Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programos sudarytojas, kino kritikas ir semiotikas Dmitrijus Gluščevskis festivalyje nuosekliai brėžia alternatyvią kino horizonto liniją, aprėpiančią kinematografinius eksperimentus, žanrinius filmus ir retai rodomus klasikos kūrinius. Jie kviečia pasinerti į lėtą laiką, lavinti interpretacijos įgūdžius ir atsiverti kinui kaip iškasdieninančiai patirčiai.

– Festivalio programoje aiškiai girdimas tavo balsas, kviečiantis įsižiūrėti į kino formų įvairovę, neretai – netikėtus ir drąsius jų pavidalus. Kas apibrėžia programos sudarytojo darbą – racionaliai apgalvotų sprendimų geometrija ar kūrybinis veiksmas?

– Manau, svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą. Tai juntama ir didžiuosiuose kino festivaliuose. Viena vertus, Kanai, Berlynas ir Venecija labai konkuruoja dėl garsiausių pavardžių – niekas neatsisakys naujausio Rubeno Östlundo filmo, nes šis neatitinka meno vadovo skonio, antra vertus, aiškiai matyti jų ilgalaikė meninė vizija. Kai Berlyno kino festivalyje Dieterį Kosslicką pakeitė Carlas Chatrianis, tapo akivaizdu, kad atėjo naujas žmogus – pagrindinio konkurso kryptis liko tokia pati, bet atsirado ir mažesnis konkursas, aiškiai liudijantis autorinį sumanymą. Kartais tai gali brangiai kainuoti. Tikėtina, kad kitais metais C. Chatrianiui teks palikti festivalio meno vadovo pareigas – sklinda gandai, kad jam neruošiama atnaujinta sutartis.

„Scanoramos“ programos sudarymą vertinčiau panašiai. Matoma labai aiški meninė linija, kurią brėžia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė, o tarp mūsų vyksta labai intensyvios diskusijos. Kartais tenka atsisakyti savo ambicijų, ir tai visiškai suprantama galvojant apie ilgalaikę festivalio tradiciją ir tapatybę. Kita vertus, turiu savo vizijų ir džiaugiuosi žiūrovais, kurie ateina į man brangius filmus, plečiančius ne tik mano, bet ir, tikiuosi, jų horizontus.

– Viena iš tavo, kaip kuratoriaus, laisvės teritorijų – sinefilų pamėgta programa „Galvok, ką nori“. Apie ką turėtume galvoti, žengdami į šią kinematografinių eksperimentų erdvę?

– Turbūt negalėčiau pasiūlyti vienos strategijos. Man atrodo, svarbiausia – būti atviram ir nebijoti. Eksperimentinis kinas dažnai siekia ne tik neįprastai papasakoti istoriją, bet ir apmąsto kino meno galimybes, apeliuoja ne tik į protą, gebantį stebėti naratyvines jungtis, bet ir į kūniškos patirties aspektus. Žiūrovus gali ištikti dezorientacija arba nuobodulys, dažnai išstumiamas į kultūrinių patirčių paraštes, nors kartais labai naudinga su juo susidurti.

Galvodamas apie daugybę nepatogių patirčių ir savižinos paieškas, šiais metais siūlyčiau nepraleisti kanadiečių režisieriaus Michaelio Snow filmų „Bangos ilgis“ ir „Ten ir atgal“ – struktūrinio kino pavyzdžių, pasižyminčių labai asketiška kinematografine raiška. Tai sudėtingos, bet vertingos peržiūros bendrame greito ir įtraukiančio kino kontekste. Naujausias Jeano-Luco Godard’o filmas „Juokingi karai“ aprėpia didžiulę laiko atkarpą ir iš dviejų požiūrio taškų tyrinėja režisieriaus kūrybą. Įspūdį daro, kad didžiulės erudicijos kūrėjas kreipiasi į žiūrovą pasitikėdamas jo intelektinėmis galimybėmis ir laikydamas jį lygiaverčiu pokalbio dalyviu. Visiškai nesupratau, apie ką šis filmas, bet gavau visas priemones toliau apie jį mąstyti. Programoje yra ir mažiau radikalių naratyvinio kino pavyzdžių, bet visi jie atsiriboja nuo tendencijų, matomų šiuolaikiniame kine.   

– Šiuolaikinio kino tendencijas ir autorinius režisūros sprendimus jungia „Naktinių būtybių“ programa, skirta daugiausiai siaubo kinui. Nuosekliai domiesi siaubu kaip meniniu reiškiniu, atkreipdamas dėmesį, kad tai ne tik emocinis atrakcionas, bet ir galingas būdas kalbėti apie svarbias metafizines problemas.

–  „Naktinės būtybės“ dažniausiai priglaudžia siaubo kiną, bet iš esmės buvo sumanytos kaip komercinio kino par excellence permąstymo teritorija, kviečianti susipažinti su žemaisiais žanrais ir kino pavyzdžiais, naudojančiais jų gramatiką ir žodyną. Paauglystėje žiūrėjau daug tokių filmų, todėl nemažai apie jį žinojau, o studijuodamas suvokiau, kad jis gali tapti gilesnių interesų objektu. Iš pirmo žvilgsnio pasilinksminti skirti filmai simptomiškai daug pasako apie vyraujančią ideologiją, nes atsidūrę aukštojo kino paraštėse įgyja daugiau laisvės.

