PINIGAI – MAŽOSIOS LIETUVOS HERBUI, KURIO NEBUVO

2015-uosius – Etninių regionų metus – keturios pajūrio ir pamario savivaldybės sumanė paminėti užsisakant Mažosios Lietuvos herbą, kuris niekada neegzistavo. Nors šio mįslingo reikalo sumanytojai teigia, kad valdiškų pinigų nereikės, tačiau tampa aišku, jog visas iniciatyvos įgyvendinimas vis tiek kainuos tūkstančius eurų.

2015-uosius – Etninių regionų metus – keturios pajūrio ir pamario savivaldybės sumanė paminėti užsisakant Mažosios Lietuvos herbą, kuris niekada neegzistavo. Nors šio mįslingo reikalo sumanytojai teigia, kad valdiškų pinigų nereikės, tačiau tampa aišku, jog visas iniciatyvos įgyvendinimas vis tiek kainuos tūkstančius eurų.

Pritarė herbo kūrimui

Kadenciją baigianti Klaipėdos miesto taryba paskutiniame posėdyje pritarė kultūrinio bendradarbiavimo sutarčiai. Taip uostamiesčio politikai įsipareigojo prisidėti prie šilutiškių inicijuojamo sumanymo – bent simboliškai atkurti "istorinį teisingumą" ir bendru herbu su kaimynais susijungti į kadaise gyvavusią Mažąją Lietuvą.

Visos šios iniciatyvos esmė yra tokia, kad pasirašius bendradarbiavimo sutartį, bus sukurtos prielaidos Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono bei Neringos, taip pat Šilutės savivaldybių kultūriniam bendradarbiavimui "sujungiant regiono kultūrines idėjas, finansinius išteklius, sukuriant Mažosios Lietuvos heraldiką".

Taip aiškinamajame rašte uostamiesčio politikams šią idėją suformulavo Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis.

Pasirodo, būtent heraldikos sukūrimas ir jos pristatymas visuomenei turės tapti viena reikšmingiausių Etnografinių regiono metų veiklų.

Įžvelgia provincijos sindromą

Idėja sukurti Mažosios Lietuvos regioną kilo iš Šilutės. Aktyvūs miestelio savivaldybės veikėjai turėjo ambicijų sukurti šį keistą darinį ir jam neformaliai vadovauti.

Pagal tą kultūrinio bendradarbiavimo sutartį, kurią parengė šilutiškiai, o klaipėdiečiai jau pritarė jos pasirašymui, "šalys įpareigoja Šilutės rajono savivaldybę atstovauti Šalims vykdant organizacinius darbus ir pasirašant finansavimo sutartis dėl Mažosios Lietuvos heraldikos sukūrimo, viešinimo ir išpildymo".

Vienas istorikas, nenorėjęs viešumo, pasipiktinęs klausė: kas gi būtent Šilutei suteikė tuos įgaliojimus? Esą noras atkurti tai, iškraipant istorinę tiesą, dvelkia provincialumu ir, net esant geriausiems norams, šilutiškiai negali atstovauti visam kraštui.

"Ta idėja buvo seniai mūsų svarstyta. O kai įteisino penktąjį regioną Lietuvoje, tai yra Mažąją Lietuvą, mes pradėjome galvoti apie simboliką", – patvirtino Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis.

Pagrindinis motyvas, kad herbo reikia tam, nes esą būna respublikinių renginių, kuriuose visų regionų atstovai eina su vėliavomis ir herbais, o Mažosios Lietuvos delegatai žygiuoja tuščiomis, nes regionas herbo neturi.

Istorikai – apstulbę

Klaipėdos universiteto istorikė Silva Pocytė tikina, kad pirmiausia buvo padaryta klaida, įvardijant penktojo Lietuvos regiono pavadinimą – Mažoji Lietuva.

"Mes puikiai žinome, kad istoriškai Mažoji Lietuva apėmė kur kas platesnę teritoriją, nei apibrėžta dabar. Visose diskusijose mes pabrėžėme, kad nereikia iškraipyti istorijos ir išradinėti naujo dviračio. Ir nereikia klaidinti žmonių. Mes siūlėme dvigubo pavadinimo variantą Mažoji Lietuva (Klaipėdos kraštas). Deja, kaip dažnai būna, istorikų nuomonės niekas neklausė. O sprendimai buvo politiškai angažuoti", – įsitikinusi S.Pocytė.

Istorikų tvirtinimu, Mažoji Lietuva herbo niekada neturėjo, vienintelis heraldinis dalykas, vienijantis šitą kraštą, buvo trispalvė (žalia, balta, raudona) vėliava. Todėl galvojant apie herbą, reikia atlikti detalią studiją, kokią simboliką pasirinkti.

"Šilutiškai sakė, kad paskelbė vaikų konkursą ir šie visko pripiešė. Taip nuvažiuosime dievai žino kur. Čia reikia profesionalų sprendimo. Juolab ne visiems rajonams tinka gintaro gabalas, vėtrungė, valtelė ar briedžio ragai. O dabar kažkodėl labai skubama. Per tą skubėjimą tik sumokės krūvą pinigų ir galiausiai gaus piešinėlį, kurio niekas nenorės pripažinti", – mano klaipėdietis istorikas Dainius Elertas.

