Neįpusėjus nė pirmajam trimestrui pirmokų klasę perėmė jau trečia mokytoja. Ankstesnės pedagogės atsisakė su jais dirbti, nes neatlaikė įtampos, kurią nuolat kėlė keturi sutrikusio elgesio mažamečiai. Tai – ne vienintelis atvejis, kai tokie nevaldomi vaikai šiurpina ir mokytojus, ir bendraklasius.
Nenuoramos kelia siaubą
Siaubo filmas – taip mokslo metų pradžią apibūdino pirmokės močiutė Angelė (pavardė redakcijai žinoma – A.D.). Moters anūkė mokosi vienoje Vakarų Lietuvos rajono mokykloje.
Nekantriai lauktos gyvenimo permainos septynmetei po rugsėjo 1-osios virto košmaru, nes ji pateko į vieną klasę kartu su keturiais nevaldomais berniukais, vienam iš jų diagnozuotas autizmas.
Galima tik įsivaizduoti, kokią įtampą patiria klasės vaikai, jei neįpusėjus nė pirmajam trimestrui su šiais pirmokais jau atsisakė dirbti net dvi pedagogės.
"Turime trečią mokytoją. Pirmoji vos dvi savaites ištempė ir atsisakė toliau dirbti, antroji po dviejų dienų išėjo. Situacija baisi – tie berniukai daro ką tik nori. Vaikšto, žaidžia, trukdo kitiems vaikams. Katastrofa, o ne pamokos", – guodėsi Angelė.
Moteris teigė, kad apie mokymąsi nėra nė kalbos, tačiau blogiausia, jog kiti klasės moksleiviai tapo tarsi šitų neklaužadų įkaitais.
"Vienas iš jų per pamoką mėgsta pasėdėti ant mano anūkės stalo, tada mergaitė nemato, ką rodo ir aiškina mokytoja, o to vaiko nuginti šalin negali, nes bijo jo agresijos protrūkio. Mokytojos tie berniukai visai neklauso", – pasakojo pirmokės močiutė.
Ultimatumas tėvams
Pirmokų tėvai suvokia, kad toliau taip tęstis nebegali, nes priešingu atveju jų vaikai, kurie niekuo dėti, liks beraščiai. O mokytis mokykloje nėra kada, nebent stebėti, ką dar iškrės nenuoramos bendraklasiai.
"Labai daug mokomės po pamokų namuose, nes kitaip neįmanoma. Jei tie nenuoramos liks toje klasėje ir toliau, kitiems vaikams mokytis per pamokas jokių galimybių nebus. Mokytoja nepajėgia dirbti su tais "aktyviaisiais", pirmomis savaitėmis juos turėjo pirma iš spintos iškrapštyti ir paaiškinti, kad mokiniai turi sėdėti suoluose. Tokiomis sąlygomis ji dirba", – teigė pirmokės močiutė.
Moteris pasakojo, kad tai nėra asocialių šeimų vaikai, o tuo ligotu berniuku tėvai netgi labai rūpinasi.
Tačiau ir jie patys, pusantro mėnesio kartu su savo vaiku sėdėję klasėje, apsisprendė, kad sūnui, kuriam pripažintas autizmas, vis dėlto bus geriau specialiojoje mokykloje, ir berniukas netrukus turėtų palikti savo bendramokslius.
Neseniai buvo sušauktas pirmokų tėvų susirinkimas, kuriame kitų trijų nevaldomųjų gimdytojams visi likusieji iškėlė ultimatumą.
"Reikia ką nors daryti, todėl hiperaktyvių vaikų tėvams davėme savaitę apsispręsti. Jei niekas tų berniukų elgesyje nepasikeis, gal tegul jie perkelia savo vaikus į kitą mokyklą, gal jie ten labiau pritaps. Mes, aišku, to reikalauti negalime. Bet tėvai prižadėjo, kad ieškos sprendimo", – teigė Angelė.
Iki kraujo perkando ranką
"Gilijos" pradinės mokyklos direktorė Aldona Kasnauskienė pasakojo, kad per jos darbo praktiką buvo du sukrečiantys atvejai. Tačiau abiejų mokinių tėvai taip ir nepripažino, kad jų vaikų elgesys yra sutrikęs, ir kaltino mokyklą.
"Vienam vaikui užeidavo pykčio priepuoliai, tada jis puldavo, kąsdavo. Buvo ir mokytojai ranką iki kraujo perkandęs. O paskui tik juokėsi į visa tai žiūrėdamas. Mes iškvietėme motiną, bet ji viskuo apkaltino mokyklą", – prisiminė direktorė.
