PRIVERTĖ ŠIRDUTĘ NESUSTOTI (METŲ KLAIPĖDIETĖS RINKIMAI)

Šaltą praėjusio pavasario balandžio 27-osios naktį Klaipėdoje gimusio vaikelio istorija galėjo baigtis labai liūdnai, jei ne pastabus klaipėdietis, radęs mažylį patvoryje, ir jo sumani kaimynė Jūratė Rekašienė. Kasdien su naujagimiais dirbanti medikė nė akimirkos nesuabejojusi priglaudė gyvybės ženklų nerodantį naujagimį prie savo kūno ir mintyse prašė pagalbos iš aukštybių, kad nesustotų vaikelio širdis.

Apie darbą

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbu jau 18 metų. Pradėjau Nervų ligų skyriuje, paskui pagimdžiau ir auginau pirmąją dukrą, o kai reikėjo grįžti į darbą, gavau pasiūlymą dirbti Naujagimių patologijos ir neišnešiotų naujagimių skyriuje. Džiaugiuosi, kad aplinkybės susiklostė būtent taip, nes puikiai sutariame su bendradarbiais, esame tikra komanda. Gera, kad čia nėra atskirties tarp gydytojų ir slaugytojų ar padėjėjų. Ką tik gimę mažyliai, kuriems reikia pagalbos, pirmiausia atsiduria naujagimių Reanimacijos skyriuje, kai jų būklė tampa stabili ir jie būna pasiruošę gyventi savarankiškai, juos perkelia į mūsų skyrių. Dažniausiai – tai anksčiau gimę ar kokių patologijų, infekcijų turintys vaikučiai.

Prisimenant vaikelio istoriją, kaimynas vedžiojo šuniuką, tas ėmė uostinėti patvoryje gulintį rankšluostį. Šeimininkas pažiūrėjo, koks tai daiktas, pamatė naujagimį ir paskambino man. Paėmiau jį, buvo šaltas kaip ledukas, pakišau sau po marškiniais, masažavau širdutę, ir jis atsigavo. Kaimynas jį pavadino Justuku, aš suteikiau jam savo pavardę. Visa laimė, kad ta naktis buvo viena šiltesnių. Tikroji mama neapsireiškė, taip ir liko nežinoma, kas ją pastūmėjo atsikratyti sūnaus. Dabar berniukas turi jį mylinčius tėvus, todėl jo pavardė pasikeitė. Mes bendraujame, naujieji tėvai mane ir mano kaimyną pakvietė į pirmąjį Justuko gimtadienį. Auga labai gražus ir sveikas berniukas, visa šeima laiminga. Kai jį pamatau, vis atmintyje sugrįžta ta diena, kai jį radome. Neslėpsiu, buvo labai daug streso. Be galo džiaugiuosi, kad viskas taip gerai baigėsi.

Apie šeimą

Mano vyras tarnauja Karinėse jūrų pajėgose. Kartais jis išvyksta į tarptautines misijas, vienoje jų praleido septynis mėnesius. Prisipažinsiu, išlydėti į misiją baisu. Kiekviename darbe gali atsitikti nelaimė, bet toks vyro darbas kelia man kur kas daugiau nerimo. Į kiekvieną neramumą pasaulyje reaguoju kur kas jautriau. Mano vyras – labai pareigingas, ambicingas, jis į misijas vyksta nedvejodamas. Turime dvi dukras. Ugnei – jau 17 metų, Viltė – 12-os. Jau nerimauju dėl to, kad vyresnėlė dar neapsisprendė, kuo norėtų tapti. Bandau ją sudominti medicinos mokslais, bet ji kol kas intereso nerodo. Tiesą sakant, ir pati neketinau tapti medike. Stojau į Pedagogikos universitetą, nepasisekė, tada pasirinkau Klaipėdos medicinos mokyklą. Vėliau Klaipėdos universitete įgijau bakalauro diplomą.

Apie pomėgius

Mėgstu aktyviai leisti laiką, noriai sportuoju. Mėgstu šokti, lankau linijinių šokių grupę H.Zudermano mokykloje. Susirenka labai smagi moteriška kompanija, mielai pabendraujame. Vasarą, aišku, vilioja dviračiai, poilsis prie jūros. Mėgstu vakaroti su knyga rankose. Kartais įninku į filosofinio turinio kūrinius, kartais patraukia aštraus siužeto knygos, o neseniai su malonumu dar kartą perskaičiau J.Avyžiaus romaną "Sodybų tuštėjimo metas".

Apie Klaipėdą

Į Klaipėdą atvykau iš gražios Juknaičių gyvenvietės Šilutės rajone. Mano tėvai atvažiavo į sovietmečiu klestėjusius, pavyzdinius Juknaičius iš Tauragės. Tėvelių nebeturiu, bet labai džiaugiuosi savo šeima, turiu dvi seseris. Į Juknaičius nuvažiuoju tik aplankyti kapų. Mano vyras – klaipėdietis. Nuo vaikystės svajojau gyventi uostamiestyje. Pamenu, dar mokantis mokykloje, auklėtoja mus atveždavo į Klaipėdą, lankydavome Muzikinio teatro spektaklius. Man Klaipėda jau tada buvo labai artima. Džiaugiuosi, kad viskas atsitiko, kaip svajojau. Man čia viskas tinka ir patinka. Niekada nesutiksiu, kad čia nuobodu, kad miestas miręs, man čia užtenka veiksmo ir renginių.

Gyvenimo kredo

Man labai patinka Vaižganto parašyta mintis, kurią, vos pradėjusi mokytis medicinos mokykloje, išgirdau iš psichologijos dėstytojos: "Jeigu nori būti laimingas, laimę nešk kitiems, tik tada ji paslaptingai grįžta mums patiems." Aišku, kiekvienam laimės neatnešime, manau, kad daryti gera ne visada kiekvienas gali, bet nedaryti blogo – visada. Tuo ir stengiuosi vadovautis. Jeigu yra galimybė padaryti kažką gero, neabejodama to imuosi.

Apie Metų klaipėdietę

Dauguma moterų tiesiog tyliai dirba, nors daro ypatingus darbus. Todėl daugybės jų žmonės nemato, nepastebi, gal kartais joms trūksta palaikymo. Metų klaipėdietės konkursas yra puiki proga atskleisti ir parodyti tokias moteris, jas paskatinti, padėkoti. Kiekvienais metais taip galima atrasti vertų visų klaipėdiečių pagarbos moterų.