Mėmelyje Luizė nesijautė saugi, sirguliavo, ilgėjosi Berlyno, vis dejavo, kad ją vargina slogus Baltijos pajūrio klimatas, slegia nežinomybė, materialiniai nepritekliai. Broliui Georgui 1807 metų gruodžio 17-ąją rašytame laiške Luizė šį miestą vadino „begalinių kančių, niūrios ir žeminančios tremties vieta“, nupiešė tiesiog tragiškus Prūsijos valdovų gyveimo ir buities vaizdus. „Mes, įkaitant ir karalių, čia nieko neturime, gyvename iš oro. Karaliaus iš dvariškių stalas griežčiausiai apribotas. Visi miršta iš bado ir skurdo." Per prievartą mielas nebūsi.