„Nežinojau, kur yra Lietuva“

– Kas ir dėl kokių priežasčių jus paskatino atvykti į Lietuvą?

– Esu iš Neapolio, bet beveik 20 metų gyvenau Toskanoje. Mano mama tebegyvena Neapolyje, tiksliau – visa mano šeima yra ten. Turiu 30-metį sūnų iš pirmosios santuokos, jis gyvena Toskanoje. O čia, Lietuvoje, su žmona Simona turime du vaikus: 16-metę dukrą ir 12-metį sūnų. Su žmona susipažinome Italijoje, prisimenu, kad tai nutiko prieš Kalėdas. Ji tuo metu atvyko į Italiją pagal „Erasmus“ programą. Apsikeitėme telefono numeriais ir ėmėme bendrauti. Tuo metu apskritai nežinojau, kur yra Lietuva. Pirmą kartą į Lietuvą, į žmonos gimtąją Plungę, atvykau 2007-aisiais. Lietuvoje gyvenu jau 17 metų.

– Ar tiesa, kad pirmasis jūsų restoranas buvo ne Klaipėdoje?

– Taip, pirmiausia restoraną atidariau Plungėje, tai nutiko 2013-aisiais. Virtuvėje dariau viską vienas, atsidarydavau rytais ir užsidarydavau vakarais. Plungė – mažas miestas, todėl po dvejų metų, 2015-aisiais, nusprendžiau uždaryti restoraną Plungėje ir atidaryti Klaipėdoje. Mano gaminamos picos yra pritaikytos Lietuvai. Nuo 2013-ųjų receptas toks pat. Manau, kad nereikia keisti meniu. Kaip Italijoje sakoma, „komandos, kurios laimi, nesikeičia“. Turiu nuolatinių klientų nuo pat restorano atidarymo pradžios, yra tokių, kurie atvažiuoja „Pas Francesco“ iš Plungės į Klaipėdą kiekvieną penktadienį.

Labiausiai mėgsta kugelį

– Lietuvoje yra nemažai itališkų restoranų, kavinių, kuriuose apstu picų, makaronų ir kitų tokios virtuvės patiekalų. Kaip manote, kuo jūsų restoranas išskirtinis?

– Kai atidariau šį restoraną, italų restoranų Klaipėdoje nebuvo daug. Tuose, kurie buvo, buvo siūloma lietuviška pica, o tai visai kitokia negu itališka. Aš lietuvišką picą vadinu „pika“, taip, kaip ji rašoma ir tariama itališkai. O itališka „pizza“ rašoma su dviem „z“, ir man tai yra visai kitas dalykas. Lietuviškos picos panašios į lavašą. Daug kas galvoja, kad nėra skirtumo, kokius miltus naudosi – lietuviškus ar itališkus. Gal tikrai nėra didelio skirtumo, tačiau skiriasi būdas, kaip gaminame. Yra net tam tikra seka, kaip maišyti ingredientus. Aš naudoju kelis – vandenį, miltus, druską, o tešlą brandinu kelias dienas, kad ji būtų lengva ir puri.

– O ką manote apie mūsų restoranuose siūlomus makaronus?

– Aš suprantu, kad lietuviai myli miltinius patiekalus. Bet makaronus reikia daryti su kieto grūdo manų kruopomis, jūs tokių neturite. Dėl to jūsų makaronai nėra labai skanūs, tiesiog nežinote, kaip juos paruošti. Šiaip Lietuvoje galima įsigyti visko, išskyrus viena – pas jus nėra „Pocket coffee“ – tai šokoladiniai saldainiai. Jų yra Lenkijoje, bet ten neskanūs. O Lietuvoje tikrai gali rasti visko – nuo mėsos iki žuvų, visų rūšių miltų, pomidorų, makaronų, pieno produktų, tikrai yra didelis visko pasirinkimas.

– Ar mėgstate lietuviškus patiekalus? Jeigu taip, kokius? Gal turite mėgstamiausią?

– Valgau daug lietuviško maisto. Man patinka beveik visi lietuviški patiekalai. Jeigu su žmona ateiname į restoraną, tikrai neieškau spagečių ar itališkų patiekalų. Šiaip dažnas italas nori valgyti tarsi namuose. Tai jeigu jis nori valgyti kaip namuose, tegul ten ir lieka, o ne važiuoja į užsienį. Aš iš lietuviškų patiekalų nemėgstu patiekalų su žuvimis – nepatinka silkė, karpis, menkė, paltusas. Galiu juos valgyti per Kalėdas, bet šiaip skonis man nepatinka. O labiausiai mėgstu kugelį.

Darbas: F. Cotticelli savo restorane, esančiame Turgaus gatvėje, praleidžia daugiau laiko negu namuose Plungėje. I. Kiseliovaitės nuotr.

