LIETUVOS VANDENŲ KELIAI – ŽEMIAUSIOJE ZONOJE

Lietuvoje nevisiškai išnaudojamas turimas ir galimas vidaus vandens kelių, bent jau pramoginėms reikmėms, potencialas.

Techniniai reikalavimai laivams

Nors Lietuvoje vidaus vandenų laivyba bent kol kas yra menkai išvystyta, ji įtraukta į ES vidaus vandens plaukiojimo zonas.

Tai reiškia, kad ir Lietuvos vidaus vandens keliais plaukiojantys laivai privalės turėti vidaus vandens laivybos sertifikatus. Tai yra laivas privalės atitikti ES vidaus vandens kelių klasifikacijos ir plaukiojančioms priemonėms taikomų būtinųjų techninių reikalavimų direktyvą.

Kokie yra tie direktyvos reikalavimai kiekvienas laivo savininkas ar laivavedys gali sužinoti įsivedęs nuostatą Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/1629.

Lietuvoje šiuo metu yra rengiama tvarka, numatysianti techninius reikalavimus laivams, kurie plaukioja ES vidaus vandens keliais. Ši tvarka įsigalios nuo 2024 m. sausio 1 d.

Didelių naujovių toje tvarkoje greičiausiai ir nebus, nes vidaus vandens laivų techniniai reikalavimai Lietuvoje jau galioja daugiau nei dešimtmetį, o tiksliau buvo įvesti 2008 m.

Jei Šventojoje atsirastų dar vienas uostas, gali būti, kad atsirastų ir nauji vidaus vandens maršrutai pagal jūros pakrantę.

Pakrantė be vandens kelių

Pagal jau minėtą ES direktyvą vidaus vandens keliai yra išskaidyti į 4 zonas.

1 ir 2 zonai priklauso vidaus vandens keliai su didelėmis vandens teritorijomis – įlankomis, jūrų pakrančių vidaus vandens laivybos zonomis, dideliais ežerais.

Teoriškai Lietuva lyg ir turėtų tokią zoną – Baltijos jūros pakrantę. Tačiau ji laivybai nėra pritaikyta, o tiksliau – nenaudojama, nes Lietuvos Baltijos jūros pakrantėje nėra jokio kito uosto, išskyrus Klaipėdos.

Gal ir tai lėmė, kad Lietuvos Baltijos jūros pakrantė nėra laikoma vidaus vandenimis, joje nėra dėliojami vidaus vandenims būdingi plaukiojimo maršrutai. Realiai Lietuvos pakrante nėra kur plaukti, o apie galimą krovinių gabenimą net nekalbama.

Jei Šventojoje atsirastų dar vienas uostas, gali būti, kad atsirastų ir nauji vidaus vandens maršrutai pagal jūros pakrantę. Būtų visai realu, kad Lietuva bent jau su jūros vidaus vandens keliu galėtų patekti ir į aukštesnę ES vidaus vandens kelių zoną.

Nemunas su Kuršių mariomis

Lietuva neturi ir trečiojo lygio vidaus vandenų. Šis lygis apima didžiąsias Europos upes, kaip Reinas, Dunojus, Elbė ir panašiai.

Lietuvos vidaus vandens keliai patenka į ketvirtąją ES vidaus vandens kelių kategoriją. Anksčiau šios mažesnių upių kategorijos ES iš viso nebuvo. Ji atsirado Vokietijos ir Prancūzijos prašymu.

Jei Vokietija dar turi didelių upių, tokių kaip Reinas, Dunojus, Elbė, tai Prancūzijoje jų beveik nėra, išskyrus Luara, Sena, Rona.

Tiek Vokietijoje, pradedant Mainu, Vėzeriu, Zale, Šprė ar Emsu, tiek Prancūzijoje (Garona, Marna, Masas, Sona, Lo, Dordonė ir kitos), jos yra 400–500 kilometrų ilgio ir pritaikytos laivybai. Šios upės nebuvo klasifikuojamos kaip bazinės vidaus vandens laivybos upės, todėl ir teko sukurti naują ketvirtąją zoną.

Į šią zoną patenka ir visi dabartiniai Lietuvos vidaus vandens keliai. Realiai tik Lietuvos upių tėvas Nemunas su Kuršių marių junginiu dar šiek tiek prilygsta Europos ketvirtoje vidaus vandens kelių zonoje esančioms upėms. Visos kitos Lietuvos upės, kaip Neris, Venta, Šešupė, Mūša (Lielupė), Šventoji, Nevėžis, Merkys, Minija laivybai pritaikytos menkai arba iš viso jai nenaudojamos.