Į karą pastūmėjo skurdas
– Kaip susidomėjote M. L. Rėzos asmenybe?
– Man mieliausia tema – napoleonistikos tyrinėjimai, daug metų domiuosi šia tema. Būtent gilindamasis į ją priėjau ir prie M. L. Rėzos asmenybės. Pradėjau rinkti medžiagą tada, kai lietuvių kalba dar nebuvo išleistas M. L. Rėzos dienoraštis „Pastabos ir žinios“. Turėjau tik vokišką 1814 m. variantą. Buvo įdomu ieškoti detalių, ypač todėl, kad apie lituanistinę šios asmenybės veiklą yra daug medžiagos, o karo kapeliono pusė nagrinėta menkai. Šia tema esu kalbėjęs tarptautinėse konferencijose. Karo pamokslininko M. L. Rėzos, 16 metų tarnavusio Prūsijos kariuomenėje, dalyvavusio dviejuose karo žygiuose, tema įdomi ir ypač aktuali šiemet, kai minime šios iškilios asmenybės metus.
– Ar žinoma, kodėl M. L. Rėza nusprendė tapti karo kapelionu?
– 1800-ųjų pavasarį Albertinos universiteto absolventas, jaunasis teologas M. L. Rėza, svajojęs likti universitete ir dirbti dėstytoju, priėmė pasiūlymą tapti kariuomenės pamokslininku. Jis buvo paskirtas dirbti Kionigsbergo įgulos bažnyčios kapelionu ir tarnavo Frydrichsburgo tvirtovėje, pastatytoje 1657 m. Mat M. L. Rėza buvo neturtingas, todėl privalėjo rasti darbą. Baigęs mokslus jis devynis mėnesius dirbo netoli Karaliaučiaus didiko vaikų korepetitoriumi. Kariuomenės pamokslininku jis tapo ne iš pašaukimo, o vedamas noro išsivaduoti iš skurdo. 1797 m. žiemos semestre jis buvo lietuvių kalbos seminaro docentas, dabartiniais žodžiais tariant, mokytojas. Už šį darbą jis gaudavo 26 talerius ir 20 grašių per metus. Už tokią sumą jis galėjo vos vos išgyventi ir negalėjo susitaupyti tolesniems mokslams. Suteikiamas gyvenamasis plotas, alga ir galimybė pažinti pasaulį lėmė M. L. Rėzos apsisprendimą tapti karo kapelionu. Derindamas šį darbą jis septynerius metus savarankiškai studijavo teologiją ir filosofiją, kad vėliau galėtų tapti dėstytoju. Neturtingi Karaliaučiaus universiteto absolventai dažnai pasirinkdavo mokytojo, kunigo ar kariuomenės pamokslininko kelią. 1800 m. liepos 27 d., sėkmingai išlaikęs egzaminą, Potsdamo bazilikoje M. L. Rėza buvo įšventintas į kariuomenės kunigus ir tapo priklausomas nuo dviejų viršininkų: kariuomenės vado ir vyriausiojo kariuomenės pamokslininko. To meto kariuomenės kapelionai kareiviškos uniformos dar neturėjo, jie dėvėjo įprastą kunigo sutaną ir beretę. Uniformos šio luomo šventikams įvestos tik maždaug po 100 metų, tada jie jau gavo karišką uniformą su kapeliono skiriamaisiais ženklais.
– Ar be gerai žinomo M. L. Rėzos atvaizdo išliko dar bent vienas?
– Yra tik du M. L. Rėzos atvaizdai. Vienas – spalvotas, nutapytas ant drobės, kitas – labai panašus – graviūra ar ofortas – nespalvotas. Yra išlikęs ir paveikslas, kuriame užfiksuotas gvardijos pulko vėliavos šventinimo momentas 1808 m. Jame vaizduojamas kapelionas, šventinantis Prūsijos elitinio gvardijos bataliono (karaliaus asmeninės apsaugos kariuomenės) kovines vėliavas. Veiksmas vyksta Kionigsbergo tvirtovės kieme, šventėje dalyvavo karalius Frydrichas Vilhelmas III su sūnumis ir karine vadovybe. Šiame paveiksle pavaizduoti du gvardijos batalionai, susiję su Klaipėda, nes buvo naujai sukomplektuoti būtent Memelyje, todėl neabejoju, kad jame tarnybą atliko ir mūsų miesto gyventojai. Iš čia jie į Karaliaučių keliavo 10 dienų, lydimi paties karaliaus. Žvelgdami į šį paveikslą galime daryti išvadą, kad vėliavas šventino ne kas kitas, o kapelionas M. L. Rėza. Taigi, tai gali būti trečiasis jo atvaizdas. Portretinį panašumą įžvelgti būtų sunku, bet galime įsivaizduoti, kad autorius pavaizdavo būtent jį.
