A. MICHAILOVAS: ESU KOMANDOS ŽMOGUS (INTERVIU)

Kiek daugiau nei mėnesį naujuoju Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju dirbantis Aleksandras Michailovas tikina esąs kantrus ir darbo nebijantis vadovas. Pažinti žmones ir suvokti vertybes gyvenime jam padėjo ilgus metus trukęs darbas jūroje.

Prieš startą – jaudulys

– Ar jau apsipratote naujame darbe?

– Adaptacijos procesas dar vyksta. Vis dėlto savivaldybėje dirbu labai trumpai. Suskaičiavau: išmetus išeigines, lygiai vienas mėnuo ir 20 dienų. Į klausimą, kaip jaučiuosi būdamas naujose vėžiose, atsakyti nelengva. Negaliu teigti, kad kas būtų blogai ar nepatiktų. Esu labai dėkingas kolektyvui, kuris man padėjo nuo pirmųjų dienų ir geranoriškai mane priėmė. O darbo kiekvieną dieną vis daugiau – dokumentų krūva ant stalo po truputį didėja. Vienintelė priežastis, kodėl šiuo metu nesu visiškai užtikrintas ir pasitikintis savimi, labai paprasta: darbe dar žinau ne viską, ką norėčiau žinoti.

– Kokių minčių vedamas atėjote dirbti? Matote daug dalykų, kuriuos mieste reikėtų keisti?

– Pagal savo pareigybę esu atsakingas už turbūt pačią nedėkingiausią sritį – miesto ūkį. Matau ne vieną problemą ir trūkumą – ypač dėl tvarkos Klaipėdoje. Pastebėjau, kad uostamiestyje daroma labai daug, tačiau kartais pokyčiams įvykdyti pritrūksta pajėgų ar finansų. Visas skyles užlopyti vienu metu – sudėtinga. Žinoma, žmonės skundžiasi, tačiau tai – neišvengiama. Žinote, gyventojas pamatė ką, pasipiktino, o jei dar bloga nuotaika... Bet rankų nuleisti neketinu.

– Ar nebijote atsakomybės? Juk žinojote, kad jūsų darbus vertins miestiečiai.

– Turiu pripažinti, kad prieš pradėdamas dirbti jaudinausi. Labai panašias pareigas užėmiau dar dirbdamas Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje, todėl baimės dėl paties darbo nejutau – tik sveiką ir kiekvienam pažįstamą nerimą, pradedant naują gyvenimo etapą. Normalus žmogus turi jaudintis.

Vertina komandinį darbą

– Koks esate vadovas?

– Save vertinti labai sunku. Padėjęs ranką prie širdies galiu pasakyti, kad esu labai kantrus. Bet kokį konfliktą ir nesusipratimą bandau išsiaiškinti žmogiškai ir surasti kompromisą. Tik labai retais atvejais mano kantrybė trūksta. Tada tampu griežtas. Tokia mano nuomonė, o kitiems gali atrodyti ir kitaip. Juk visiems neįtiksi.

– Jums malonus bendravimas su žmonėmis?

– Sunkumų šis procesas man tikrai nesudaro. Visą gyvenimą esu apsuptas įvairių žmonių, todėl kontaktas su jais man nėra svetimas. Apskritai nesu uždaras ir lyg vėžys į urvelį įlindęs žmogus. Mėgstu komandinį darbą ir tikrai negalėčiau savęs pavadinti užsispyrusiu individualistu, kuriam svarbi tik jo paties nuomonė ar priimami sprendimai. Mano patirtis sako, kad gyvenime vienas nieko nenuveiksi. Tik komanda gali nuversti kalnus.

Didžiuojasi uostamiesčiu

– Ar jums patinka Klaipėda? Kiek metų jau gyvenate šiame mieste?

– Gyvenimas čia puikus. Man patinka mane supantys žmonės, senamiestis, naujieji rajonai. Čia atvykau dar 1976-aisiais. Nuo tų metų uostamiestyje gyvenu nuolat. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad išvažiuodamas iš Klaipėdos į kitus miestus ar šalis didžiuojuosi esantis klaipėdietis. Visiems pasakoju ir giriuosi jūra, paplūdimiais, šalia esančia Kuršių nerija. Gal ir garsiai nuskambės, bet visi žmonės turėtų būti savo miesto patriotai. Manau, kad uostamiestyje jų tikrai yra daug.

