JŪRININKŲ „NUODĖMĖS“ LAIVO GYDYTOJO AKIMIS

Tik jūroje, ilgesniuose reisuose buvęs žmogus gali suvokti, ką laive reiškia posakis „rauna stogą“, kai vienas patrakėlis išjudina kitus ir gali prasidėti grandininė reakcija.

Buvo tragiškų atvejų

Gydytojas Pragiedrulis Velička prisiminė, kad laivuose būdavo ir girtavimų iki nukritimo, ir muštynių, ir aistrų, ir mirčių.

Prisiminė tragišką atvejį latvių laive, kuris stovėjo Afrikoje, Nigerijos Lagoso uoste. Jį pasikvietė latvių laivo gydytojas, paprašė antibiotikų. Paaiškėjo, kad laive bufetininkei prieš savaitę padarytas abortas ir nepavyksta sustabdyti kraujavimo.

Latvių laivas išplaukė. Vėliau sutikęs kitus tos pačios kompanijos jūrininkus sužinojo apie tragišką moters likimą. Ji mirė laive jūroje.

Dar vienas tragiškas įvykis atsitiko rusų laive tame pačiame Lagoso uoste. Jūrininkai gėrė viskį, kurį mainais gavo už ūkinį muilą ir kondensuotą pieną. Vienas jaunuolis, lyg ir nedaug išgėręs, išėjo anksčiau, palikęs kompaniją, sakė, kad jam reikės budėti. Rytą jį rado kajutėje jau atšalusį – užspringo.

Tragiškų ir nelaimingų įvykių laivuose nutikdavo visais laikais. Dažnas jų palydovas būdavo alkoholis. Ten, kur kapitonas tai toleruodavo ar pats mėgdavo, girtuokliauta dažnai. Net ir tuose laivuose, kur kapitonas alkoholio netoleravo, jūrininkai vis tiek surasdavo progų.

Užsiėmimas: gydytojas P.Velička laivuose jūrininkams ir padėdavo, ir konsultuodavo juos, ir domėjosi aplinka rinkdamas medžiagą savo sumanytai knygai „Jūrininkai ir seksas“. (P.Veličkos asmeninio archyvo nuotr.)

Anot P.Veličkos, po išgėrimo jūrininką, kuris turėjo skrandžio opą, ir jam teko gaivinti Gdanske. Po skrandžio echoskopijos ligoninėje jį paėmė į laivą ir nuplukdė toliau gydytis į Klaipėdą. Po to jis į jūrą daugiau nebeišėjo.

Po išgėrimo gydytojui teko nurašyti į krantą ir širdies ydą turėjusį jūrininką.

Incidentų priežastis laivuose, anot P.Veličkos, būdavo ir meilės trikampiai. Kartais dėl to laivuose kildavo muštynės.

Kariškiai iškratė kišenes

Anot laivo gydytojo P.Veličkos, nors dauguma jūrininkų buvo rimti ir moterų reisuose neieškodavo, tarp 20–24 laivo įgulos narių būdavo 3–4, kuriems jų reikėdavo. Jie tarsi kliedėjo noru laivui sustojus uoste susirasti moterį.

Iš visų uostų, kur laivai sustodavo, P.Veličkai labiausiai įsiminė Nigerijos Lagoso uostas. Laivas jame stovėdavo 2–3 savaites, būdavo iškraunamos, dažniausiai iš Kanados Naujosios Škotijos atgabentos silkių dėžės. Prie laivo privažiuodavo stambios juodaodės moterys. Jos nebuvo prostitutės. Afrikoje stambi moteris yra sėkmės ir klestėjimo simbolis. Tos moterys atvažiuodavo į laivą pirkti žuvų.

Kitos afrikietės visais įmanomais būdais stengdavosi suvilioti jūrininkus.

„Du laive dirbę jūrininkai iš Rusijos vos ne kiekvieną vakarą eidavo į barą, susirasdavo vietinių merginų. Ir mane kviesdavo. Sakiau, kad neįdomu. Vieną kartą pamačiau, kas tai yra“, – prisiminė P.Velička.

Jis papasakojo istoriją, kaip su tais vyrukais nuėjo į barą išgerti alaus. Vietinės merginos ten įkyriai lindo prie jūrininkų. Kai vyrai pasišalino su merginomis, jis liko vienas. Grįžtant į laivą prie jo privažiavę ginkluoti Nigerijos kariškiai. Jiems nerūpėję, kad jis iš laivo, su tvarkingais dokumentais.

