APIE TARŠĄ JŪROJE – BE UŽUOLANKŲ

Europos Komisijos narys Virginijus Sinkevičius, atsakingas už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę, dalijosi su dienraščio „Klaipėda“ skaitytojais mums svarbiomis Baltijos jūros bei Klaipėdos jūrų uosto ekologijos aktualijomis. Kalbėdamas itin aktualia uostamiesčio gyventojams tema eurokomisaras pažėrė nemažai naujienų.

Prieš taršą – įstatymais

– Kokią įtaką Baltijos jūros užterštumui daro Klaipėdos uoste vykstanti laivyba, krova?

– Dėl dramatiškų pokyčių Baltijos jūroje negalima apkaltinti ar išskirti ir vienos veiklos. Baltiją teršia tikrai ne tik Klaipėdos uostas. Bet jei jau kalbame apie Klaipėdos uosto laivybą, aišku, kad visos transporto operacijos daro poveikį aplinkai. Vienas pagrindinių aspektų, kalbant apie laivybą, vis dar yra teršalų patekimas į aplinką, kitaip tariant, emisijos, kalbant apie laivų degalus. Europos Sąjunga (ES) siekia spręsti šią problemą įgyvendindama darnaus judėjimo strategiją. Baltijos jūra – viena iš dviejų vietų ES, kur kontroliuojamas sieros ir azoto oksidų išmetimų kiekis laivyboje. Taip užtikrinama, kad laivams, gabenantiems krovinius ir keleivius į Baltijos jūros uostus, taikomi griežtesni ribojimai. Todėl Baltijos šalyse išmetamųjų teršalų kiekis yra mažesnis, lyginant su kitomis teritorijomis. ES koncentruojasi į pagrindines poveikio aplinkai problemas, mūsų šalies atveju aktualios klaipėdiečių, žmonių, gyvenančių pakrantės zonoje, jaučiamos jūros taršos aktualijos. Siekdamos kuo mažesnės taršos ES institucijos priima specialius teisės aktus, nustato reikalavimus, ypač dėl laivų įplaukimo į uostą ir panašių dalykų. Pats Klaipėdos uostas taip pat stengiasi mažinti taršos pėdsaką. Vystant žaliąjį kursą, planuojama įkurti gamyklą, kurioje bus įrengtas žaliojo vandenilio gamybos įrenginys. Pastarąjį kartą lankydamasis Klaipėdoje bendravau su uosto vadovu, šią temą šiek tiek aptarėme. Tai yra pirmas, patiems uosto vadovams šiek tiek naujas dalykas, bet neabejoju, kad tai bus labai svarbi inovacija. Be to, uoste planuojama įrengti elektros prijungimo taškus keleiviniams laivams. Matau, kad žaliojo kurso diegimas bus matomas ir Klaipėdos uoste, apie tai sprendžiu iš investicijų.

Uosto direkcijai labai svarbu paskirti atsakingą žmogų, kuris susitiktų su gyventojais ir atsakytų į jiems rūpimus klausimus.

– Neseniai Darbėnų miestelio gyventojai labai aktyviai protestavo prieš ketinimą statyti žaliojo vandenilio gamyklą. Ar nemanote, kad Klaipėdoje tokios gamyklos statyba gali sulaukti dar didesnio pasipriešinimo?

– Manau, neverta gąsdinti žmonių. Prieš statant tokius objektus visada atliekamas poveikio aplinkai vertinimas, užtikrinami visi saugumo reikalavimai. Neturiu argumentų sakyti, kad toks objektas būtų pavojingas ir išskirtinis, lyginant su tuo, kas jau įgyvendinama visame pasaulyje. Esu įsitikinęs, kad Uosto direkcijai labai svarbu paskirti atsakingą žmogų, kuris susitiktų su gyventojais ir atsakytų į jiems rūpimus klausimus. Priešingu atveju, tokios diskusijos persikelia į virtualią erdvę ir tada skleidžiamos klaidinančios sąmokslo teorijos, o gyventojams tai sukelia dar daugiau baimių. Manau, kad bet koks projektas turi būti aptartas su gyventojais.