– Kaip jūsų gyvenimas klostėsi iki atvykimo į Klaipėdą?

– Gimiau ir užaugau Radviliškio rajone. Mano tėvelis buvo kariškis, mama – mokytoja. Vėliau su šeima persikraustėme į Ukmergę, kurioje baigiau vidurinę mokyklą, o siekti išsilavinimo išvykau į Kaliningrado aukštąją jūros inžinerijos mokyklą. Penkerius metus trukusias studijas baigiau puikiai, todėl galėjau rinktis, kur dirbti toliau – krante, žvejybiniuose ar kariniuose laivuose. Tačiau iš Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo "Litrybprom" atvykę žmonės man pasakė: kurgi tu važiuosi, tavo tėvai Lietuvoje, vyk į Klaipėdą. Buvau jaunas, nelabai principingas žmogus. Nuvažiavau ir pasilikau čia. Reisą keitė reisas, nė nepastebėjau, kaip prabėgo metai. Į jūrą ėjau nuo 1976 iki 1992 metų.

Sunkumai kuria vertybes

– Buvimas jūroje ir laive jums patiko?

– Žinote, krante pragyvenus jau kelis dešimtmečius, galiu pasakyti, kad tai buvo artima širdžiai. Bet, matyt, ne pati jūra patiko. Tiesiog tada mes buvome jauni ir kupini optimizmo. Turėjome galimybę pamatyti daugybę užsienio šalių, įgyti naujos patirties. Tiesa, darbas laive tikrai nebuvo lengvas. Bet ar toks apskritai egzistuoja gyvenime?

– Sunkumai tapo geromis gyvenimo pamokomis?

– Žinoma. Tam, kad įvertintum žmogų ir darbą, reikia iš peties paplušėti. Jūroje esant vienam, be šeimos, santykiai tarp kolegų tampa sudėtingesni nei sausumoje. Jūroje labai greitai išaiškėja, koks esi iš tikrųjų, nes niekur nepasislėpsi. Geriau pažįsti ir save, ir aplinkinius. Ėjimas į jūrą man padėjo išmokti perprasti žmones.
Nemėgsta bestuburių

– Tai padeda ir dabartiniame gyvenime?

– Taip. Padirbėjus laive, sausumoje atskirti žmones tampa dar lengviau: suprasti, ko jie nori, koks jų būdas. Vis dėlto iš savo patirties galiu pasakyti, kad gerų asmenybių esu sutikęs daugiau nei blogų.

– Kokios žmonių savybės jums atrodo atstumiančios?

– Labai nemėgstu abejingų ir neturinčiųjų savo nuomonės. Geriau būk priešas, bet turėk kokią nors poziciją. Tokius žmones gerbiu labiausiai. Išsakyta nuomonė gali nesutapti su mano, bet kiekvienas privalo turėti stuburą.

– Sutiksite, kad viskam abejingų tarp mūsų nemažai. Kaip manote, kodėl?

– Turbūt tokie laikai atėjo. Labiausiai tai susiję su ekonomika, krize. Daugelis galvoja, kaip išgyventi. Esu įsitikinęs: jei lietuviai turėtų daugiau pinigų, jų nuotaika būtų geresnė ir minčių įvairesnių galvoje atsirastų.

Santuokos paslaptis – supratimas

– Vedėte dar labai jaunas ir iki šiol gyvenate su savo žmona. Papasakokite apie šeimą.

– Žmoną Lidiją vedžiau dar 1976 metais Kaliningrade. Į šį miestą ji atvyko iš nedidelio kaimelio, esančio prie Smolensko Rusijoje. Jokios romantiškos istorijos lyg ir nebuvo. Susipažinome, pradėjome bendrauti ir nusprendėme sujungti savo gyvenimus. Netrukus gimė dukra, vėliau – sūnus. Abu vaikai jau seniai suaugę. Dukra, gyvenanti netoli Klaipėdos, mums su žmona padovanojo dvi anūkes. Sūnus, baigęs mokslus Vilniaus universitete, šiuo metu studijuoja Japonijoje.

