PO ŽIAURAUS DVIMETĖS SUŽALOJIMO: INSTITUCIJOS PRAŽIŪRĖJO BRĘSTANČIĄ NELAIMĘ?

Tyrimą dėl mažametės sužalojimo pradėjo ir vaiko teisių gynėjai.

Apie prasidėjusį tyrimą LNK žurnalistas kalbėjosi su vaiko teisių apsaugos kontroliere Edita Žiobiene.

– Kas jau žinoma iš pradėto tyrimo? Kokios detalės aiškėja?

– Tiesą sakant, žinoma labai nedaug. Tai, kad mergaitė patyrė smurtą. Labai norėtųsi, kad medikams pavyktų išgelbėti jos ir gyvybę, ir sveikatą. O toliau aiškinsimės su institucijomis, ką jos darė ne taip.

– Ar kiekvienu tokiu atveju pradedate tyrimą?

– Iš tikrųjų istorija istorijai nelygu. Šiuo atveju, mums kilo labai daug įtarimų ir klaustukų. Ypač užkliuvo labai jaunas mamos amžius. Jeigu mama yra 19 metų, o mergaitei dveji metukai, vadinasi, ji  gimdė dar būdama nepilnametė. Klausimas, kokios paslaugos buvo teikiamos nėščiajai ir paskui jau po gimdymo. Kaip ji buvo prižiūrima, kokia teikiama pagalba. Ar buvo dirbama su šeima. Tai labai svarbu. Tas argumentas, kad tarnyboms šeima nebuvo žinoma, kaip jūs anksčiau minėjote, neįtikėtina.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Pačios tarnybos sako žinojusios, kad gimdė nepilnametė. Galbūt čia yra taip, kad į sąrašus buvo įtraukta, bet nebuvo realiai prižiūrima, kaip mama rūpinasi vaiku?

– Tokias paslaugas turi organizuoti savivaldybė. Deja, kaip matome ir duodame dėl to pastabų, skirtos paslaugos nėra individualizuotos. Jos nėra orientuotos į tai, ko iš tiesų reikia žmonėms. Dažniausiai užpildoma tuo, ką turi, ką gali pasiūlyti savivaldybė. Pavyzdžiui, – tėvystės kursai. Ar tai besiskirianti pora, ar smurtaujanti, konfliktuojanti – visus juos siunčia į tuos pačius tėvystės kursus, nors jų poreikis gali labai skirtis. Tas pats yra dėl įvairių įgūdžių vertinimo, ugdymo. Labai dažnai užpildoma tokiomis minimaliomis paslaugomis, nesigilinant į individualius poreikius. Pavyzdžiui, auginantiems neįgalų vaiką, gali reikėti vienų paslaugų, besiskiriančiam, kad ir išsilavinusiam, – psichologinių žinių. Taigi, to orientavimosi į konkretaus žmogaus poreikį labai pasigendama.

Deja, ar tai besiskirianti pora, ar smurtaujanti, konfliktuojanti – visus juos siunčia į tuos pačius tėvystės kursus, nors jų poreikis gali labai skirtis.

.

– Ko tuomet reikia nepilnametei motinai, kuri pagimdė dvynukes?

– Akivaizdu, kad pirmiausiai svarbu išsiaiškinti, kiek ji turi gyvenimiškos patirties ir įgūdžių auginti vaikus. Natūralu, kad niekas negimė mama ar tėčiu, tad svarbu tų įgūdžių įgyti. Kitas dalykas – ir jos dienotvarkė, ir jos gyvenimo supratimas. Taip yra, kad 17–19 metų mergina ieško draugo, nors vaikai turėtų būti pirmoje vietoje. Tai yra brandumo – socialinio, psichologinio pasirengimo – klausimas.

– Mes iki galo dar gerai nežinome, kas nutiko? Antrąją mergaitę šiuo metu prižiūri jos biologinis tėvas. Kokių jūs turite spėjimų dėl šios mažylės sužalojimo? Ar taip galėjo nutikti dėl tų pačių socialinių įgūdžių stokos?

– Negalėčiau vertinti šios konkrečios istorijos, bet žvelgiant į visas tokio pobūdžio istorijas, ypač per karantiną, mes matome, kad kantrybės, dėmesio vaikui reikia  mokytis labai daug. Tėvams labai sunki užduotis – suprasti vaiko poreikius. Dažniausiai tas nestiprus kepštelėjimas, nedidelis smurtas pasireiškia ne todėl, kad tėvai norėtų pažeminti savo vaiką. Dažniausiai tą poelgį išprovokuoja jo psichologinė būsena, nesugebėjimas suvaldyti emocijų. Tad svarbiausias klausimas būtų gebėjimas valdytis, o paskui įgūdžių formavimas. Nes kai jų nėra, tas nesusivaldymas dar labiau išryškėja.

– Prieš penkerius metus Lietuva buvo sukrėsta, kai keturmetis berniukas galiausiai mirė ligoninėje nuo sumušimų. Daugelis pamena skaudžiąją Matuko istoriją. Ar nuo to laiko įvyko kokių nors pokyčių?

– Pokyčių yra nemažai. Persitvarkė institucijos. Buvo centralizuota Vaiko teisų apsaugos tarnyba. Na, savivaldybėms akivaizdžiai reikia vystyti paslaugų sektorių. Ne tik po Matuko, bet ir po kitų triukšmingų istorijų buvo keliamas klausimas, kodėl tiek daug vaikų paimama. Atsirado taip vadinama tokia „pagalvės“ paslauga – t. y. krizių centrai. Juose yra daug mamų su vaikais, kurios sprendžia vienokias ar kitokias problemas. Skaičiai patys kalba už save – per metus turime apie 2 tūkst. smurto atvejų. Tai labai daug.

– Kaip konkrečiai dėl šios istorijos, kas laukia mamos?

– Svarbiausia, kad medikams, kurie deda dideles pastangas, pavyktų išgelbėti mergaitę. Kitas dalykas – teisėsauga, kuri atliks tyrimą ir išsiaiškins. Bet pagrindinis dalykas yra institucijos, kaip jos veikė. Neišskiriant ir ugdymo įstaigos konkrečiu atveju, jei priskirta tokia buvo, šeimos gydytojo, seniūno. Juk ne tik pašalpas reikia sutvarkyti, motinystės išmokas, bet pirmiausia – matyti žmogų.