„Tai mūsų pirmasis ežiukas“, – pasakojo V. Kisielis, rodydamas į mažą gintarinį ežiuką.
„Kur gyvenome anksčiau, visada buvo daug ežiukų. Vieną rytą radome mažytį sudraskytą šuns. Raudojau, man to ežiuko buvo labai gaila. Nuvažiavome su vyru į Palangą, o jis tokį elementarų, „palanginį“, gintarinį ežiuką nupirko, kad neliūdėčiau. Vėliau sūnus ir dukra padovanojo dar po ežiuką, o tais metais per Kalėdas, kai keitėmės dovanomis, visi man dovanojo tik ežiukus, vienu kartu gavau gal dvidešimt. Paskui visi – kas kur nuvyko, kas ką aplankė – parveždavo ežiukų. O vėliau nusipirkome sklypą šalia savo namo, kad ir mano ežiukai turėtų namus. Tokia kaip ir juokinga, ir keista, ir graudi istorija“, – kalbėjo B. Kisielienė.
Kretingiškė, dabar kaimynų praminta „ežiukų teta“, pasakojo, kad kol dar dirbo mokytoja, niekada nebūtų patikėjusi, kad turės tokį muziejų.
Metams bėgant, nekaltas užsiėmimas virto tikrai įspūdinga kolekcija, kuri kas mėnesį papildoma nuo 10 iki 40 naujų ežiukų.
Eksponatai čia suvežti ne tik iš visos Lietuvos kampų, bet ir iš daugybės užsienio valstybių, o tolimiausia ežiuko kelionė į Kretingą – iš Havajų.
Kiekvienas naujas „gyventojas“ muziejuje yra kataloguojamas – suteikiamas numeris, aprašomas jo aukštis, dydis, medžiaga ir iš kur gautas.
B. Kisielienė atskleidė, kad visi ežiukai turi istoriją, bet brangiausi širdžiai – pagaminti vaikų ir anūkų rankų.
„Sunku išsirinkti mylimiausią. Čia kaip mamai vaikai – visus myliu vienodai. Bet, žinoma, brangiausi dukros išsiuvinėti, anūkų pagaminti. Aišku, ir pats pirmutinis“, – dalinosi B. Kisielienė.
Ežiukų muziejų įkūrusi pora neslėpė, kad tikro ežiuko namuose auginti nenorėtų.
Šie spygliuoti gyvūnėliai mieli, tačiau yra naktiniai gyvūnai, o garsiausi – vėlyvu paros laiku.
(be temos)