LIETUVIŠKO LAIVYNO KŪRIMO ŠAUKLIAI

Visoje Lietuvos istorijoje nebuvo tokio jūrinės idėjos pakilimo, kokia buvo po 1923 m., kai Lietuvai atiteko Klaipėdos uostas.

Carinių jūrininkų iniciatyva

Tarp jūrinės idėjos puoselėtojų buvo ir du tuometiniai Lietuvos kariuomenės generolai – Teodoras Daukantas ir Vladas Nagius Nagevičius.

1923 m., o ir vėliau, nors Lietuva jau buvo atgavusi Klaipėdos kraštą, daug jūrinių idėjų pirmiausia gimdavo Kaune. Tai suprantama – laikinojoje sostinėje buvo sutelkta ir lietuviška žiniasklaida, ir iniciatyviausi žmonės. Didžiulę įtaką turėjo ir tai, kad Kaune buvo prezidentūra, Vyriausybė ir ministerijos, kur pirmiausia ir kildavo įvairiausių idėjų.

1923 m. Kaune buvo įkurta Lietuvos jūrininkų sąjunga. Dauguma narių buvo jūrinius mokslus carinėje Rusijoje, dažniausiai Sankt Peterburge, baigę jūrininkai, dalis buvo tarnavę Rusijos kariniame laivyne, dalis jau spėjo tapti ir civilinių laivų kapitonais.

Tarp Jūrininkų sąjungos steigėjų buvo jūrų kapitonai Juozas Andžejauskas, Teodoras Reingardas, Aleksandras Azguridis, Lietuvos kariuomenės generolai V. Nagius Nagevičius ir tuomet dar pulkininkas T. Daukantas, laivininkystės inspektorius Pranas Šuipys, Kauno vandens kelių rajono komendantas Stasys Kuizinas, kiti jūrininkai. Iš Liepojos, kur tuomet buvo Lietuvos diplomatu, pakviestas ir kapitonas Liudvikas Stulpinas.

Pirmuoju Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininku išrinktas V. Nagius Nagevičius, o valdybos pirmininku – T. Daukantas. Tie patys žmonės 1923 m. vasarą įsteigė ir Lietuvos jūrininkų sąjungos filialą Klaipėdoje.

Steigėjas: Lietuvos korporacijos „Maistas“ jūrų prekybos laivas „Maistas“ Klaipėdos uoste. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Lydėjo ir nesėkmės, ir paslydimai

Lietuvos jūrininkų sąjunga, arba tuo metu dar vadinama Lietuvos jūrininkų profesionalų draugija, susibūrė ne šiaip sau, kad bendraminčiai dalintųsi „įspūdžiais iš reisų“, o su gilia mintimi, kad būtina vystyti Lietuvos jūrinį laivyną.

Jau 1923 m. balandį Kaune pristatant Lietuvos jūrininkų sąjungą, šventinant jos vėliavą, buvo pateikti T. Daukanto skaičiavimai, kiek prekybos laivų, kapitonų ir jūrininkų reikėtų Lietuvai, kad ji galėtų gabenti lietuviškas prekes.

Naujai įsteigta Lietuvos jūrininkų sąjunga memorandumais kreipėsi į Vyriausybę, verslininkus dėl laivyno kūrimo. Turėjo idėją ir pati kurti laivyną. Žinomas faktas, kad Lietuvos jūrininkų sąjunga 1927 m. kreipėsi į Lietuvos vidaus reikalų ministeriją ir prašė patikėti jai valstybės krovinių plukdymą iš Klaipėdos į Europos uostus.

Rusijos caro karo jūrininkų įtaka tarpukario Lietuvoje jūrinėje srityje buvo didelė.

Susibūrę jūrininkai žadėjo įkurti garlaivių bendrovę „Lloyd Lithuania“.

Šiai Lietuvos jūrininkų sąjungos idėjai nebuvo lemta išsipildyti. Anuometinė Lietuvos valdžia atsargiai žiūrėjo į iniciatyvą kam nors suteikti konkurencinį pranašumą dėl krovinių gabenimo. Gal ir tai lėmė, kad Lietuvos prekybinio laivyno kūrimo pradžia Lietuvoje buvo sunki, ją lydėjo ir nesėkmės, ir paslydimai, ir bankrotai. Verta prisiminti ir pirmuosius lietuviškus laivus „Jūratė“ ir „Kastytis“, ir 1928 m. įsteigtos lietuviškos bendrovės „Litgar“ istoriją, kuri ypač išryškino, kad laivybos kūrimo srityje lietuviams trūko jūrinės veiklos patirties.

Apsilankymas: „Lietuvos Baltijos Lloydo“ prekybinis garlaivis „Kaunas“ Klaipėdos uosto Naujajame baseine prie „Lietūkio“ sandėlio 1938 m. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Valstybės monopolio galia

Galiausiai situacija kuriant lietuvišką laivyną ėmė taisytis. 1930 m. buvo įsteigtas Lietuvos prekybinio laivyno steigimo komitetas, į kurį įėjo atskirų Lietuvos ministerijų ir verslo, Lietuvos jūrininkų sąjungos atstovai.

Vyko didelės diskusijos, savo pozicijas turėjo galimybę pareikšti ir Lietuvos jūrininkų sąjungos nariai. Daug straipsnių ta tema parašė tuomet aktyviai reiškęsis generolas T. Daukantas.

Komitetas laikėsi nuostatos, kad pradžioje kurti valstybinį laivyną turėtų stiprios valstybinės korporacijos: „Maistas“, „Pienocentras“ ar „Lietūkis“, kur valstybė turėjo po 51 proc. kapitalo.

Įtakos tokiam sprendimui turėjo ir maždaug tuo laikotarpiu jau pastebimai praplėstos Klaipėdos uosto krovos galimybės, įsteigti nauji sandėliai.

Dauguma to meto tiek laivybos, tiek uosto bendrovių vienaip ar kitaip buvo susijusios su Lietuvos valstybės valdomomis vienokiomis ar kitokiomis ekonomikos šakomis.

Labiausiai žinoma tuo metu buvo valstybinė jūrų laivininkystė kompanija „Lietuvos Baltijos Lloydas“. Uosto versle savotišku monopolininku tapo valstybinis tinklas „Maistas“.

Privačiam verslui įsiterpti tarp valstybės kompanijų nebuvo lengva. Iš to laiko privačių verslininkų Klaipėdos uoste ir Lietuvos laivyboje minima Klaipėdos krašto lietuvių įsteigta kompanija „Sandėlis“.

Iš jūrinės veiklos Klaipėdos uoste įsigijusi papildomo kapitalo ši bendrovė pirko laivus, gabeno prekes į Angliją, Belgiją, Gdanską.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.