– Neskauda širdies, kad sūnus taip toli? Turbūt norėtųsi, jog baigęs mokslus vaikas grįžtų namo.

– Nenoriu meluoti – sunku pasakyti. Žinoma, būtų puiku, jei sūnus būtų arčiau manęs ir žmonos. Bet jį patraukė Japonija. Pats viską susiorganizavo, išvažiavo, gauna stipendiją. Žmogus išsirinko savo kelią, todėl trukdyti jam negalima.

– Kaip jums pavyko išsaugoti ilgus metus trunkančią darnią santuoką? Daugybė porų šiais laikais tik skiriasi.

– Didelio mokslo čia nereikia. Svarbiausia – išmokti suprasti kitą žmogų, sugebėti atleisti jam ir pačiam būti žmogumi. Na ir dar pasitikėti. Manau, kad gudrybių čia maža. Šūkauti, rodyti emocijas ir draskytis – ne mano būdui. Apskritai šeima dabar traktuojama kiek kitaip nei tais laikais, kai buvau jaunas – seniau už ją jausdavome didesnę atsakomybę. Kartais atrodo, kad dalis jaunų žmonių bendrauja tik dėl kūniškų malonumų, pamiršdami, kad būtina vienas kitą užjausti, padėti. Visi matome, kokios tik dabar nebūna šeimos. Bet džiugina kitas dalykas – pastebiu, jog stačiatikių bažnyčiose lankosi vis daugiau jaunų žmonių, vaikų. Tikiu, kad pagarba šeimai netrukus grįš.

Aistra – žvejyba

– Kuo užsiimate laisvu laiku?

– Labai mėgstu gamtą: patinka grybauti, žvejoti. Pasivaikščioti mieste irgi smagu. Tam, kad mintys taptų šviesesnės, būtinas šviežias oras ir šiek tiek fizinio aktyvumo.

– Žvejyba užsiimate rimtai?

– Nežinau, ar pasenau, ar aptingau, tačiau seniau meškerę į rankas paimdavau dažniau. Galiu pasigirti, kad didžiausias mano laimikis – 9,5 kilogramo lydeka. O jūroje teko pagauti daug visokių žuvų, tarp jų ir ryklių.

– Kaip į šį pomėgį žiūri jūsų žmona?

– Labai teigiamai. Dar nuo jaunų dienų į žūklę ji važiuodavo kartu su manimi. Ypač jei nereikia labai anksti keltis. Manau, kad ne pati žvejyba čia svarbiausia. Pomėgis tik suteikia progą kartu išvykti ir pabendrauti. Tiesa, šeimoje jau taip priimta, kad laimikiu pasirūpinu aš pats: pats sugaunu, pats išvalau, o vėliau ir pakepu žuvį ar verdu sriubą.

Vizitinė kortelė

1954 m. birželio 26 d. gimė Radviliškio rajone.
1971 m. baigė Ukmergės 3-iąją vidurinę mokyklą.
1976 m. Kaliningrado aukštojoje jūros inžinerijos mokykloje įgijo radijo inžinieriaus specialybę.
Nuo 1976 iki 1984 m. Lietuvos žuvies pramonės gamybiniame susivienijime "Litrybprom" dirbo elektro-radijo navigatoriumi įvairiuose žvejybiniuose laivuose.
Nuo 1985 iki 1992 m. Lietuvos žuvies pramonės gamybiniame susivienijime "Litrybprom" buvo pirmas kapitono padėjėjas žvejybiniuose laivuose.
Nuo 1993 iki 2001 m. keliose statybų ir komercijos bendrovėse – direktorius bei direktoriaus pavaduotojas.
Nuo 2001 iki 2004 m. – Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojas.
Nuo 2014 m. eina Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas.
1976 m. vedė žmoną Lidiją. Turi du vaikus – Olgą ir Igorį bei dvi anūkes.