PO DRAUGO MIRTIES – Į GATVĘ

"Tokios neteisybės, kokią patyriau, negalėjau net įsivaizduoti. Po daugybės po vienu stogu su draugu praleistų metų, jau rytoj atsidursiu gatvėje", – pro ašaras kalbėjo 73 metų klaipėdietė Tamara Marcinkevič.

Į nepavydėtiną situaciją patekusi klaipėdietė pasijautė taip pat, kaip pasakos herojė, likusi prie suskilusios geldos. "Tokios neteisybės, kokią patyriau, negalėjau net įsivaizduoti. Po daugybės po vienu stogu su draugu praleistų metų, jau rytoj atsidursiu gatvėje", – pro ašaras kalbėjo 73 metų Tamara Marcinkevič.

Vyriškiui buvo penktoji

Bet kuris teisininkas, išgirdęs šios moters istoriją, pakartotų tą patį – tai yra gyvenimo nesusituokus pasekmė.

Pati T.Marcinkevič įsitikinusi, kad gyvenimas turi būti grįstas ne vien popieriais, bet ir žmogiškais santykiais.

Pati ilgus metus dirbusi įmonėje "Trinyčiai", teisme dalyvaudavusi kaip liaudies tarėja, pati ne vienam patardavusi ir padėdavusi dabar moteris atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje.

Moteris pasakojo 1993 m. pradėjusi bendrą gyvenimą Su Trofimu R. iš didelės meilės.

Iki tol šis vyras turėjęs keturias žmonas. Ji buvusi penktoji, bet paskutinė ir labiausiai mylima. Tiesa, formaliųjų santuokos dalykų pora nebuvo sutvarkiusi.

Kai susitarė gyventi drauge, abu jau buvo pakankamai brandaus amžiaus, turėjo suaugusių vaikų.

Prižiūrėjo sugyventinio mamą

Dabar prisimindama prieš trejus metus mirusio sugyventinio bendro gyvenimo pradžioje pasakytus žodžius moteris apsipila ašaromis.

"Tada jis mano dukrai pasakė, kad ramiai gyventų mano bute Poilsio gatvėje ir augintų savo vaikus. O mes abu gyvenome jo namuose Pušyno gatvėje. Tada dar buvo gyva jo senutė mama.

Juk ne kas kitas, o aš ją nukaršinau ir palaidojau. Galvojome pirkti namą, taupėme pinigus. Buvau pratusi pasitikėti savo žmogumi, santaupas dėjome į jo sąskaitas", – pasakojo moteris.

Ji vis prisimena, jog kartą pokalbio apie ateities planus metu sugyventinis jai nedviprasmiškai pasakė, kad ji galinti nesijaudinti dėl savo pinigų dalies, ji esanti atskiroje banko sąskaitoje. Jei kas nutiktų, ji galėsianti pasiimti savo dalį.

Žada gyventi kieme

Dabar T.Marcinkevič žino, kad gruodžio 5-ąją jai teks išeiti iš namų, kuriuose praleido pastaruosius 20 metų. Svarstydama, ką tą dieną veiks, pensininkė tikino gyvensianti tiesiog kieme tarp krūvos savo daiktų.

Moteris prisimena kiekvieną paskutiniųjų sugyventinio gyvenimo dienų smulkmeną, nors praėjo jau treji metai.

Jos tikinimu, pasiligojęs vyras tik ketino raštu išreikšti savo paskutinę valią, bet to padaryti nespėjo. Jis tik žodžiu pasakė butą paliksiąs sūnui, bet su sąlyga, kad T.Marcinkevič jame liks iki gyvos galvos.

Vėliau paaiškėjo, kad testamentas vis dėlto yra. Pasak šio dokumento, vienintelis paveldėtojas – velionio sūnus.

Moteris nusprendė užginčyti testamentą. Ji įsitikinusi, kad jis buvo surašytas po jos draugo mirties. Bylinėjimasis užtruko.

Po trejų metų nuo sugyventinio mirties, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo T.Marcinkevič ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas, vykdomoji byla pasiekė antstolį Joną Petriką.

Padeda ligotam kaimynui

Veikiausiai gruodžio 5-ąją iš buto Pušyno gatvėje bus išnešti paskutiniai moters daiktai. Didžioji jų dalis iš ten buvo išgabenta po gaisro, kilusio pernai gruodžio pabaigoje.

T.Marcinkevič turėjo būti iškeldinta dar lapkričio 27-ąją. Tądien į butą atėjo ne tik teisėtas paveldėtojas, bet ir antstolis bei du pareigūnai, turėję užtikrinti viešąją tvarką.

Į butą norėjo patekti ir keli garbaus amžiaus pensininkės draugai, tačiau jie liko už durų. Buvusiai buto gyventojai tąkart buvo duotos dar penkios dienos išsinešti paskutinius daiktus.

