SENOSIOMS KLAIPĖDOS RAJONO KAPINĖMS – PO 100 LITŲ

Senosios Klaipėdos rajono kapinės – tarsi vietos valdžios gėdos ženklas. Nors pagal įstatymus savivaldybės administracija privalo užtikrinti senųjų palaidojimo vietų priežiūrą, rajonas kasmet teišgali kiekvienoms kapinėms skirti vos po 100 litų. Būtent todėl daugelio jų vaizdas šiurpina ne tik užsienio, bet ir vietos turistus.

Senosios Klaipėdos rajono kapinės – tarsi vietos valdžios gėdos ženklas. Nors pagal įstatymus savivaldybės administracija privalo užtikrinti senųjų palaidojimo vietų priežiūrą, rajonas kasmet teišgali kiekvienoms kapinėms skirti vos po 100 litų. Būtent todėl daugelio jų vaizdas šiurpina ne tik užsienio, bet ir vietos turistus.

Kaimas dingsta iš istorijos

Už kelių kilometrų nuo Priekulės, važiuojant Kintų link, kairėje kelio pusėje matyti nedidelė giraitė. Senbuviai sako, jog tai – Mieželių kaimo istorinės kapinės. Vietos gyventojas Konstantinas Kiaulakis pabrėžė, jog jose buvo laidojama dar praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje.

"Aš dar mažas buvau, kai mirė toks Kairys iš mūsų kaimo. Jo sūnus paskui išvažiavo gyventi į Vokietiją. Mano tėvukas per laidotuves velionį vežė į tas kapines arkliais", – pasakojo K.Kiaulakis.

Šiandien kapinės apartos iš visų pusių. Šias žemes dirbančiam ūkininkui pasirodė, jog kelio į senuosius kapus nebereikia, nes nėra nei kas juos tvarko, nei kas aplanko.

Jokios tvoros, jokių vartų, jokio ženklo, kas čia yra buvę, beveik neliko.

Istorinę palaidojimų vietą liudija tik vienintelis metalinis kryžius, keli paminkliniai akmenys ir kur ne kur iš po lapų kyšantys betoniniai kapaviečių borteliai.

Vėlėms Visų šventųjų dieną šiemet, veikiausiai ir ankstesniais metais, čia žvakučių irgi niekas neuždegė.

"Baisi gėda, kad kapinės taip atrodo. O dar liūdniau, jog ne tik kelių šimtų metų senumo Mieželių kaimas, bet ir šio kaimo senųjų gyventojų kapai dingsta iš istorijos. Šiandien net ženklo nėra prie kelio, kad čia – Mieželiai. Maža to, oficialiuose dokumentuose Mieželių kapinės kažkodėl įvardytos Venckų kapais", – piktinosi Mieželių kaimo gyventoja Danė Budrienė.

Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė dienraščiui tvirtino, kad seniūnijoje yra 48 istorinės kapinės, tad esą natūralu, jog nespėjama visų sutvarkyti.

Pernai seniūnijai savivaldybė tam skyrė 4 tūkst. litų. Nuspręsta sutvarkyti trejas senąsias kapines. Mieželiai į tą sąrašą nepakliuvo ir visiškai neaišku, kada paklius.

Kuklus valdžios dėmesys

Didžiulė gėda tokiose kapinėse sulaukti turistų, kurie ieško savo giminaičių kapų. Ypač iš Vokietijos. Štai viena senųjų gyventojų amžinojo poilsio vieta yra ne atokiai nuo gyvenvietės, o pačiame Venckų kaime. Vietiniai turbūt stengiasi į tą pusę net neatsisukti, nes ne be jų žinios iš ten dingo kapinių tvora, metaliniai vartai, didžioji dalis kryžių ir kapų tvorelių.

Panašu, kad šią vasarą kapinės net nebuvo nušienautos, bet seniūnė mano kitaip.

"Mes labai stengiamės tvarkyti, įtraukiame į tą misiją ir seniūnaičius", – tvirtino D.Bliūdžiuvienė

Klaipėdos rajono savivaldybės paveldosaugininkė Sonata Šmatauskienė teigė, jog šiems metams rajono kapinėms sutvarkyti vietos valdžia skyrė 30 tūkst. litų.

Rajone yra apie 300 senųjų kapinių, tai yra kiekvienų jų tvarkymui vidutiniškai turėjo tekti po 100 litų per metus.

"Seniūnai kasmet iki lapkričio 1 d. turi pateikti pasiūlymus, kurias rajono kapinaites reikia sutvarkyti ir kiek pinigų tam užtektų. Tos lėšos nėra didelės, o kapinių – labai daug, visoms nepakanka. Bet mes tų pinigų neskirstome po lygiai visoms kapinėms. Gerai sutvarkoma vienas ar dvejas kapinaites kiekvienoje seniūnijoje", – dėstė S.Šmatauskienė.

