Seimo narys, nepartinis kandidatas Petrašiūnų - Gričiupio apygardoje, LVŽS sąraše – Nr. 30.

Rinkimų kampanijos šurmulys nepelnytai nustelbia besibaigiančią Seimo kadenciją. Dabar pats geriausias laikas po ketverių metų įsivertinti ir apmąstyti tai, kas buvo nuveikta. Ar pokyčiai, kitoks požiūris į valstybės valdymą ir įstatymų priėmimą buvo tai ko žmonės laukė?

Man kaip ir daugeliui LVŽS frakcijos kolegų, ši Seimo kadencija buvo pirmoji, bet turbūt ne patirtis, o noras veikti, sekimas susikurta vizija yra sėkmingos veiklos pagrindas. Nors buvo ir aršių diskusijų ir priešingų nuomonių susidūrimų, bet esminiais klausimais, siekiant socialinio teisingumo, indeksuojant pensijas, didinant NPD, skiriant vaiko pinigus – buvome vieningi.

Šią kadenciją teko dirbti ir socialinių reikalų ir žmogaus teisių ir nacionalinio saugumo komitetuose, taip pat šiuo metu esu neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkas. Plati parlamentinė veikla įpareigojo įsigilinti į daugybę iš pažiūros skirtingų klausimų, bedraujant su viuomeninkais ar nevyriausybinėmis organizacijomis išklausyti daug vertingų pastebėjimų apie su įvairiais sunkumais susiduriančių visuomenės grupių problemas. Išvadą turiu vieną ir aiškią – valstybės saugumas – glūdi kiekvieno žmogaus socialiniame saugume. Kuo daugiau žmonių patiria vienokią ar kitokią atskirtį – tuo labiau kyla pavojus demokratijai ir atsiranda tinkama dirva priešiškai dezinformacijai, piliečių susiskaldymui ir abejonėmis savo valstybe.

Tik atsakinga socialinė politika gali išspręsti esminius klausimus valstybės raidai – gimstamumo mažėjimą ir jaunų darbingų žmonių emigraciją –  kaip tautinė valstybė turime išlikti šiandien, kad būtume rytoj. Visi kiti klausimai yra antraeiliai. LVŽS vykdoma politika emigracijos klausimu, kelis pastaruosius metus jau pradėjo duoti teigiamą rezultatą, žmonės po truputį grįžta, mažiau ir išvažiuoja, bet tai ne tik pasiekimas, bet ir atsakomybė – toliau dirbti taip, kad žmonės Lietuvoje matytų ateitį ir galimybes.

Permainos valstybėje patinka ne viesiems. Ypač jei tai paliečia tam tikrų verslo ar tam tikrų interesų grupių pelnus. LVŽS susilaukė puolimo, kai 2016 metais Seime pradėjo realiai tesėti duotus pažadus. Mus kritikavo oponentai ir gerai apmokami lobistai, kad išdrįsome pagaliau pajudėti darnesnės, teisingesnės, sveikesnės visuomenės link.

Įvestas bankų mokestis, sustabdyta alkoholio pramonės, antstolių savivalė, pažabotas ciniškas farmacininkų pelnymasis iš sergančių žmonių. Pensijų fondams užkirstas kelias laisvai semtis pinigus iš pensininkų kišenės. Mūsų kadencijos metu progresinė gyventojų pajamų mokesčių skalė tapo realybe – ypač dideles pajamas gaunantys moka 32 proc. gyventojų pajamų mokestį, tuo tarpu daugumai žmonių šis mokestis nuosekliai kasmet buvo mažinamas.

Esminis proveržis įvyko socialiniuose rodikliuose – žmonėms pasidarė lengviau sudurti galą su galu. Kai pamatai, kad galima gyventi ir Lietuvoje, nebereikia nuolat mąstyti apie emigraciją. Ir tam yra konkrečių priežasčių. Nuosekliai mažinome mokesčius, per ketverius metus padvigubinom neapmokestinamąjį pajamų dydį (nuo 200 iki 400 eurų per mėnesį), didėjo algos, ir net per COVID pandemiją Lietuvos gyventojų ekonominė savijauta, lyginant su ankstesnėmis mus ištikusiomis krizėmis, išlieka nebloga.

Nuo 266 iki 395 eurų padidėjo vidutinė pensija, mokame priemokas mažų pensijų gavėjams, indeksuojame visas socialines išmokas. To niekada nebuvo. Grąžinam ankstesnių valdžių skolas įvairioms gyventojų grupėms, sukaupėm pusės milijardo „Sodros“ rezervą. Įvesti vaiko pinigai: 2016 m. lengvata sudarė 30 eurų vaikui ir ja naudojosi tik dalis vaikų, 2021 m. visi vaikai gaus 70 eurų/mėn. (jau įtvirtinta įstatymu). Remiamos daugiavaikės šeimos (šeimos kortelė, priedai prie vaiko pinigų).

Kaip neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkas daug dėmesio skyriau šios visuomenės grupės problemoms ir integracijai. Daug diskutuota ar Lietuva tikrai įgyvendina Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, kaip užtikrinamos teisės į renginių, sporto ir laisvalaikio erdvių prieinamumą. Manau nemenkas pasiekimas ir tai,  kad neįgalūs žmonės turi ypač didelį (600-645 eurų per mėn.) neapmokestinamąjį pajamų dydį įsidarbinant bet kurioje įmonėje, ne tik socialinėje.

Lietuva, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, pasižymi tuo, kad pas mus specialiųjų poreikių vaikų daugiausia – 14 proc. Visos pasaulio šalys raginamos nediskriminuoti vaikų, neperkelti į specializuotas institucijas, kurių Lietuvoje dar pernelyg daug. Esminė problema yra ta, kad iki šiol Lietuvoje mokykloms, kuriose mokosi ne mažiau kaip 20 proc. spec. poreikius turinčių vaikų, leidžiama vykdyti tik akredituotą pagrindinio ugdymo ir pradinio ugdymo programą. Tačiau  mokiniams, turintiems spec. poreikių, labai svarbu užtikrinti galimybę mokytis tos pačios mokymo įstaigos 11 ir 12 klasėse. Svarbu dėl to,  kad moksleiviai nebūtų paimti iš jiems įprastos aplinkos, nepajustų socialinės atskirties, neužkertant kelio tolesnei jų integracijai ir tobulėjimui, o jų socialiniai įgūdžiai būtų lavinami maksimaliai. Todėl parengiau ir siūlau Seimui papildyti Švietimo įstatymą ir numatyti, kad „Ilgosioms mokykloms“ būtų priskiriamos ir tos mokymo įstaigos, kuriose ne mažiau kaip 20 procentų viso mokinių skaičiaus sudarytų specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai.

LVŽS per kadenciją nuveikti darbai – strategija ir ilgalaikiškumu paremtos  įstatymų leidimo veiklos rezultatas.  Vėl nukrypti nuo tikslo ir atiduoti sutrypti visa tai, ką sukūrėme – būtų lemtinga klaida tvirtėjančiai, sąmoningėjančiai, blaivėjančiai mūsų Lietuvai. Tik pradėtų darbų tęstinumas sukurs saugią valstybę, be atskirties, nepasitenkinimo ir tikinčią savo ateitimi.

Politinė reklama apmokėta iš LVŽS rinkimų sąskaitos. Užs. 1743666