Kasdien praeinu pro vieną miesto centre esantį viešbutį ir senokai pastebėjau keistą dalyką. Fasadinėje pastato pusėje iš lietvamzdžių bėgantis vanduo nuteka į tam skirtus griovelius, o jais – į groteles. O va, toje viešbučio pusėje, kuri atgręžta į S. Šimkaus gatvę, vanduo iš lietvamzdžių bėga tiesiai ant šaligatvio. Kur blogumas? Ogi tas blogumas tapo labai ryškus, kai atšalo ir pasnigo. Prie šių lietvamzdžių plyti ledas, žmonės gali nugriūti ir susižaloti. Toks taupumas (nes nenutiesti grioveliai), mano galva, nėra gražus visų čia einančių klaipėdiečių atžvilgiu. Sutaupė kelis eurus, o apie įvaizdį nepagalvojo.
Vaiva
Kioskininkės – lyg giminaitės
Žvejybos uosto rajone, prie „Juodkrantės“ parduotuvės yra vienas iš nedaugelio Klaipėdoje dar likusių spaudos kioskų. Pirmiausiai noriu pasidžiaugti, kad jis dar veikia, nes mums, šio kvartalo gyventojams, yra labai reikalingas. Ten dirba nuostabios moterys. Viena jaunesnė, kita – vyresnio amžiaus. Abi be galo puikios, visada šypsosi, maloniai bendrauja. Kai tenka ką nors įsigyti prieš keliaujant į darbą, labai gerai nuteikia visai dienai. Jos ne tik mielos ir malonios, bet ir suteikia daug naudingos informacijos. Tai tikras mūsų mikrorajono informacijos centras. Labai ačiū, mielosios, jums už nuoširdų darbą. Kad taip dirbtų visi, gyventume rojuje.
Onutė
Verčia klausytis svetimų pokalbių
Garbės žodis, jau užkniso vyresnių rusakalbių moterų kalbos telefonu autobusuose. Iš kažkur jos perėmė madą kalbėti telefonu su vaizdu arba tiesiog per garsiakalbį. Ir visi aplinkui priversti dalyvauti jų gyvenimo reikaluose. Maža to, kad ta kalba daugeliui nemaloni, o dar ir rėkia ne savu balsu. Kodėl? Kas joms yra? Ar nežino pirminės telefono funkcijos – bendrauti priglaudus telefoną prie ausies? Namuose gali kalbėti taip, kaip patinka, bet viešoje vietoje dera laikytis ramybės.
Birutė
Naujausi komentarai