvi savaites po 10–12 val. per parą.

„Mane stebino jo ištvermė. Jis visą laiką buvo gyvybingas ir judrus kaip gyvsidabris, kaip nenustygstantis vietoje jaunuolis“, – neslėpė knygos autorius, kurį laiką svarstęs, ar tikrai V. Mačiulis atsivers iki galo.

Palaipsniui abejonės dingo – legenda papasakojo kur kas daugiau, nei P. Šarpnickis galėjo parašyti savo knygoje.

„Ties skaudžiais epizodais jis net pravirkdavo. Ėmiau suvokti didįjį jo gyvenimo prakeiksmą – be galo jautrus žmogus susidūrė su cinišku, kandžiu, šaltu ir bejausmiu pasauliu, kuriame daugiau karjeros nei žmogaus“, – knygos pristatyme Ąžuolyno bibliotekoje kalbėjo P. Šarpnickis.

V. Mačiulis niekada nebuvo prisitaikėlis. Jam svarbiausia buvo ne karjera, o principai, žmogiškumas.

„Vienintelis būdas įveikti tą pasaulį buvo daug dirbti ir besąlygiškai ginti save. Garbė ir duotas žodis jam svarbiausia, – tai, anot autoriaus, patvirtino ir vienas tiesmukiškiausių judviejų pokalbio epizodų. – Klausiu Vido: Jūs karjeristas? Kaip manote, ką išgirdau?“

Jei sieki karjeros, tu tampi tarakonu. Aš ne toks.

P. Šarpnickiui paliekant intrigą, atsakymą radau atverstos knygos lape. Karjeristas, anot V. Mačiulio, yra tas, kuris intensyviai ir dažnai, bet kokia kaina siekia tarnybinio paaukštinimo, didesnio atlyginimo ar įtakos, asmeninius tikslus iškeldamas aukščiau už bendrus interesus ar vertybes. O dar tiksliau, tai yra žmogus, kuris kasa duobę savo vadovui.

„Jei sieki karjeros, tu tampi tarakonu. Aš ne toks“, – tokia pozicija knygos herojui kainavo brangiai.

Atsidūręs dėmesio centre, jis patyrė pavydą, apkalbas, dviveidiškumą. Kokia to kaina, kai akyse tave giria, o už akių šaiposi? – šis klausimas knygoje skamba ne kartą. Ir atsakymas paprastas – vienatvė.

Procesas: P. Šarpnickis neslėpė, kad rašymas buvo labai intensyvus. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Scena ir užkulisiai

Daugeliui V. Mačiulis pirmiausia yra krepšinis. Jo laida „Krepšinio pasaulyje“ įamžino ištisas epochas – nuo legendinio „Žalgirio“ laikotarpio iki tokių asmenybių kaip Arvydas Sabonis ar Šarūnas Marčiulionis. Jo dokumentiniai filmai – „Atėjo... Sabas“, „Krepšinio evangelija pagal Šarą“ tapo neatsiejama Lietuvos sporto kultūros dalimi. Tačiau knyga nuplėšia romantikos šydą. Už kadro slypi intrigos, pavojingi momentai, situacijos, kur vienas epizodas gali virsti reputaciją žudančiu gandu. Tai pasaulis, kuriame žurnalistas nuolat balansuoja tarp tiesos ir spaudimo.

V. Mačiuliui teko dažnai kovoti. Tiek už save, tiek už kitus. Vienas ryškiausių pavyzdžių – jo kova už, ko gero, karščiausius sporto fanus, brolius Naurį ir Normundą Macus. 2013-aisiais įvykus konfliktui tarp Kauno „Žalgirio“ ir Madrido „Real“ komandų, vienas iš dvynių susiriejo su priešininkų komandos krepšininku ir jam trenkė į veido sritį, o tada broliai buvo sulaikyti policijos, kur buvo panaudotas ir elektrošokas. Daugiau nei dešimt metų jiedu negalėjo stebėti krepšinio varžybų, o 2023-aisiais teismo metu pelnė savo pirmą pergalę.

„Aš visada žinojau, kokie jie yra“, – V. Mačiulis ranka mojo žiūrovų kėdėse įsitaisiusiems broliams Macams, kurie atsakė tuo pačiu.

V. Mačiulis nesitraukė ir tuomet, kai pats tapo puolimo objektu. Konfliktas su Andriumi Užkalniu, kuris viešai jį šmeižė, tapo viena iš skaudžiausių profesinių patirčių. Tai buvo ne tik ginčas – tai buvo kova dėl reputacijos, tiesos ir teisės būti savimi. Šiose kovose, anot knygos autoriaus, atsiskleidė V. Mačiulio charakteris – principingas, ne visiems patogus, bet tikras.

Ribinės situacijos

Knygoje netrūksta epizodų, kurie primena veiksmo filmo siužetą – ne dėl efektingų detalių, bet dėl tikro gyvenimo intensyvumo ir pasirinkimų, kurie galėjo pakeisti ne tik karjerą, bet ir likimą. Vienas ryškiausių tokių epizodų – susidūrimas su sovietine sistema ir jos „aukšto lygio pasiūlymais“.

„Jūs gal nežinot, nesuprantat – jūs vyksite į KGB mokyklą... Turit šeimą, žmoną? Po to jus išsiųs į Vakarus kaip KGB agentą“, – V. Mačiulį citavo P. Šarpnickis.