Vieną dieną – kelerios mišios
– Kaip tarnyba kariuomenėje pagerino M. L. Rėzos materialinę padėtį?
– Tuo metu jis prilygo kariuomenės pėstininkų kapitono laipsniui ir gaudavo apie 300–500 talerių atlyginimą per metus. Palyginimui, žemiausio karininko metinis atlygis – 120–180 talerių, eilinio kareivio – apie 15–30 talerių, puskarininkio – 60–90 talerių, to meto nekvalifikuotas darbininkas gaudavo 80–120, paprastas žemesnio rango raštininkas – 150–300, aukštesnis valdininkas – 600–1 200, kaimo mokytojas – 100–200, miesto mokytojas – 250–400, universiteto profesorius – 800–2 000 talerių, evangelikų kunigas – 400–800 ir natūra, gaunama iš parapijiečių. Tuo metu kilogramas duonos kainavo 0,5–1 grašį.
Nuvargęs M. L. Rėza užmigo tiesiog mūšio lauke, o pabudo tik vėl sugriaudėjus kanonadai.
– Ar tai buvo sunki tarnyba?
– 1800 m. Karaliaučius buvo svarbi Prūsijos tvirtovė ir valstybės administracinis centras. Iš ano meto šaltinių žinoma, kad apie 1800-uosius (iki 1806–1807 m. karo su Napoleonu) Karaliaučiaus įguloje buvo dislokuoti trys pėstininkų pulkai, kavalerijos pulkas, inžineriniai fortifikacijos daliniai, tai buvo iki šešių tūkstančių karių. Kas dešimtas mieste gyvenęs žmogus buvo kariškis, tad kapeliono M. L. Rėzos „ganomų avelių banda“ buvo gana skaitlinga. Sekmadienio mišių metu visi kariai į bažnyčią netilpdavo, kapelionui tekdavo kartoti mišias kelis kartus per dieną. Berlyne saugomame Frydrichsburgo tvirtovės archyve yra tvirtovės planas, jame pažymėta ir kapeliono rezidencija. Šiauriniame tvirtovės flygelyje buvo gana erdvus kelių kambarių būstas, išdėstytas per du aukštus su židiniais ir voniomis, bet latrinos (tualetai, – D. J.) buvo už tvirtovės ribų, ant pylimų. Tvirtovėje, be visa kita, buvo kalėjimas ir amunicijos sandėliai. Taigi, galima teigti, kad M. L. Rėza 12 metų gyveno ant parako statinės šalia nusikaltėlių ir tik vėliau persikėlė arčiau miesto centro, kad būtų patogiau studentams.
Matė pasaulio didžiuosius
– M. L. Rėzos tarnyba karo kapelionu susijusi su napoleonmečiu. Kažin, ar jam teko susidurti su Napoleonu?
– Tikėtina, kad taip. 1807 m. liepos 10 d. Napoleonas atvyko į Kionigsbergą ratifikuoti Tilžės taikos akto. Liepos 13-osios ryte Napoleonas išvyko. Tikiu, kad M. L. Rėzai buvo smalsu pamatyti pasaulio likimų tvėrėją, kaip jis vėliau pavadino Napoleoną. Akivaizdu, kad kapelionas stebėjo 39 dienas užtrukusį okupacinės prancūzų armijos gyvenimą mieste, kuris mokėjo kontribuciją, tiekė prancūzams maistą, matė, kaip buvo konfiskuojamas parakas bei švinas, o miestiečiams teko padengti visas prancūzų karininkų pramogų išlaidas. Tikėtina, kad M. L. Rėza matė ir Prūsijos karališkąją šeimą. 1808-ųjų sausį kartu su Prūsijos vyriausybe ir visu dvaru karališkoji šeima atvyko iš Memelio į Kionigsbergą ir čia gyveno iki 1809 m. lapkričio, kol galėjo grįžti atgal į Berlyną. Karalienė Luizė čia pagimdė savo aštuntąjį ir devintąjį kūdikius. Kita vertus, keista, kodėl M. L. Rėza, mėgęs rašyti prisiminimus, nepaliko jokių užrašų apie šį kupiną įvykių laikotarpį. Galima spėti, kad jie tiesiog nepasiekė mūsų laikų.