„Laive buvo įspėję, kad tokiais atvejais Nigerijoje reikia duoti dolerių. Ištraukiau kelis, bet jie iškratė mano kišenes, paėmė visus, kiek turėjau“, – teigė P.Velička.

Nigerijoje už viską reikėdavo atsiskaityti doleriais, net už išėjimą iš laivo pro uosto vartus ar įėjimą į jį. Ėjimo pro vartus kaina būdavo penki doleriai. Net eidamas laivo reikmėms pirkti vaistų, kurie Lagose būdavo geros kokybės, nes gaudavo iš Didžiosios Britanijos, jis prašydavo kapitono, kad iš savo fondo duotų papildomai „vartų rinkliavai“.

P.Veličkai įsiminė atvejis, kai eidavo į anglų misionieriaus įkurtą Lagoso jūrininkų interklubą. Jame buvo baseinas, galėdavo skaniai pavalgyti, nes laivo maistas buvo prastas, sakydavo, kad tų kotletų iš laivo ir uosto šunys neėda.

„Nustebau, kai kartą baseine pamačiau baltaodę moterį su dviem vaikais – tamsiaodžiu ir šviesiaodžiu. Paaiškėjo, kad ji – ukrainietė, ištekėjusi už vietinio uosto darbuotojo. Susipažinome, pasikvietė į savo kontorą. Pasakojo, kad vietiniai tamsiaodžiai yra pamišę dėl šviesiaodžių moterų“, – prisiminė P.Velička.

Juokais pakišo tamsiaodę

Kiek kainuodavo Lagoso mieste Nigerijos merginos? P.Velička prisiminė atvejį, kai vietinis atvežė jauną merginą, siūlė ją imti porai valandų į laivą už dėžę žuvų. Anot P.Veličkos, kai kurie jūreiviai gundėsi pasiūlymu. Laivo kapitonas tokių ryšių netoleruodavo, grasindavo nurašyti į krantą, bet ne visi to paisė. Priimti vietines į laivą būdavo rizika – jos būtinai ką nors pavogdavo.

Kartą nelabai mėgstamam jūrininkui bendradarbiai iš vakaro įpylė į alų migdomųjų. Kai užmigo, į kajutę pristatė tamsiaodę merginą. Iš ryto atsibudęs dorovingas jūrininkas išsigando, pamanė, kad kažkas tarp jų buvo, ėmė rėkti. Dėl šio incidento laive vyko tyrimas, niekas neprisipažino.

„Nigerijos Lagoso uostas ryškiausia vieta, kur mačiau atvirą prekybą moterimis, jūrininkų santykius su vietinėmis. Įsiminė atvejis ir Rygos uoste, kur trys prostitutės veržėsi į laivą pro uosto vartus. Paaiškėjo, kad joms pavyko“, – prisiminė P.Velička.

Ryškus naktinis gyvenimas virė Brazilijos Santos uoste. Vienas laivo jūrininkas čia tarsi turėjo antrąją žmoną, nes laivas dažnai atplaukdavo į šį uostą. Brazilijos uostuose būdavo griežta tvarka. Jei laive būtų radę laisvo elgesio moterį, buvo numatyta net 200 JAV dolerių bauda. Gundymai buvo galimi tik baruose.

Izraelyje paklausus apie moteris taksistas išeivis iš Rusijos paaiškinęs, kad už šimtą dolerių nuvežtų į Tel Avivą, kur dvi valandos su moterimis kainuos dar 100 dolerių.

Amerikos uostuose dėl prostitucijos buvusi griežta tvarka, uostuose veikė kameros. Jis lankėsi Čikagoje, Klivlande, Milvokyje, kituose nedideliuose privačiuose uostuose ir net mažiausių prostitucijos užuominų ten nematė.

Laivų karalienės

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje prekybiniuose laivuose dar buvo moterų: virėja, bufetininkė-valytoja, kartais ir laivo gydytoja. Laivuose tarp jūrininkų dažniausiai būdavo žinoma, kurio laivo vadovybės draugė yra bufetininkė.

Anot P.Veličkos, buvo ir išimčių. Nuskambėjo istorija, kaip gerokai vyresnė bufetininkė nugirdė jauną jūreivį ir nenorėjo paleisti, nors krante jo laukė žmona su vaiku.