„Neatrodau, bet esu drovus“

– Ar tiesa, kad kai gaminate, kartais dainuojate operetes?

– Taip, visi tai girdi. Kol gaminu picas, dainuoju, man tai patinka. Galiu dainuoti visą dieną. Klientai sako, kad kai nedainuoju, neva esu piktas. Niekur kitur nedainuoju, ir šiaip, nors ir neatrodau, bet esu drovus. Galiu dainuoti be muzikos ir tik savo virtuvėje.

– Kaip išmokote gaminti maistą ir tapote virtuvės šefu?

– Mano tėtis mirė, kai man buvo treji, tad jo nepažinojau. Mama moka gaminti, bet išmokau ne iš jos. Man buvo 12 metų, kai baigiau aštuntą klasę, tai nutiko 1978-aisiais. Mes gyvenome namo antrame aukšte, o pirmame aukšte buvo restoranas. Ten mano mama tebegyvena ir restoranas tebėra, jis vadinasi „Quattro Stagioni“ (liet. „Keturi metų laikai“). Ten žiūrėdavau, kaip gamina picas, padėdavau virtuvėje, dariau daug įvairių darbų. Apskritai išmokau stebėdamas.

Klientai sako, kad kai nedainuoju, neva esu piktas.

Automobilį palieka atrakintą

– Ką manote apie Klaipėdą, ar čia jūsų verslas klesti?

– Manau, kad Klaipėdoje šiuo metu yra sudėtinga situacija, nes buvo tam tikrų kainų šuolis. Pavyzdžiui, Neapolyje pica „Margarita“ kainuoja nuo 4 iki 4,5 euro, o čia – nuo 10 iki 11 eurų. Be to, Klaipėdoje buvo nemažai verslų, kurie užsidarė. Ir dabar matau krizę, nes vis dar taip yra – daug kas atsidaro, bet daug ir užsidaro.

– O kokią nuomonę per 17 gyvenimo Lietuvoje metų susidarėte apie šios šalies žmones?

– Kai atvykau į Lietuvą prieš 17 metų, žmonės priminė aštuntojo dešimtmečio Italiją – buvo drovūs ir uždari užsieniečiams. Mano nuomone, viskas priklauso nuo mūsų, užsieniečių. Patys turime kitus priimti, nebūti uždari. Aš labai blogai kalbu lietuviškai, bet dėl to nesijaudinu ir vis tiek kalbu. Klaipėdoje gera. Čia palieku automobilį atrakintą, net ir šią akimirką. Ten tiesiog nėra ko vogti. Čia nieko blogo nenutinka. Žmonės, kurie mėgsta eiti į klubus, kazino ir panašiai, šiame restorane nėra dažni lankytojai. O kai aš vakarais uždarau restoraną, tokie žmonės dar miega savo namuose, tad nesijaudinu.

Neapolyje gražu, bet pavojinga

– Ar tiesa, kad italams šeima yra viena didžiausių vertybių?

– Taip, šeima man labai svarbi. Žmonos šeima yra labai didelė, tad kai visi susitinkame, būna apie 35–40 žmonių. Namuose, Plungėje, turime sodybą, ten ir švenčiame įvairias šventes. Su žmonos šeimos nariais nekalbu lietuviškai, tad, kai jie atvyksta ir kalba, nieko nesuprantu, jie irgi nieko nesupranta, kai aš kalbu, bet kažkaip susikalbame. Tai fenomenalu. O su savo vaikais kalbu neapolietiška tarme, nors jie supranta abi kalbas. Mano žmona irgi supranta itališkai, tad ir bendraujama šia kalba.

– O kaip apibūdintumėte gimtąjį Neapolį? Koks tai miestas? Ar visi Neapolyje yra tarsi didelė šeima?

– Taip, taip yra, bet yra ir daug blogų žmonių, ne visi geri. Ten yra labai pavojinga, vyksta daug vagysčių. Su auksiniais auskarais ar „Rolex“ laikrodžiu nepavaikščiosi. Taip pat yra ir Milane. Ten daug užsieniečių, migrantų. Apskritai Italijoje yra daug problemų. Yra begalė gražių vietų, bet vyksta ir daug vagysčių.

– Ar turite planų sugrįžti gyventi į Italiją?

– Niekada nesvarsčiau grįžti į Italiją. Mano žmona norėtų gyventi Italijoje, nes jai patinka karštis. Galbūt ten nusipirksime namuką prie jūros, kai išeisime į pensiją.

Į Klaipėdą atkeliauja naujas ir dar neregėtas festivalis – „Italų dienos Klaipėdoje“!

Balandžio 3–5 d. uostamiestis prisipildys itališkos dvasios – nuo gurmaniškų skonių ir aistringos muzikos iki kino bei meno. Tai unikali proga pasinerti į tikrą itališkos kultūros sūkurį!