– Kas žinoma apie M. L. Rėzos dalyvavimą karo žygiuose? Ar jam teko dalyvauti kautynėse?
– 1811 m. L. Rėza buvo paskirtas brigados pamokslininku. Tai nebuvo paaukštinimas, tiesiog tuo metu Prūsijoje vyko kariuomenės, kartu ir bažnyčios reformos. Prancūzija ruošėsi karo žygiui į Rusiją. Prūsija buvo priversta palaikyti šį žygį, ji pasižadėjo pateikti didžiajai prancūzų armijai 20 tūkst. savo karių, kurie turėjo dalyvauti šiame žygyje. Pirmąją tikrą karo patirtį jis gavo 1812 m. Napoleono žygio į Rusijos Kuršą (Kurliandiją) metu. Gerokai vėliau rašytame dienoraštyje „Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius iš vieno Prūsijos armijos kapeliono dienoraščio“ galima rasti lakoniškų užuominų, liudijančių apie dalyvavimą šiame žygyje. Prancūzų maršalo MacDonaldo 10-ąjį korpusą (apie 43 tūkst. karių) sudarė septintoji prancūzų divizija ir 27-oji prūsų divizija (18 600 karių). Šis bendras junginys turėjo veikti Rygos ir Jakobštato apylinkėse. Jų užduotis buvo užimti Rygos tvirtovę ir saugoti prancūzų pajėgas nuo rusų desanto iš Baltijos jūros. M. L. Rėza kartu su kariais žygiavo per Tauragę į Šiaulius į Kuržemę. Už Tauragės 10-asis korpusas išsiskyrė, prūsai patraukė link Mintaujos, o prancūzai per Panevėžį pasuko link Jakobštato.
– Ar šių žygių metu M. L. Rėza buvo užklydęs į Memelį?
– Netrukus po minėtų įvykių septyni tūkstančiai karių, vadovaujami generolo Hanso Jorko, atskirti nuo pagrindinių pajėgų, patraukė į Memelį. Liepos 15 d. šis dalinys įžengė į Memelį ir čia užtruko iki rugpjūčio 5-osios, toliau patraukė į Kuršą. Labai tikėtina, kad M. L. Rėza lankėsi Memelyje, kur turėjo nemažai draugų. Apie tai jis užsiminė prisiminimuose. 1812 m. gruodį Napoleono armija prie Maskvos patyrė nesėkmę ir pasuko atgal. M. L. Rėzai teko panašiu maršrutu, kaip ir žygio pradžioje, grįžti į Prūsiją. Didelė grupė Prūsijos kariuomenės dalinių vadų 1813 m. sausio pradžioje apsistojo Piktupėnuose pas kunigą Christophą Hassensteiną. Tikėtina, kad tarp jų buvo ir M. L. Rėza, juk jis negalėjo praleisti progos pasimatyti su senu bičiuliu, kuris padėjo jam rinkti lietuvių liaudies dainas, patekusias į M. L. Rėzos rinkinį. Beje, visai neseniai Rygos universiteto bibliotekoje buvo surasta Ch. Hassensteino knygelė „Nusidavimai švento karo“, kurią jis parašė lietuvių kalba, tai buvo knyga apie prūsų ir prancūzų karą. Tikėtina, kad šį kūrinį jis parašė įkvėptas M. L. Rėzos pasakojimo.
Patyrė karo žiaurumus
– Ar karo žygiuose M. L. Rėza pasireiškė tik kaip pamokslininkas?
– Netrukus prūsai pakilo pilietiniam pasipriešinimui prieš prancūzus. Iki 1813 m. vasario Karaliaučiuje suformuotas nacionalinis kavalerijos pulkas, šiam pulkui M. L. Rėza, kartu su savo bičiuliu Wilhelmu Gottliebu Martinu Jensenu, sukūrė dainų rinkinį, jis buvo išleistas atskiru leidiniu. Taip jis norėjo prisidėti prie kovos už laisvę ir padarė tai geriausiai jam žinomu būdu. Šis pulkas dalyvavo Leipcigo mūšyje, kartu su juo – ir M. L. Rėza.
– Ką savo prisiminimuose kapelionas rašė apie karo žiaurumus? Kaip čia skleidėsi jo paties asmenybė?