Valymo įrenginiai – netobuli

– Praėjusiais metais uoste krova mažėjo dešimtimis procentų. Šiais metais prognozuojamas dar 6 proc. kritimas. Vadinasi, veikla traukiasi, menksta. Ar yra požymių, kad ekologinė Baltijos jūros situacija kinta?

– Norėčiau, kad viskas būtų taip paprasta, tačiau taip nėra. Dėl mažėjančios krovos uoste ekologinė situacija Baltijos jūroje staiga nepasidarys geresnė. Kai traukiasi Klaipėdos uosto veikla, nebūtinai mažėja ir kaimyninių ar kitų šios jūros uostų užimtumas. Deja, bet ir Rusija turi priėjimą prie Baltijos jūros. Baltiją veikia daug neigiamų veiksnių, dėl kurių nyksta biologinė įvairovė ir tai turizmui ar žvejybai sukelia socialinių bei ekonominių padarinių. Pavojingų medžiagų situacija Baltijos jūroje rodo tam tikrus pagerėjimo ženklus, bet ta tarša vis dar yra kur kas didesnė nei leistinas minimalus lygis. Daug pavojingų medžiagų į jūrą patenka su upių vandeniu, į kurį jos srūva iš nuotekų valymo įrenginių. Taršos šaltinių yra daug, bet Klaipėdos uostas tikrai nėra didžiausias jų. Net jei Klaipėdos uostas pasiektų nulinį taršos lygį, o kiti Baltijos jūros uostai to nedarytų, naudos nebūtų labai daug. Gausiausia tarša į Baltiją atkeliauja iš didžiųjų Europos miestų paviršinių vandenų. Europos Komisija (EK) stengiasi harmonizuoti įstatymus.

Menkės – ant išnykimo ribos

– Priekrantės žvejai vis dar piktinasi, kad uždrausta menkių žvejyba. Ar šis draudimas jau davė kokių nors rezultatų?

– Visi mūsų sprendimai priimami pirmiausiai gavus mokslininkų rekomendacijas. Tarptautinė jūrų tyrinėjimo tarnyba konstatuoja, kad jau beveik 10 metų rytinėje Baltijos dalyje menkių skaičius yra gerokai mažesnis už tvarų jų lygį. 2020 m. menkių populiacija Baltijos jūroje buvo žemiausia istorijoje. Subrendusios menkės buvo daug mažesnės, liesesnės nei anksčiau. 2019 m. liepą priimtos šios situacijos valdymo priemonė – tikslinės žvejybos draudimas neršto metu. Tai leidžia tikėtis, kad Baltijoje nebus išgaudytos visos menkės. Kol kas šių žuvų populiacijos atsigavimas nėra labai spartus, tam neužtenka tik apriboti žvejybą. Menkių problema susijusi su kitu veiksniu – šioms žuvims Baltijos jūroje trūksta deguonies, jos ieško vėsesnių vandenų, todėl migruoja šiauriau. Matydami kritinę padėtį, ES žuvininkystės įstatymų leidėjai įpareigoja politikus reaguoti ir priimti sprendimus, užtikrinančius, kad žuvų populiacija būtų išsaugota. Puikiai atsimenu nelengvas derybas priimant sprendimą dėl rytinės Baltijos pusės menkių. Labai daug ginčytasi dėl ribojimų vakarinėje jūros pusėje. Siūlyta bent metus palaukti, tikėtasi, kad tai buvo vienkartinė mokslininkų rekomendacija. Aš siūliau negaišti, tikinau, kad po metų turėsime grįžti prie šių sprendimų svarstymo, bet situacija bus dar blogesnė. Būtent taip ir atsitiko. Po metų svarstėme šį klausimą ir turėjome dar dramatiškesnę padėtį.

– Ar Baltijos jūroje pagautos žuvys yra vartotinos? Mokslininkai teigia, kad menkių mėsa yra užteršta ir net pavojinga.