Tam pritarė ir S.Pocytė. Esą skubėdami, galime padaryti neatitaisomą klaidą, juolab iš šių dienų pozicijų norima sukurti krašto simbolį net nesigilinant į istoriją.

"Mane šiek tiek baugina toks biurokratinis požiūris. Yra paskelbti Etnografinių regionų metai, o mes sukursime nesvarbu kokį herbą, ir kas tada? Žemaitijos herbas juk irgi neatsirado per tris dienas", – dėstė S.Pocytė.

Ribas nubrėžė komisija

Mažosios Lietuvos pavadinimas etninių regionų žemėlapiuose atsirado labai neseniai.

2014 m. sausio 30 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarime buvo įteisinti nauji terminai – Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija arba Sūduva, Žemaitija ir Mažoji Lietuva, kurios teritorija apibrėžta "tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių". Šis apibrėžimas labai nustebino istorikus.

"Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimas neatitinka realijų. Pagal jų versiją į naujai apibrėžtą Mažąją Lietuvą visiškai nepatenka Klaipėdos kraštas, dar klausimas, ar patenka Rusnės sala", – stebėjosi D.Elertas.

Mažosios Lietuvos vietovardžio buvo pasigesta dar prieš keletą metų. Esą, tuometės Kalbos komisijos narių nuomone, jis laikytas istoriniu, todėl, kaip ir kiti istoriniai vietovardžiai, į nutarimu tvirtinamą sąrašą nebuvo įtrauktas. Tačiau dėl to visuomenėje kilo svarstymų ir diskusijų.

"Iškilę klausimai išsamiai aptarti Šilutėje 2013 m. gruodžio 6 d. surengtoje konferencijoje "Vardas Mažoji Lietuva – būti ar nebūti?" Šilutiškiai teigė nepriimantys nuo pokario jiems primetamo vakarų žemaičių pavadinimo ir nuo Atgimimo laikų besistengiantys puoselėti tikrąjį savitumą, kurį atspindi etninė architektūra, tautinis kostiumas, kulinarinis paveldas, muzikinis folkloras, tautosaka, papročiai ir kt. Kalbos komisijai pasiūlyta papildyti nutarimą", – rašoma Valstybinės lietuvių kalbos komisijos aiškinamajame rašte.

Beje, Etninės kultūros globos taryba nepritarė siūlymui dabartinį regioną vadinti Klaipėdos kraštu.

Taigi Valstybinė lietuvių kalbos komisija, priimdama nutarimą "Dėl Lietuvos vietovardžių sąrašo pakeitimo", esą labiausiai rėmėsi etnologų, etnografų, istorikų ir kitų humanitarinių sričių specialistų patarimu ir siūlymu.

Kūryba nieko nekainuos?

Klausimas dėl etninio regiono pavadinimo, regis, nebekvestionuojamas, dabar belieka neaiškus tik pinigų, už kuriuos teks kurti heraldinį ženklą, klausimas.

Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus parengtame rašte uostamiesčio tarybai paminėta, jog išlaidų sąmatos nėra. Lėšų šiam sprendimui įgyvendinti nereikės.

Tačiau Klaipėdos savivaldybės Finansų ir ekonomikos komitete, svarstant šį klausimą dar vasario mėnesį, išsakyta nemažai pastabų. Komiteto pirmininkas Rimantas Taraškevičius nustebo, kad pateiktame projekte "nėra konkretumo dėl finansų".

"A.Šulcas sako, kad nepritars sprendimo projektui, nes negalima tvirtinti sutarties, kurioje nėra finansinių dimensijų, juo labiau kad sutartyje įrašytos tik 4 savivaldybės, nėra Pagėgių savivaldybės. K.Paškevičienė sako, kad čia kalba eina apie etninį regioną – Mažąją Lietuvą. Etninės kultūros taryba yra patvirtinusi etnografinio regiono žemėlapį. A.Šulcas sako, kad Klaipėda niekada nebuvo etninio regiono dalimi", – rašoma 2015 m. vasario 11 d. Finansų ir ekonomikos komiteto posėdžio protokole.

Šilutės savivaldybės vadovas V.Laurinaitis tikino, kad herbo sukūrimas kainuos nedaug, esą ne daugiau nei po tūkstantį eurų kiekvienai savivaldybei.

Tačiau herbus kuriantis dailininkas Kęstutis Mickevičius mano, kad tokios sumos, įvertinant ir istorinės medžiagos surinkimą, gali tikrai nepakakti.

Istorikas D.Elertas prisiminė apskričių egzistavimo laikmetį, kai irgi buvo sukurtos ir vėliavos, ir herbai. Ir tam tada buvo išleisti nemaži pinigai. Kur jie yra dabar, kam anie herbai, vėliavos bereikalingi?

Gal būtų galima panaudoti jau sukurtą Klaipėdos apskrities herbą dirbtinai sukurptam Mažosios Lietuvos regionui?

Lieka atsakyti į esminį klausimą, ar iš viso reikia kurti Mažosios Lietuvos herbą, kurio niekada nebuvo?