gražuolė eglė, džiaugėsi saule ir lietumi, vėjas supo jos šakas, skraidė ir čiulbėjo paukščiai, kol kažkas nusprendė, kad jos nebereikia. Nugalabijo, atvežė aikštėn, išdarkė jos prigimtinį grožį, o pakui bemirštančią supjaustė gabalais ir į krosnį. Vietoje to, kad pasodinę aikštėse po eglutę ir per 35 metus visas miestas jau būtų turėjęs gražias žaliaskares, kurių nesikėsintų piktavalė ranka.
Taip, ji buvo gražuolė ir visi jos grožiu pasidžiaugėme. Bet ji augo žmonių kieme, mes nežinom, gal jau pusę kiemo užėmusi buvo. Mes negirdėjom, kaip ji per audras siūbuoja, braška ir grasinasi sulūžti arba išversta su šaknimis pusę kiemo pakelti. Pagaliau gal jau nuo amžiaus jos vidus buvo pūti pradėjęs, juk nežinom. O pasodinta aikštėje eglė, aišku, irgi gražu. Bet ji gali būti tyčia ar netyčia nulaužta, aplaužytos šakos - ir neteks to grožio. Eglės šaknys auga plačiai aplinkui ir toje aikštėje tikrai iškilnos trinkeles, reiks pastovių remontų - vėl būsit nepatenkinti. Ir aikštėj augančiai vienintelei eglei taip pat nulūžimo, išvirtimo nuo vėjo rizika didelė. Tokio dydžio ir tokia gražuolė aikštėje gali ir neužaugti.
Nebenušneki. Geriau, kad ta "vargšė eglė" būtų užgriuvusi ant žmogaus namo per didesnę audrą? Ji padovanota iš žmogaus sodybos, šeimininkai žinojo, ką daro ir kodėl. Manau, čia geriausia, kas eglei galėjo nutikti. Antraip tiesiai į malkas būtų nuėjusi.
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)
(be temos)