– Nemačiau mokslininkų tyrimų ir nežinau, kuo jie remiasi teigdami, kad menkės dėl taršos tapo nuodingomis. EK tokių duomenų neturi. Išsaugoti žuvis ir konkrečiai menkes, svarbu ekosistemai, nes išnykus vienai jos daliai, didelė rizika, kad išnyks ir kitos. Kita vertus, žinome, kad menkės buvo labai vertingos žuvys, jos turėjo didelę paklausą. Netekę galimybės gaudyti menkes daug mūsų žvejų buvo priversti pasitraukti iš ekonominės veiklos, keisti savo gyvenimo būdą ir supjaustyti laivus.

Amunicijai ieškoti – milijonai

– Ar yra kas nors daroma dėl Baltijos jūroje nuskandintų apie 50 tūkst. tonų cheminio ginklo komponentų?

– Aš buvau antrosios Baltijos konferencijos iniciatorius. Jos metu svarstėme nuskandinto cheminio ginklo klausimus. Manau, kad šiai aktualiai temai dėmesio skiriama gerokai per mažai. Ištirtas tik mažas jūros dugno plotelis. EK nuo 2016 iki 2022 m. yra investavusi per 6 mln. eurų į projektus šia tema. Šie klausimai įtraukti į ES jūrų saugumo strategiją. 2022 m. atlikome tyrimą, kurio tikslas buvo sudaryti nuskendusios amunicijos žemėlapį, kartu išsiaiškinti atsitiktinių susidūrimų galimybes, ypač vystant atsinaujinančios energetikos projektus. Baltijos konferencijoje paskelbėme, kad komisija investuos 2 mln. eurų į projektą, kuriuo siekiama užpildyti žinių spragą apie nesprogusią amuniciją Baltijos jūroje. Siekiama užtikrinti bendradarbiavimą šiuo klausimu tarp ES šalių. Vėliau komisija pradės dar vieną projektą, kurio vertė – per 5 mln. eurų. Juo bus siekiama sukurti technologijas tokią amuniciją aptikti, įvertinti ir pašalinti. Šiuo metu labai sunku ką nors konkretaus pasakyti apie kiekvieno tokio amunicijos telkinio būklę. Rizikos – nevienodos, kai kuriose vietose šių objektų net neverta liesti. Labai svarbios investicijos į žinių šiais klausimais gilinimą. Džiaugiuosi, kad didelį dėmesį šiai problemai skyrė Vokietija.

– Į Baltijos jūrą iš Lietuvos teritorijos įteka 6 upės (Nemunas, Dreverna, Smeltė, Dangė, Rąžė, Šventoji), iš Latvijos – net 13, iš Estijos – 10, iš Rusijos – 4. Kaip tai paveikia Baltijos ekosistemą?

– Baltija yra gana uždara jūra, vandens apykaita – labai lėta. Neturime konkrečios stebėsenos, kuri upė labiausiai teršia Baltiją, bet faktas tas, kad daugiausiai taršos dabar į jūrą atkeliauja upėmis. Į upes teršalai patenka iš valymo įrenginių, kurie vandenis išvalo ne iki galo. Dabar priimame įstatymus ir keičiame direktyvas dėl vandens valymo ir naujų chemikalų atsiradimo. Visai neseniai priėmėme preliminarų susitarimą būtent dėl šio įstatymo. Ūkinė veikla, vystoma arti upių, neišvengiamai didina chemikalų patekimą į vandenis. Tai, kokią dabar matome taršą Baltijos jūroje, yra keliolikos metų veiklos pasekmės.

– Kaip įvertintumėte Lietuvą aplinkosaugos požiūriu? Ar mūsų šalis šiai problemai skiria pakankamai dėmesio?

– Lietuva nėra didelė teršėja, priešingai, mūsų šalis imasi priemonių neteršti jūros. Kita vertus, bet kuri ekonominė veikla daro poveikį aplinkai. Lietuvoje aplinkosaugos klausimai žmonių nedomina, kol nesusiduriama su tikra problema, o kasdienės higienos atlikimas mūsų šaliai – vis dar iššūkis.