Tai skamba lyg iš kino scenarijaus, tačiau tai – realus pokalbis, kuriame buvo siūloma duris į Vakarus atverti ne per laisvę ar žurnalistiką, o per sovietinių saugumo struktūrų tinklą. V. Mačiulis atsisakė.

„Baisiai skamba, bet aš juk ten žurnalistiką studijavau. Juk stojau į Žurnalistikos fakultetą! Ne į partinę mokyklą. Ne! To savo biografijoj niekad neminėjau“, – pridūrė V. Mačiulis.

Tai ne vienintelis toks įvykis. Knygoje aprašyti ir kiti bandymai jį provokuoti ar kompromituoti.

„Na, – galvoju, – kaip kokie gėjai... du vyrai eina į tualetą. Nueinam. Ištraukia kokius penkis žurnalus. Juos man už diržo užkiša, baltinius nuleidžia. Na, galvoju, nei pinigai, nei kas, bet jei įkliūsiu! Tuoj pasklis kalbos, kad V. Mačiulis vežėsi pornografinių žurnalų!“ – prisiminė krepšinio metraštininkas.

Buvo ir kitų atvirų siūlymų – lagaminas su pinigais.

Žiūrovai: į knygos pristatymą atvyko ir V. Mačiulio bičiuliai, krepšinio sirgaliai broliai Macai. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Angelai sargai

V. Mačiulio gyvenimo istorijoje svarbi vieta tenka ne tik faktams ar profesiniams pasiekimams, bet ir sunkiai paaiškinamiems, mistiškiems išgyvenimams. Knygoje atsiveria jo tikėjimas, kad žmogaus likime veikia daugiau nei vien logika. V. Mačiulis net tris kartus buvo atsidūręs ties riba tarp gyvenimo ir mirties – ir kiekvieną kartą sugrįžo. Šios patirtys jam nėra atsitiktinės. Priešingai – jos suvokiamos kaip tam tikras išbandymas, tarsi nuolatinis klausimas – pasiduosi ar atsilaikysi.

„Iki šiol prisimenu susitikimą su indų kunigu, bioenergetiku, kuris atvyko gyventi į Europą. Jis pasakė: pirmą kartą matau, kad žmogų saugo trys angelai sargai. Klausiau, kas jie. Sužinojau, kad tai yra mano mirę giminaičiai. Vienas jų – senelis Jonas“, – V. Mačiuliui įstrigo ne tik bioenergetiko žodžiai, bet ir pažintis su žiniuone. Iš jos jis parsinešė vašku pieštą angelą, kurį visada nešioja savo švarko kišenėje. Knygoje šis angelas taip pat turi savo vietą – nutūpė viename iš puslapių.

„Kažkada man pasakė, kad esu tarsi laidininkas tarp dangaus ir žemės. Gal todėl visą gyvenimą pasakoju apie tai, ką kiti ne visada pastebi“, – svarstė žurnalistas.

Simboliškas momentas nutiko ir renkant medžiagą knygai. Lapkritis, interviu, uždara patalpa – ir staiga į ją atskrenda drugelis. Atsitiktinumas? V. Mačiulis įsitikinęs, kad ne. Tai esą dar vienas priminimas apie nematomą pasaulį, kuris, jo manymu, nuolat yra šalia.

Rekordai ir pradžia

Legendinio žurnalisto gyvenime gausu rekordų, liudijančių ne tik skaičius, bet ir išskirtinę ištvermę, atsidavimą darbui. Antai, 1991-ųjų sausio 13-ąją V. Mačiulis iš Kauno studijos laidą vedė net 10 valandų ir 15 minučių – tai tapo ilgiausiu nenutrūkstamu darbu tiesioginiame eteryje.

Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriuje Mačiulis dirbo 35 metus, kūrė reportažus „Panoramai“, vedė „Sekmadienio rytą“, tačiau labiausiai išgarsėjo su laida „Krepšinio pasaulyje“. Pradėta rodyti 1992-aisiais, pastaroji tapo ilgiausiai transliuojama ir vieno autoriaus kuriama sporto laida Lietuvoje. Skaičiai įspūdingi – daugiau nei 1,3 tūkst. laidų.

„Istorija ilgesnė, nei serialo „Santa Barbara“, – juokėsi V. Mačiulis.

Savotišką rekordą pasiekė ir knygos autorius P. Šarpnickis. Pokalbiai, anot autoriaus, prasidėjo lapkričio pabaigoje, o jau gruodžio pabaigoje V. Mačiulis savo rankose turėjo rankraštį. Sausį leidinį papildė nuotraukos ir 80-metį mininčio V. Mačiulio šventės, o vasarį knyga buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Nors autorius įpratęs dirbti greitai, šis tempas buvo išskirtinis:

„Esu greitai rašantis, bet šįkart tempas pareikalavo daug jėgų – gruodžio pabaigoje jaučiausi pavargęs“, – neslėpė P. Šarpnickis. Miniai reikalaujant antros knygos dalies, kurioje, anot V. Mačiulio, jis daugiau dėmesio skirtų savo gyvenimo moteriai, žmonai Teklei Mačiulienei, P. Šarpnickis buvo kategoriškas. Antros dalies tikrai nebus. Nebent, kitame gyvenime.

„Patys žinote, kaip būna su filmais – pirma dalis gera, o antra, trečia jau nieko gero“, – pristatymą baigė knygos autorius.