– 1813 m. balandį kapelionas M. L. Rėza gavo įsakymą vykti į veikiančią armiją ir prisistatyti generolui Gebhardui Leberechtui von Blücheriui, taip prasidėjo antrasis M. L. Rėzos karo žygis, šį kartą jau prieš prancūzus. Apie šį žygį jis paliko gausius prisiminimus. Priminsiu, kad pirmasis buvo į Kuršą drauge su prancūzais. Įdomu, kad tik žymiai vėliau paaiškėjo, kas yra jų autorius. Šios kelionės metu jis Konice (dabar – Chvolnice, Lenkijoje) aplankė jėzuitų kolegijoje įrengtą karo ligoninę, kur tuo metu buvo gydoma per 500 sužeistų prūsų karių. Pamatęs baisią netvarką ir pajutęs siaubingą smarvę, nes po šiaudais buvo paslėpti trys nepalaidoti karių lavonai, M. L. Rėza ėmėsi gėdinti vietos valdžią. Netrukus jis pats suabejojo, ar reikėjo šio konflikto, tai byloja apie švelnų M. L. Rėzos būdą. Prūsijos kariuomenė tuo metu dar neturėjo karo sanitarijos, tokia tarnyba pradėjo veikti tik 1815 m. Iki tol sužeistaisiais rūpinosi tik civiliai gyventojai arba patys sužeisti kariai. Kitame miestelyje M. L. Rėzos dėmesį patraukė minios keliamas triukšmas ir žmonių stumdymasis. Bažnyčioje vyko naujokų į kariuomenę burtų traukimas, tai reiškia, kad ne visi buvo savanoriai. Kapelioną papiktino nepagarba šventai vietai, jo manymu, bažnyčiose neturėjo vykti tokie su religija nesusiję renginiai.
– Gal prisiminimuose teko perskaityti ir dar įdomesnių siužetų?
– Kartą M. L. Rėza nepaklausė patarimo nevažiuoti priešo kontroliuojamu keliu, kaip pats prisipažino, nenorėjęs pasirodyti bailiu. Staiga jis pamatė į jo pusę šuoliuojantį prancūzų husarų būrį. Kapelionas liepė savo vežėjui nusivilkti uniformą ir apsisiausti jo apsiaustu, pats suskubo užsimesti dvasininko sutaną, prisisegė apykaklę ir užsimaukšlino beretę. Prancūzai palaikė jį paprastu Saksonijos dvasininku. Klausinėjamas, ar matė rusų, jis pamelavo matęs apie šimtą kazokų prieš valandą prajojusių už ano kaimo. Taip M. L. Rėza išsigelbėjo ir dėkojo už tai dievui. Šis epizodas byloja apie M. L. Rėzos pastabumą, jo gerą prancūzų kariuomenės rūšių išmanymą, jis mokėjo prancūzų kalbą. Kapelionas atsiminimuose rašė ir apie rusų kariškių vartojamus keiksmažodžius, net po maudynių juos lydintį nacionalinį kvapą. Koks tai kvapas, galima tik nuspėti. Atsiminimuose minimi vynai leidžia teigti, kad autorius neblogai išmanė ir apie vynus.
– Ar ilgą kelią M. L. Rėza nukeliavo su kariuomene?
– Per metus M. L. Rėza įveikė 300 mylių, o tai yra apie 1 200 kilometrų. Jis buvo paskirtas rūpintis atsarginės kavalerijos dvasiniais reikalais. Šie daliniai buvo dislokuoti 20-yje kaimų, todėl kapelionui prireikė daug laiko ir pastangų, kol aplankė visus pulkus ir susipažino su jų vadais. Jam teko dalyvauti ir mūšiuose. Atsiminimuose aprašytas atvejis, kai nuvargęs M. L. Rėza užmigo tiesiog mūšio lauke, o pabudo tik vėl sugriaudėjus kanonadai. Jis rašė, kad teko nakvoti tarp krūvų lavonų. Vaizdai laukų, nuklotų karių bei žirgų lavonais, sulaužytais vežimais, paliko jo atmintyje neišdildomą pėdsaką. Porą sužeistų karių kapelionas pats nutempė į artimiausią namą, davė jiems šiek tiek duonos ir vyno. Prisiminkime, Leipcigo mūšyje dalyvavo 325 tūkstančiai karių sąjungininkų ir 175 tūkstančiai Napoleono armijos karių, žuvo 100 tūkstančių. Esama žinių, kad iš šių kautynių lauko lavonai buvo išvalyti tik kitų metų pavasarį. Kitame mūšyje jis buvo taip arti kovos įkarščio ir degančio kaimo, kad degančios žiežirbos skrido jam virš galvos.
Kaip karo veteranas 1814 m. jis buvo apdovanotas 1813–1814 m. Prūsijos išsilaisvinimo karo atminimo medaliu.