Dabar ji glaudžiasi pas tame pačiame name gyvenantį pagyvenusį vyrą, kuris dėl lūžusios kojos negali pats apsitarnauti. Bet tai tik laikina priebėga, kai kaimyno koja sugis, T.Marcinkevič nebeturės kur gyventi.

Moteris ne tik neturi kur gyventi, bet negali disponuoti ir banko sąskaitomis, nes iš jos priteistos visos bylinėjimosi išlaidos. Tad bandymai įrodyti, kad sugyventinio valia ji neturėjo likti benamė, kirto jai dvigubai.

Argumentai antstoliui nerūpi

Antstolis J.Petrikas teigė, kad moteris jau yra išsikrausčiusi, bute likę tik keli jos asmeniniai daiktai. Ką nors pakeisti šioje situacijoje jau nebesą jokios galimybės.

"Ta moteris suderino su buto savininku, kad iki gruodžio 5-osios ji išsiveš likusius savo daiktus. Mano akimis, išieškotojas – gana žmogiškas. Žinodamas jos garbų amžių, davė laiko jai išsigabenti paskutinius daiktus. Iškraustyti žmogų nusprendžia teismas, o ne antstolis. Teismo sprendimas nėra nei apskųstas, nei sustabdytas, nei panaikintas. Vykdomasis raštas priimtas šių metų vasario mėnesį. Todėl buvo laiko daug ką padaryti ir susirasti kitą gyvenamąją vietą", – pasakojo antstolis.

J.Petrikas teigė, jog būtų pasiryžęs padėti kiekvienam iškeldinamam žmogui susirasti kur gyventi, jei tik turėtų tokią galimybę, bet jos neturįs. Antstolis turi tik pareigą įvykdyti teismo sprendimą.

Visus argumentus ar faktus reikia dėstyti teismo proceso metu, o ne tada, kai į duris pasibeldžia antstoliai.

Norėtų kompensacijos litais

T.Marcinkevič dar tikisi ką nors padaryti, kad ketvirtadienį neatsidurtų gatvėje. Grįžti į savo butą ji negali jau vien todėl, kad nedideliame jos būste gyvena dvi šeimos: dukros ir anūko.
"Apmaudu. Aš palaidojau sugyventinio mamą, rūpinausi juo pačiu, slaugiau, mokėjau mokesčius, atlikau remontą. Ar visa tai turi būti nubraukta? – piktinosi moteris. – Iškeldinimo protokole parašiau, kad sutinku išsikraustyti, jeigu sugyventinio sūnus sumokės 40 tūkst. litų, bet kol kas pinigų nesulaukiau."
Kelios pagyvenusios šios moters draugės bando pagelbėti bičiulei bent moraliai. Jos taip pat bandė prašyti neskriausti mirusio tėvo draugės ir leisti jai baigti amžių bute, tačiau liko neišgirstos.

Komentaras

Marius Dobrovolskis
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas

Blogiausia tai, kad dalydamiesi turtą teisme žmonės praranda sveiką protą. Lieka tik emocijos, kuriomis neretai švaistomasi į kairę ir dešinę. Ieškoma kaltų, o jau kai pralaimi bylą, tada apkaltinama ne tik kita pusė, bet ir teisėjas. Neretai didžiulės aistros kyla dalijantis net šaukštus. Tai dažniausiai pastebime santuokos nutraukimo bylose, bet panašių dalykų būna ir bylinėjantis dėl testamento. Labai apmaudu, kad atiduodama turtą dalyti visiškai svetimam žmogui, nors patys puikiausiai žino, koks kurio indėlis yra. Dabar gyventi nesusituokus yra tapę visuotine norma. Daugelis tokių sugyventinių žino, kokios gali būti tokio gyvenimo teisinės pasekmės, todėl imasi įforminti savo santykius kitais būdais. Galimas partnerystės įteisinimas. Net jeigu to nepadaroma, galimas būdas aprūpinti gyvenimo draugę ar draugą padovanojant jam dalį savo būsto. Kitas būdas – paminėti jį testamente, arba paliekant nekilnojamąjį turtą savo artimiesiems, šioje sutartyje įrašyti, jog sugyventiniui leidžiama tame būste likti iki gyvenimo pabaigos. Įsigydami kokį didesnį turtą sugyventiniai gali įregistruoti jį savo vardu perpus ar kitomis dalimis. Jeigu bendras gyvenimas nebuvo įteisintas abiem sugyventiniams esant gyviems, įmanoma bandyti tai įrodinėti vėliau. Įmanoma prašyti kompensacijos už vieno sugyventinių investuotus pinigus. Tačiau sumokėti komunaliniai mokesčiai nėra pagrindas įgyti tą nuosavybę. Nebent jei vienas kuris investuoja į būstą pinigų ir taip padidina nekilnojamojo turto vertę, tada galima kalbėti apie kompensaciją. Kiekvienas atvejis yra skirtingas, o reikalavimai turi būti grindžiami dokumentais.