Minėtas vaikas "Gilijos" pradinėje mokykloje prasimokė metus, vėliau tėvai jį perkėlė į kitą ugdymo įstaigą.
"Buvo tokia įtampa, susirinko tos klasės kitų vaikų tėvai ir sakė, kad to hiperaktyvaus berniuko į klasę nebeįleis, nes jų vaikų saugumui dėl to išsišokėlio gresia pavojus. Kurį laiką to vaiko močiutė klasėje per pamokas sėdėdavo, tačiau jis, baigiantis savaitei, savo agresiją išliejo ir ant jos. Tai buvo tikrai didelė problema", – pasakojo A.Kasnauskienė.
Direktorės teigimu, tėveliai pedagogams tada nepadėjo. Tik kai hiperaktyvių vaikų tėvai supranta savo bėdą ir bando kartu su mokytojais ją spręsti, tada yra vilties sulaukti gerų rezultatų.
"Kuo toliau, tuo hiperaktyvių vaikų daugėja. Bet jei vaikas nekelia grėsmės kitiems, o yra tik kiek judresnis, negali susikaupti, ieškome metodų, kaip su juo dirbti. Bet turėjome du išskirtinius atvejus, kai vaikai buvo nevaldomi ir su jų tėvais nepavyko susikalbėti", – prisiminė A.Kasnauskienė.
Privalo ieškoti išeities
Klaipėdos savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Laima Prižgintienė tvirtino, kad mokykla negali atsisakyti mokyti tokius vaikus ir privalo rasti būdų, kaip juos ugdyti.
"Hiperaktyvūs vaikai – nemenkas išbandymas mokytojams. Anksčiau su tuo nebuvome susidūrę, bet jiems yra rengiami specialūs kursai, kad išmoktų dirbti su tokiais vaikais. O vaiką izoliuoti nuo mokyklos tik todėl, kad su juo neįmanoma dirbti ar jo elgesys yra neprognozuojamas, negalima", – įsitikinusi L.Prižgintienė.
Vaikų psichiatras Linas Slušnys pastebi, kad vaikų nepaklusnumas tam tikra dalimi susijęs su suaugusiaisiais.
Pasak psichiatro, tai yra tam tikro kultūrų virsmo problema, kai senieji principai nebeveikia ir vaikai jau tai žino, o naujų taisyklių jie dar neišmoko naudoti.
"Pamenu, aš mokykloje irgi nebuvau itin paklusnus, Manyčiau, tai buvo tam tikri protesto ženklai. Bet tada buvo vienas skirtumas – žmogų privalėdavome gerbti vien todėl, kad jis yra vyresnis. Šiandien tos taisyklės jaunimo tarpe nebėra, pagarbą bei pasitikėjimą suaugusieji turi užsitarnauti ir užsidirbti", – mano L.Slušnys.
Šią nuostatą jaunimas žino ir jos laikosi, o suaugusieji dar nesugeba persiorientuoti, ir tai gali būti ilgai trunkantis procesas.
Visuomenės atspindys
Psichologė Lijana Brazdeikienė, dirbanti Klaipėdos pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, neslėpė, kad vaikų su elgesio sutrikimais nemažėja.
"Juk vaikai yra mūsų visuomenės veidrodis. Elgesys su jais pačiais, tai, ką jie mato, koks gyvenimo modelis jiems yra demonstruojamas, taip jie ir patys elgiasi. Šie vaikų sutrikimai – suaugusiųjų elgsenos pasekmė", – teigė psichologė.
Esą vaiko hiperaktyvumui gali turėti įtakos ir vartoti vaistai, ir maistas, taip pat mikroklimatas visuomenėje.
"Kaip bebūtų, visos tos priežastys nėra palankios vaikų vystymuisi, jų augimui. Todėl labai svarbu, kad tėvai, pedagogai ir medikai veiktų išvien, o ne ieškotų kaltų, kaip pas mus įprasta. Žinau, kad po vieną tokių problemų išspręsti neįmanoma", – tvirtino L.Brazdeikienė.
Reikia, kad ir patys tėvai keistų tam tikras gyvenimo nuostatas.
"Sunkiausia, kai suvoki, kad tėvai dar nepasirengę keisti savo nuostatų į gyvenimą, į vaiką. Kai pasikeis pačių tėvų požiūris, tik tada galima viltis, kad jų hiperaktyvūs vaikai užaugę taps visaverčiais visuomenės nariais", – mano L.Brazdeikienė.
Naujausi komentarai