LIETUVIUS UŽSIENYJE PAVERTĖ VERGAIS

Kauno apygardos prokurorai perdavė teismui pirmą baudžiamąją bylą dėl prekybos žmonėmis, verčiant juos Jungtinėje Karalystėje daryti nusikaltimus arba išnaudojant priverstiniam darbui. Aukos buvo verčiamos vogti buitinę techniką arba dirbti kaltinamųjų parduotuvėje neribotas darbo valandas ir be poilsio dienų.

Pavyko prakalbinti ne visus

Tokie kaltinimai pareikšti dviem beveik penkerius metus tuo besivertusios organizuotos nusikalstamos grupės nariams. Kiti jų bendrai tebeieškomi. Dviem iš jų, gali būti besislapstantiems Jungtinėje Karalystėje, kurioje jie gyveno ir vertėsi prekyba žmonėmis, išduoti Europos arešto orderiai.

Deja, pavyko nustatyti tik septynis nukentėjusiuosius. Kitų, taip ir neišsivadavusių iš baimės gniaužtų, Kauno teisėsaugininkams prakalbinti nepavyko, nors nuo nelaimėlių išgyvento košmaro praėjo jau mažiausiai dveji metai. Nustatyta, kad jauni vyrai iš įvairių aplink Kauną esančių miestų bei miestelių pateko į kaltinamųjų prekyba žmonėmis spąstus ir išbuvo juose nuo 2009-ųjų pavasario iki 2014-ųjų sausio.

Apie tai tapo žinoma tik tada, kai į "Caritą" kreipėsi vienos iš aukų sesuo. Jos broliui buvo pavykę sėkmingai ištrūkti iš šių spąstų ir grįžti į Lietuvą. Tačiau netrukus paskui jį atvažiavo ir vienas iš jį išnaudojusios grupuotės narių ir toliau reikalavo grąžinti skolas, kurių apgauta auka buvo priversta prisidaryti.

Pateko į spąstus

Kartu su minėtais šios grupuotės nariais prieš teismą stos ir vieno iš jų draugė. Pastaroji – dėl poveikio nukentėjusiajam.

Šiai kaunietei, pirminiais duomenimis, taip pat netrūko įžūlumo, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, atvykti pas vieną iš jos draugo aukų į namus ir daryti psichologinį spaudimą, kad šis duotų jos draugui bei šio bendrams palankius parodymus.

Dauguma nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažintų asmenų – Jonavos rajono, iš kur kilęs ir vienas kaltinamųjų, gyventojai. Kaip ir kitos šios nusikalstamos grupuotės aukos, jie pateko į spąstus, ieškodami per draugus ir pažįstamus darbo užsienyje. Visi vyrai patikėjo pažadais, kad, nuvykę į Jungtinę Karalystę, bus greitai įdarbinti, todėl dauguma išvyko ten be pinigų.

Kiti nukentėjusieji patys susirado kaltinamuosius Jungtinėje Karalystėje, kai patys, nuvykę ten ieškoti laimės, negalėjo susirasti darbo. Pastarieji, kaip ir atsiviliotieji į Jungtinę Karalystę apgaule, buvo maitinami tik pažadais. Vis dėlto jiems buvo suteikta pastogė ir paskolinta pinigų pragyventi. Kai tapo priverstiniais skolininkais, netrukus iš jų buvo pareikalauta už tai atidirbti.

Pasirinkimo nebuvo

"Darbo dar nėra, bet galima eiti į parduotuvę vogti", – tokį patarimą, kaip atiduoti skolas, po kurio laiko išgirdo dauguma nukentėjusiųjų.

Pasirinkimo nebuvo, nes anglų kalbos jie nemokėjo, o grįžti į Lietuvą nebuvo už ką. Nebuvo net pinigų maistui, dėl to kai kurie nukentėjusieji prisipažino patys ėję jo vogti į parduotuves.

Patiems jų išnaudotojams tiko ne visų parduotuvių prekės. Dažniausiai nukentėjusieji buvo siunčiami į buitinės technikos parduotuves – vogti mobiliųjų telefonų bei planšetinių kompiuterių. Dar tiko drabužiai bei kvepalai.

Tie, kurie bandė išvengti šio "darbo", buvo verčiami tai daryti. Anot nukentėjusiųjų, prieš juos naudotas ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas. Trys iš jų pareiškė ieškinius kaltinamiesiems dar prieš perduodant šią bylą teismui. Vienas prašo 8 tūkst. eurų, kiti – 3 tūkst. eurų moralinio atlygio.

Neatmetama tikimybė, kad jais paseks ir kiti nukentėjusieji, kurie dar gali pareikšti ieškinius prieš teismui pradedant įrodymų tyrimą.

Vertė prekiauti narkotikais

Netiko kaltinamiesiems prekyba žmonėmis ir visos jų aukų pavogtos prekės. Kai kurios, galbūt menkavertės, būdavo jiems grąžinamos.

Verčiamieji vogti buvo ne kartą įkliuvę ir atsidūrę už grotų. Tačiau išėję į laisvę, vėl patekdavo į tą patį užburtą ratą, nes skolos pačios netirpo.

Kiti nukentėjusieji, greičiausiai šiek tiek kvalifikuotesni už likusiuosius, buvo įdarbinti kaltinamiesiems priklausančioje parduotuvėje, pirminiais duomenis, prekiavusioje legaliomis narkotinėmis medžiagomis. Bent taip linkę teigti įdarbintieji ten už skolas. Nors neatmetama galimybė, kad tarp legalių narkotikų ši parduotuvė siūlė ir nelegalius.

Priverstinis darbas joje taip pat buvo vergiškas: darbo diena –  nenormuota, nebuvo ir jokių poilsio dienų, atlyginimas už šį nelegalų darbą buvo toks mažas, kad neužteko net maistui, o kai kuriems ten įdarbintiesiems ši parduotuvė atstojo ir pastogę – jie ten ir miegodavo.

Už prekybą žmonėmis organizuotoje grupėje Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimą nuo ketverių iki dvylikos metų.