Tekstuose – ryškūs įspūdžiai
– Ar M. L. Rėza užsiminė apie Prūsijos sąjungininkų – rusų kariuomenės elgesį Europoje?
– M. L. Rėza aprašė rusų kazokų siautėjimą, jie siaubė net dvasininkų namus, išrengdavo ne tik lavonus, bet ir prancūzų belaisvius, kuriuos taip apiplėšdavo, kad šie neturėdavo net kelnių gėdai prisidengti. Smalsu, kodėl M. L. Rėza beveik nieko nerašė apie dalyvavimą žuvusių karių laidotuvėse, o juk to meto kautynėse žūdavo tūkstančiai vyrų. Galbūt jis jose nedalyvavo, o gal jis tokias laidotuves vertino kaip neišvengiamą pareigą. Tiesa, vieno pažinoto iš Kionigsbergo karininko laidotuves jis aprašė, pažymėdamas, kad jam nebuvo atiduota kariškiui derama pagarba.
– Ką pamokslininkas rašė apie svečius kraštus?
– Prisiminimuose jis labai detaliai aprašė Paryžiaus paėmimą ir nugalėtojų nuotaikas. Šį miestą jis apibūdino labai kritiškai, vadino jį europietišku Babilonu su visais prašmatnumais ir šlykštynėmis. Prancūzų jis retoriškai klausė, kokia gali būti tauta, protą iškeitusi į tikėjimą kvailystėmis, dorovę – į ydas, darbą – į dykinėjimą, kartu pažymėdamas jį sužavėjusias pasaulinio masto miesto įžymybes. Napoleoną jis pavadino likimo valdovu ir tikėjo, kad paskutinę valandą jis pripažins jam skirto nuosprendžio teisingumą.
– Kaip baigėsi M. L. Rėzos karo tarnyba?
– Aktyvią tarnybą M. L. Rėza baigė Paryžiuje, paprašė leidimo nuvykti į Londoną. Į Karaliaučių jis grįžo 1814 m. rugpjūčio 31 d. Po karo jis dar porą metų dėstė universitete, po poros metų sveikatai pablogėjus jis atsisakė kapeliono pareigų kariuomenėje bei pasišventė akademinei veiklai. Taip baigėsi kapeliono M. L. Rėzos 16 metų trukusi tarnyba Prūsijos kariuomenėje. Iš jo atsiminimų aiškėja, kad viską jis darė nuoširdžiai, stengėsi visus, su kuriais susidurdavo, raminti ir guosti, savo pamokslais įkvėpti karius didvyriškai iškęsti išsivadavimo nuo Prancūzijos vergovės karo sunkumus.
– Ar M. L. Rėza buvo apdovanotas už dalyvavo karo veiksmuose?
– Kaip karo veteranas 1814 m. jis buvo apdovanotas 1813–1814 m. Prūsijos išsilaisvinimo karo atminimo medaliu. Jo priekyje buvo užrašas: „Dievas buvo su mumis, jam garbė“, kiek žemiau – „Prūsijos narsiausiems kariams“. Ant kai kurių medalių buvo užrašas: „Pagamintas iš priešų paimtų patrankų“. Tokių medalių buvo pagaminta ir išdalinta 370 tūkst., matyt, juos gavo visi dalyvavę šiame kare. 1818 m. sausį M. L. Rėza apdovanotas didžiuoju aukso medaliu „Už nuopelnus“, bet tai buvo apdovanojimas, skiriamas už išskirtinius nuopelnus mene ar moksle, jis buvo vertas kareivio metų algos. Prieš pat mirtį, 1840 m. sausį M. L. Rėzai įteiktas „Raudonojo erelio“ ordinas. Jis buvo antras pagal svarbą Prūsijos karalystėje, paprastai skiriamas už asmeninę drąsą mūšyje, ilgą ir ištikimą tarnystę karalystei. Portretiniame atvaizde M. L. Rėza jį segi neteisingai – per vidurį, nors turėtų segėti kairėje pusėje. Gal tai buvo dailininko klaida. 1840 m. Prūsijos karaliaus įsakymu nurodyta visus ordinus, gautus iš Prūsijos, Prancūzijos bei Rusijos vadovų, po mirties grąžinti, nes jų savininkais vadinami karališkosios dinastijos šeimos nariai. Negrąžinami tik ordinai su perlais, deimantais ir ordinai, kuriuos savininkas pasigamino už savo pinigus. Reikalauta grąžinti net Prūsijos nepriklausomybės karo veteranų ordinus, tik ne į Prūsijos, o į parapijos iždą, kuriai mirusysis priklausė.
Naujausi komentarai