Tame pačiame laive ji nesėk-mingai bandė sugundyti ir kitą jūreivį. Kai tas atsisakė, jam grasino, aiškino, kad tas ją bandęs išprievartauti. Jūreivis turėjo palikti laivą. Gerai mokėjo anglų kalbą, perėjo dirbti į Didžiosios Britanijos laivyną.

„Daug kas žinojo, kad aš esu dermatovenerologas, kviesdavosi mane konsultuoti dėl odos išbėrimų, uždegimų. Prisimenu, kaip pakvietė į didelį Lietuvos laivą. Priėjo jaunas vaikinas, laivo duonos kepėjas. Prisipažino, kad nebenori grįžti pas žmoną, kuri krante su mažu vaiku. Teigė, kad laive įsimylėjęs virėją“, – prisiminė P.Velička.

Žinomi atvejai, kai jūreiviai pamesdavo galvas dėl laivo moterų.

Su viena bufetininke plaukiant į Ameriką teigė susidūręs ir P.Velička. Ji vis kviesdavosi jį pas save, bet jis griežtai atsisakęs. Priekaištavo, kad nakčiai užsirakina kajutės duris. Po to bufetininkė laive jam atvirai rodė priešiškumą.

„Bufetininkės laive jausdavosi tarsi karalienės, dažnai laivavedžių globojamos. Tarp jų buvo daug simpatiškų moterų. Jos rengdavosi gražiais rūbais, įsigytais užsienyje. Jautė ir norėjo vyrų dėmesio, kurio laive netrūko. Protingi vyrai jų prisibijodavo, kad neužliptų ant galvos“, – apibūdino P.Velička.

Laivuose girdėtas ir atvejis, kai vieno didelio laivininkystės boso sūnus neva bandęs išprievartauti bufetininkę, tačiau ši istorija buvusi užglaistyta.

Gydytojos laivuose buvo kuk-lesnės. Tačiau žinomas atvejis, kai kapitonas metė šeimą dėl laivo gydytojos ir ją vedė. Kitu atveju gydytoja sugebėjo prisiteisti vaiko išlaikymo alimentus iš vedusio laivo kapitono.

Paspoksoti į vitrinas

P.Velička aiškino, kad klaipėdiečiai jūrininkai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai jis plaukiojo prekybiniais Klaipėdos transporto laivyno ir Lietuvos jūrų laivininkystės laivais nuo 1992 iki 1995 m., dažniau ne moterų ieškodavo, o papildomo uždarbio.

Su savimi vyrai vežėsi kondensuoto pieno, ūkiško muilo. Afrikoje mainydavo juos į viskį, raudonmedžio kaukes. Europoje ir Lotynų Amerikoje paklausūs buvo cigarečių blokai. Jūrininkai 1993 m. iš Argentinos į Klaipėdą gabeno spirito, revolverių.

Buvo tokių jūrininkų, kurie pirko automobilius ir gabenosi į Lietuvą. Kai kurie sunkiai vargdavo. Būdavo, nusiperka automobilį, o paaiškėja, kad laivas į Klaipėdą nebeplaukia – siunčiamas kitur. Keli bandė patys važiuoti iš Roterdamo į Lietuvą. Buvo ir tokių, kurie automobilius prarado, nes Lietuva dar nebuvo prisijungusi Šengeno zonos.

Meilės reikalais, nuplaukus į uostus, dažniausiai užsiimdavo laive buvę jūrininkai iš Rusijos. Nuo tų dviejų, kurie Lagose lakstė paskui tamsiaodes merginas, P.Velička sakė nukentėjęs. Lėktuvu grįžus į Vilniaus oro uostą, kol, laukiant autobuso, nuėjo pavalgyti, jie išsivežė du jo lagaminus.

Prašvilpę pinigus su tamsiaodėmis jie nenorėjo grįžti į namus tuščiomis.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laivuose kurį laiką dar dominavo jūrininkai iš Rusijos. Tarp jų buvo ir padorių žmonių, ir vagių, ir pamišusių dėl moterų.

Net ir rusų jūrininkus daugelyje uostų stabdydavo palyginti didelės kainos, ypač naktiniuose baruose, viešuosiuose namuose ar raudonųjų žibintų kvartaluose. Hamburge, Amsterdame ar Roterdame, kaip prisiminė P.Velička, dauguma jūrininkų į raudonųjų žibintų kvartalus eidavo tik paspoksoti į vitrinas.