IDEOLOGINĖ CENZŪRA VEIKIA NEFORMALIAI

Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje apie pusšimtis klaipėdiečių susirinko pasiklausyti JAV politikos apžvalgininko Beno Shapiro knygos „Autoritarinis momentas“ pristatymo.

Pateikė aibę pavyzdžių

Ją susirinkusiesiems pristatė šios knygos leidėjas, vertėjas, politologas dr. Vytautas Sinica.

„Maniau ir manau, kad knyga – labai savalaikė Lietuvoje todėl, kad žodžio laisvė ir, atitinkamai, jos priešingybė – cenzūra šiais laikais yra tema, kurios ilgą laiką negalėjai pristatyti Lietuvos visuomenei. Žmonės netiki, kad taip būna, kad tokia problema egzistuoja“, – pristatymo pradžioje kalbėjo V. Sinica.

Jis taip pat pridūrė, kad šie metai – pirmieji, kai Lietuvoje ryškiau pastebimas reiškinys, aprašomas B. Shapiro knygoje – ideologinė cenzūra. Ji stebima būtent demokratinėse šalyse. Jis įvardijo, kokiose srityse tai vis dažniau pasireiškia.

„Autorius kalba apie JAV pavyzdį. Jis yra Amerikos žydas, vienas ryškiausių, matomiausių, didžiausią auditoriją turinčių konservatyvių JAV politikos komentatorių. Šioje knygoje jis aptaria, kaip skirtingose JAV gyvenimo srityse ta cenzūra reiškiasi – nuo politikos, mokslo, teisės, popkultūros“, – vardijo V. Sinica.

B. Shapiro įvairiais pavyzdžiais kalba apie ideologinius kriterijus ir apie tai, kas visuomenėje yra priimtina ir nepriimtina kalbėti.

Veikia ne įstatymais

Žmonės nuo ideologinės cenzūros nukenčia įvairiais būdais, pavyzdžiui, viešam asmeniui dėl politiškai nekorektiško pasisakymo atimama galimybė pasisakyti laidose, straipsniuose, kitiems tai gali būti ir darbo vietos netekimas.

„Nėra tokio dalyko kaip „teisingos“ ar „neteisingos“ pažiūros. Kalbant apie faktus, būna tiesa arba melas, bet apie pažiūras, kai sakome „kalbėti neteisingai“, turime galvoje tai perkeltine prasme, ironiškai“, – paaiškino politologas.

Pasak jo, skiriamasis šitos cenzūros bruožas yra tas, jog ji veikia neformaliai, ne įstatymais, nors bandymų būta. Šalyse, kur jie tapo sėkmingi, reiškiasi neapykantos kalbos įstatymais.

Lietuvoje asmenys, pažeidę Baudžiamojo kodekso (BK) 170 straipsnį, baudžiami už tai, kad kursto neapykantą įvairioms grupėms priklausantiems asmenims dėl jų lyties, rasės, orientacijos.

Tačiau V. Sinica įvardijo, jog pirma, tai yra BK, antra, jis taikomas tik tais atvejais, kai neapykanta iš tiesų yra kurstoma ir atliekami realūs veiksmai.

Nėra tokio dalyko kaip „teisingos“ ar „neteisingos“ pažiūros.

Dėl lyties – diskriminacija

Jis taip pat pateikė kelis pavyzdžius dėl daug diskusijų Vakaruose keliančių įvardžių, kai asmenys, save identifikuojantys ne pagal biologinę lytį, patiria diskriminavimą.

„Jungtinėje Karalystėje prognozuojama, jog rinkimus laimės kairieji, leiboristai. Jie, būdami reitingų favoritai, žada, kad po rinkimų įves bausmes iki dvejų metų kalėjimo už žmonių įvardijimą ne jų pageidaujamais įvardžiais. Gali kelti šypsenas, bet Vakaruose dabar tai yra labai dažna tema – įvardžiai. Nes žmonės dažnai jaučiasi esantys ne tos lyties, kurios biologiškai yra, ir tada tu juos labai įžeidi, žemini ir diskriminuoji, skleidi neapykantą, jeigu į juos kreipiesi pagal jų biologinę lytį, tai yra pagal akivaizdų faktą, o ne pagal tai, kaip jie patys nori“, – sakė V. Sinica.

Neseniai Jungtinėje Karalystėje vyko skandalas dėl to, kad „Hario Poterio“ knygų autorė J. K. Rowling turėjo kitokią nuomonę. Ji rašė, kad moteris yra moteris, o biologinių vyrų vadinimas moterimis yra moterų žeminimas.

Tai – ne teisės sritis

„Airijoje užregistruoti siūlymai vien už medžiagos turėjimą, kuri, jeigu būtų paviešinta, kurstytų neapykantą prieš kokias nors jautrias visuomenės grupes, mažumas, žmonės turėtų būti baudžiami. Kitaip sakant, nebereikia net viešo pasisakymo, užtenka privataus pasisakymo arba pasisakymo nebuvimo, vien turėjimo“, – pasakojo politologas.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad teisės sritis neturėtų kontroliuoti, kaip žmonėms reikėtų bendrauti.

„Aš nepasisakau už tai, kad yra gerai skaudinti ir žeisti, bet tai nėra teisės sritis. Kaip žmonės bendrauja vieni su kitais ir kokias emocijas vieni kitiems sukelia, yra etikos, kultūros sritis. Teisė neturi to reguliuoti“, – akcentavo V. Sinica.

Pristatymo pabaigoje klaipėdiečiams kilo daug klausimų. Vieni klausė, kaip mokytojai vaikams turėtų aiškinti apie lytis, kitiems buvo aktualu, kaip reikėtų vertinti tam tikrus Lietuvos politikos veikėjus.