Įspėjimas – susitvarkyti

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovė Audronė Puzonienė tvirtino, kad pagal Lietuvos įstatymus kapinių sunaikinti negalima net tuo atveju, jei ten jokio ženklo apie buvusius palaidojimus nebelikę.

"Kapinės turi būti saugomos iš kartos į kartą. Yra įstatymo straipsnis apie viešąją pagarbą. Net jei ir nelieka jokių žymių, kapinių vieta privalo būti saugoma", – pabrėžė A.Puzonienė.

S.Šmatauskienė neslėpė, kad iš Kultūros paveldo departamento dėl netvarkomų senųjų kapinių Klaipėdos rajono valdžia ne kartą gavo įspėjimų.

Pasak rajono paveldosaugininkės, rajono seniūnijos pagal išgales tvarko tuos kapus – iškerta menkaverčius krūmus, išvalo sausuolius, atstato paminklus, nuvalo antkapius.

"Yra seniūnijų, kuriose tvarkomasi ir gana neblogai. Akivaizdu, kad savivaldybės skiriamų lėšų tam nepakanka. Tačiau reikia ieškoti ir kitų būdų, kaip tai sutvarkyti. Manau, reikėtų prašyti šalia gyvenančių žmonių pagalbos", – svarstė S.Šmatauskienė.

Atminimą saugo entuziastai

Klaipėdietis Michailas Denisenka – vienas tų visuomenininkų, kuris subūrė bendraminčių draugiją ir be jokių ypatingų finansavimo šaltinių ėmėsi tvarkyti senąsias Klaipėdos rajono kapines.

"Degalų per daug neskaičiuojame, įrankius savo randame. Svarbiausia – noras tai daryti. Tvarkėme kapines Dituvoje, Priekulės miestelyje, Kintuose ir Drevernoje. Bet į kai kurias apleistas kapinaites atvykę Vokietijos piliečiai šiandien tikrai patirtų nemalonių įspūdžių", – pasakojo M.Denisenka.

Klaipėdietis neslėpė, kad apleistos kapinės liudija vangią bendruomenės atsakomybę ir nepagarbą istorinei atminčiai bei paveldui.

"Tačiau yra ir gražių pavyzdžių. Štai Veiviržėnuose bendruomenė labai gražiai tvarko tiek naująsias, tiek senąsias kapines. O Kalotėje senosios kapinės prie geležinkelio turbūt neliestos nuo pokario laikų, kai ten kai kas kažkokių "lobių" ieškojo. Taip jos ir liko iškasinėtos, išraustos. Vaizdas siaubingas", – teigė M.Denisenka.

Ėmėsi švento reikalo

Klaipėdos krašto kapinių būklė jau kurį laiką bene labiausiai rūpi 76 metų Algiui Šveikauskui, kuris šiuo metu gyvena Vilniuje.

Vyras teigė, kad pats kilęs iš Klaipėdos rajono ir yra liuteronų tikėjimo, 1980 m. emigravo į Vakarus, o 2000-aisiais grįžo į Lietuvą.

"Esu kilęs iš Baičių kaimo prie Dovilų. Dar iš vaikystės prisimenu, kaip atrodė tos kapinės, kuriose laidodavome savo kaimo žmones, o kai grįžau iš emigracijos, pamačiau, koks siaubas čia darosi. Tų ažūrinių metalinių kryžių beveik nebeliko, o tie, kurie dar yra, pastumti nuvirsta", – prisiminė A.Šveikauskas.

Tada A.Šveikauskas, sutelkęs bendraminčius, ryžosi tas kapines sutvarkyti.

Viskas prasidėjo nuo apskritojo stalo diskusijų. Entuziastai ėmė kaupti duomenų bazę, kitaip tariant, inventorizuoti kapus. Po kiek laiko jiems leista atnaujinti ir senuosius kryžius.

Esą anksčiau jiems leido tuos kryžius tik matuoti ir fotografuoti, nugriuvusių liesti negalėjo. Turėjo palikti trūnyti toliau.

"O dabar Kultūros taryba mums leido atnaujinti kryžius. Tai yra kryžių aptvarko kalvis, tada mes jį naujai įbetonuojame senoje kapo vietoje ir ištepame specialia antikorozine medžiaga. Taip atnaujinome Dvylių, Baičių kapines, kuriose dar ne taip seniai stovėjo tokie tarsi nuliūdę baisūs kryžiai", – pasakojo A.Šveikauskas.

A.Šveikauską valdininkai juokais esą įspėjo, kad jo darbui gali prireikti šimto metų.

Tačiau entuziasto ir tai nebaugina. Jis mano, kad privalo tai daryti, kol pajėgs, nes taip išreiškia pagarbą krašto žmonėms, kurių jau nebėra.