Šiandien laisvai prieinamos literatūros apie prieškario Mėmelį yra nepalyginamai mažiau nei apie Klaipėdą po 1923 m. sukilimo.

Istorija vokiečių kalba

Vaistininkas Johanas Karlas Zembrickis (1856–1919), kurį plačiau pristatėme praėjusioje "Jūroje", – žymiausias XIX ir XX a. pradžios istorikas.

Jo medžiaga autentiška, surinkta iš pačių įvairiausių šaltinių. Jo darbai vokiečių kalba: "Mėmelio – karališkojo Prūsų jūrų ir prekybos miesto istorija" (1900 m.), "Mėmelis 19 amžiuje" (1902 m.), "Mėmelio apskrities istorija" (1918 m.).

Be šių didesnės apimties darbų, jis paskelbė daug straipsnių, recenzijų, atsiliepimų Mėmelio miesto ir krašto spaudoje.

Vieną J.K.Zembrickio darbą apie Šilutę – knygą "Šilokarčemos apskrities istorija" (1920 m.) – užbaigė Artūras Bitėnas (1874–1920). Tai buvo paskutinysis J.K.Zembrickio darbas. Šios knygos nespėjo baigti, nes 1919 m. mirė. Pateikęs unikalių papildomų duomenų ją užbaigė A.Bitėnas.

Pažintis: vadovo po Klaipėdą ir jos apylinkes 1913 m. leidimo viršelis. "8diena.lt" nuotr.

Mokytojas žavėjosi Klaipėda

A.Bitėnas (Arthur Bittens), kaip ir J.K.Zembrickis, buvo klaipėdietis. Tai buvo išsilavinęs vyras. Kilęs iš Pakalnės apskrities, baigė Ragainės mokytojų seminariją, pusantrų metų studijavo Paryžiaus Sorbonos, pusę metų Londono universitetuose.

Į Klaipėdą jis atvyko 1906 m. ir buvo paskirtas Friedricho priemiesčio pradinės mokyklos berniukų skyriaus vedėju, vėliau rektorius, o nuo 1920 m. – Klaipėdos apskrities mokyklų tarėjas (inspektorius).

Galima daryti prielaidą, kad atvykęs į Klaipėdą jis susidomėjo kraštu, jo istorija. 1910 m. išleido veikalą "Klaipėdos apskrities geologiniai ir kultūriniai istoriniai paminklai" ("Geologisch-Kulturhistorische Heimatkunde des Kreises Memel").

1913 m. A.Bitėnas išleido leidinį "Vadovas po Mėmelį ir apylinkes" ("Führer durch Memel und Umgebung").

Džiugu, kad žmogus, turėjęs progos žavėtis Paryžiaus ir Londono architektūra, grožį įžvelgė ir ano meto Klaipėdoje. Senoji Klaipėda, bent kaip liudija nuotraukos, iš tiesų buvo gražus miestas. Gaila, kad dalies to grožio ji neteko per Antrojo pasaulinio karo bombardavimus.

Ženklas: 1904 m. įsteigtos lietuviškos "Sandoros" draugijos emblema. "8diena.lt" nuotr.

Rinko daiktus apie kraštą

Visais laikais Klaipėdos krašte buvo žmonių, kurie kaupė muziejinius ar archeologinius daiktus, nuotraukas iš senojo Mėmelio laikų. Ir dabar socialiniuose tinkluose yra daugybė dalijimųsi senosios Klaipėdos vaizdais.

Visais laikais Klaipėdos krašte buvo žmonių, kurie kaupė muziejinius ar archeologinius daiktus, nuotraukas iš senojo Mėmelio laikų.

Klaipėdos krašto kultūra, architektūra, miestai ir miesteliai buvo kitokie nei Didžiojoje Lietuvoje. Tuo paaiškinama ir tai, kad dalies žmonių susidomėjimas Klaipėdos kraštu išlieka palyginti didelis.

Domėtasi ir XX a. pradžioje, kai dar nemąstyta, jog kraštas gali tapti Lietuvos dalimi.

Žinoma, kad 1904 m. Klaipėdoje buvo įkurta lietuviška "Sandoros" draugija, kuriai vadovavo kunigas Vilius Gaigalaitis. Tarp to meto kunigų buvo ir daugiau išsilavinusių žmonių, kurie suvokė krašto kultūrinę vertę.

1912 m. Klaipėdoje buvo įsteigtas krašto muziejus, kuriam eksponatai būdavo renkami iš viso regiono. 1912 m. "Lietuviška ceitunga" pranešė, kad į muziejų atgabentas vertingas eksponatas – Doviluose iškastas senovinis galvos apdangalas.

Kūrinys: senąją Klaipėdą kaip jūrinį ir istorinį miestą pristatanti V.Žulkaus knyga. "8diena.lt" nuotr.

Jaunesnės kartos istorikai

Vertinant Klaipėdos krašto prieškario istoriją, vertėtų paminėti ir prieškario bei mūsų dienų istorikus, kurie skyrė nemažai dėmesio.

Iš tarpukariu gimusių žmonių tokie buvo Jonas Tatoris (1925–2004) ir Albertas Juška (1931–2014). Jie nebuvo istorikai, bet susidomėjo Mažosios Lietuvos istorija, sukaupė vertingos medžiagos.

J.Tatoris 1994 m. išleido unikalią monografiją "Senoji Klaipėda: urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų".

A.Juška, Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojas, dekanas, mokslo reikalų prorektorius, nagrinėjo Mažosios Lietuvos mokyklų, bažnyčios, kultūros organizacijų raidą, 1967–1997 m. parašė knygų ir monografijų šiomis temomis.

Prie vyresnės kartos istorikų galima skirti ir 1945 m. gimusį jūrų archeologą Vladą Žulkų, kurio knygoje "Klaipėdos senojo miesto raidos modelis" pristatoma senoji Mėmelio architektūra.

Mūsų dienomis į Mėmelio laikų Klaipėdą įvairiais rakursais pažvelgė jau nepriklausomos Lietuvos laikais, po jos nepriklausomybės atkūrimo formavęsi istorikai – Romualdas Adomavičius, Romas Adomavičius, Dainius Elertas, Julius Žukas, Vasilijus Safronovas, Silva Pocytė.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2022 m. kultūros ir meno sričių projektą "Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį", skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.