Tik neseniai suvokiau, kad panašiais dalykais užsiėmė J.-L. Godard’as, Francois Truffaut ir kiti kino kritikai-režisieriai, kurie į rimto kinematografinio diskurso šviesą sąmoningai įkėlė tokius amerikiečių komercinio kino kūrėjus kaip Alfredas Hitchcockas arba vėlyvasis Fritzas Langas. Tai labai žaisminga kinematografinė teritorija, kuri norint leidžiasi rimtai apmąstoma, bet tai visiškai nebūtina – galima ateiti pasidžiaugti atrakcionais ir dėl tokio pasirinkimo nesijausti prastai.

– Žanrinį kiną tyrinėji įvairiais būdais – kartu su režisieriumi Jonu Trukanu vedate tinklalaidę „Žarnų malūnas“, šią vasarą su skirtingais kino žanrais supažindinote kino stovyklos „24 per sekundę“ dalyvius – moksleiviai buvo sužavėti! Ar tau svarbu dalytis žiniomis apie kiną?

– Man atrodo, šios galimybės Lietuvoje nepakankamai išsemtos. Kinas tapo lengvai prieinamas, bet nepopuliarėja jo skaitymo įgūdžių lavinimas. Vis dar gajus įsitikinimas, kad norint išmanyti kiną ar netgi pradėti jį kurti užtenka pamatyti daug filmų. Manau, tai klaidingas įsitikinimas ir kapitalistinio vartojimo padarinys – geriau pamatyti mažiau, bet nuodugniau. Turėdamas laiko ir galimybių, tokią poziciją stengiuosi ne tik deklaruoti, bet ir mėginu parodyti, kaip ją galima taikyti praktiškai. Tai ne žinių, o požiūrio klausimas, kreipiantis nuo vartojimo link mąstymo. Šiuos įgūdžius paranku pradėti lavinti nuo paprastesnių kino formų, tokių kaip žanriniai filmai, nes eksperimentinis kinas įveda pernelyg daug kontekstų ir nepatyrusius žiūrovus gali išgąsdinti.

– Kaip šiuos kontekstus papildo skirtingų meno sričių jungtys? Šiais metais festivalyje pristatomi net du šiuolaikinių lietuvių menininkų filmai – D. Liškevičiaus „Modernus butas“ ir Deimanto Narkevičiaus „Čiulbanti siela“. Šalia jų – juostos apie Salvadorą Dali, Edvardą Munchą ir Anselmą Kieferį. Vokiečių kino režisierė Margarethe von Trotta nukreipia žvilgsnį į vieną svarbiausių austrų pokario literatūros asmenybių – Ingeborgą Bachmann.

– Kinas gimė kaip kompozitinis menas. XX a. pradžioje jis atsirado ne tuščioje vietoje, o šalia gerokai turtingesnę tradiciją palaikančių meno šakų, todėl, norėdamas save įteisinti kaip rimtą meną, o ne trumpalaikę pramogą, buvo priverstas megzti su jomis dialogą. Sunku suskaičiuoti, kiek literatūros kūrinių ekranizacijų esame parodę. Praėjusiais metais pristatėme retrospektyvinę teminę programą, skirtą kino ir teatro santykiams. Šiais metais programoje netikėtai daug filmų, apmąstančių šiuolaikinį meną. Man atrodo, kad vertingiausias dialogas vyksta tada, kai, įsileisdamas kitus menus, kinas nepameta savo tapatybės. Šių metų programoje atsiradę menininkų filmai ir filmai apie menininkus gali būti vertinami subjektyviai, bet visi jie rodo norą eiti neišvaikščiotais keliais.

Tarkime, žiūrėdami Quentino Dupieux filmą apie S. Dali išvysime ne įprastą biografiją, o siurrealistinę fantaziją apie niekaip neįvykstantį interviu su didžiuoju siurrealistu, pateikiančią akivaizdžių nuorodų į Luiso Buñuelio kiną. Henriko Martino Dahlsbakkeno filmas apie E. Munchą nepasakoja linijinės biografijos, o originaliai priartėja prie šio menininko, sujungdamas keturis jo gyvenimo laikotarpius, kuriuose dailininką vaidina skirtingi aktoriai. Wimo Wenderso dokumentinė juosta apie A. Kieferį taip pat siekia ne chronologiškai atspindėti jo gyvenimą, o aktyviai jį reflektuoti ir apmąstyti kūrybos išeities taškus ir santykį su to meto kultūra.

– Koks tavo santykis su vadinamąja kino klasika? Ar ji suteikia pamatinių žinių, leidžiančių mąstyti apie kino raidą, ar veikiau stebina ankstyvojo kino galimybėmis, neretai pranokusiomis savo laiką?

– Šis santykis nuolat kinta. Smalsumas skatina neskirstyti filmų į svarbiausius ir mažiau svarbius, todėl kino klasiką iš tiesų suvokiu kaip kino ištakas ir prielaidą mąstyti apie jo raidą. Kino praeitį vertinu kaip refleksyvus istorikas – kino klasika yra ideologiškai įkrauta sąvoka. Tam tikri kūriniai neatsitiktinai tampa kanoniniai, todėl man įdomu kalbėti ne tik apie Larso von Triero „Idiotus“, bet ir apie šiais metais programoje vietą radusią „Medėją“, kuri buvo kurta televizijai, bet yra laikoma vienu geriausių jo filmų. Tokios dermės naujai atveria kino klasiką ir leidžia ją pamatyti giliau nei privalomi sąrašai.

– Kodėl tave vis dar stebina kinas?

– Esu baigęs filosofijos studijas, o nuostaba yra viena pagrindinių filosofinės minties sąlygų. Kinas, kaip ir filosofija, gali būti iškasdieninanti ir mąstymą intriguojanti patirtis, suteikianti naujų galimybių pagalvoti apie pasaulį.

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 9–19 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje ir Visagine.