Daiktų istorijos: Hanos senelio laikrodis skaičiuoja laimės valandas | KaunoDiena.lt

DAIKTŲ ISTORIJOS: HANOS SENELIO LAIKRODIS SKAIČIUOJA LAIMĖS VALANDAS

"Esu dualistė: man patinka klajoti, važinėti, bendrauti su naujais žmonėmis, man reikia įspūdžių, tačiau be namų negaliu – juos be galo myliu, išsiilgstu", – sako aktorė, režisierė, humoristė Hana Šumilaitė, kurią namuose supa daug širdžiai mielų daiktų. Įdomu, kuris jai brangiausias?

Jautri jaukumui

H.Šumilaitė sukasi kaip vijurkas: vadovauja net trims mėgėjų teatrams – Vilijampolės bendruomenės teatrui MMT, Kauno r. Ramučių kultūros centro Voškonių laisvalaikio salės suaugusiųjų teatrui "Siena" ir vaikų teatrui "Vitaminas T", daug gastroliuoja po Lietuvą ir užsienį, organizuoja festivalius ir priima į juos atvykusius svečius, veda įvairius renginius, kuria, mėgsta skaityti, randa laiko iš gausaus sodo derliaus priruošti žiemos gėrybių ne tik sau, bet ir Anglijoje gyvenantiems vaikams, apdovanoja meile liūdnų akių augintinį mišrūną Lobį ir savo namus. Jie jaukūs. Juose visko daug: paveikslų, knygų, suvenyrų... prisiminimų, įkvėpimo, įspūdžių, šilumos.

"Esu energinga moteriškė, tad spėju viską, – juokiasi Hana, kurios kūrybinė siela labai jautri namų jaukumui. – Gerbiu dizainerius, kuriančius gražius, stilingus, naujoviškus namus, tačiau dažniausiai tokie namai man primena viešbutį: jie šalti, nuasmeninti – neatspindi šeimininkų gyvenimo, jų požiūrio į gyvenimą, pomėgių. Tokiuose gyventi negalėčiau, reikėtų prisijaukinti: papildyti mielomis detalėmis, daiktais, įvesti savo tvarką. Jaukūs namai – kai norisi juose būti ilgiau nei valandėlę, kai užsimiršti ir laisvai mėgaujiesi bendravimu. Jei nebūčiau režisierė, tikrai būčiau interjero dailininkė – žinau, kas gražu, kas dera, jaučiu vidumi. Bet kiekvienas gyvena pagal savo išgales."

Švaros simbolis

Pagrindinėje namų erdvėje vyrauja balta ir mėlyna spalvos. Šeimininkė pasakoja, kad gyvendama sename bute labai nemėgo tamsių sovietinių laikų baldų, nuo kurių du kartus per dieną galėdavo valyti dulkes. Persikėlusi gyventi į namą tokios klaidos nepakartojo: pasirinko baltus baldus ir sodrios mėlynos spalvos akcentus – išdažė dvi sienas, pakabino portjeras, prie jų priderino pagalves, papuošė stiklo elementais.

"Balta spalva man – dvasinės ir fizinės švaros simbolis, be to, ant tokių baldų dulkių nematyti, gali porą savaičių nevalyti, – juokiasi humoristė. – O pagal senovės kinų mokslą fengšui mėlyna – filosofijos, gilumo, amžinumo spalva. Šis spalvų duetas taikliai apibūdina mane: balta – mano aktorinė, humoristinė pusė, mėlyna – gilesnė, filosofinė."

Jaukūs namai – kai norisi juose būti ilgiau nei valandėlę, kai užsimiršti ir laisvai mėgaujiesi bendravimu. Jei nebūčiau režisierė, tikrai būčiau interjero dailininkė.

Sakartvelo ženklai

Svetainės sekcijos lentynos nukrautos įvairiais suvenyrais. Viena lentynų skirta Sakartvelui – Hana bent tris kartus buvo šioje šalyje, daug keliavo, ne tik užmezgė bendradarbiavimo ryšius tarp teatrų, bet ir įgijo draugų, kurie visada ją pradžiugina gražia simboliška dovana.

Kitoje lentynoje – gal daugiau nei 50 įvairiausių formų miniatiūrinių arbatinukų: katė, krosnis, telefono būdelė, komoda su veidrodžiu, Williamo Shakespeare'o teatras, klounas, bobutė, stalas... Dalis kolekcijos įkurdinta ten, kur tam tinkamiausia vieta – virtuvėje, kai kurie jų naudojami.

"Pirmą arbatinuką – komodą su veidrodžiu ir įvairiais moteriškais daikčiukais – lauktuvių iš Anglijos man atvežė tapytoja Elenutė Balsiukaitė ir duodama tarė: "Gal bus kolekcijos pradžia..." Antrą arbatinį pati įsigijau sendaikčių turguje Kaune, o paskui gimė tradicija – kai tik važiuoju į Londoną ar į kokią kitą kelionę, vis parsivežu kokį eksponatą. Tiesa, kolekciją auginti padeda ir draugai, – tikina H.Šumilaitė ir nusijuokia: – Turiu dar dvi: kolekcionuoju klounus, nes esu aktorė, ir karves, nes mano Zodiako ženklas – Jautis."

Ypatingas paveikslas

Vertingiausiais daiktais savo namuose ji laiko paveikslus. Jų tiek daug – visus gražiai sukabinti trūksta sienų, tad keli rymo ant žemės. Paveikslai režisierei vertingi savo kūrybine galia, šiluma, draugyste, artuma su juos tapiusiais žmonėmis, kurių dalis, deja, jau paskubėjo išeiti. Vienas labiausiai jaudinančių jos sielą darbų – Alfonso Vilpišausko "Malda".

"Žmogus jautė, kad greitai teks atsisveikinti, tad likus dviem trims mėnesiams iki mirties pasikvietė mane ir kelis draugus, kad kiekvienas išsirinktume patinkantį paveikslą. Aš išsirinkau "Maldą", – sako pašnekovė. – Kartais, ypač kai sunku, žiūrėdama į paveikslą pasikalbu su jo autoriumi. A.Vilpišauskas buvo nuostabus žmogus: su juo galėjai diskutuoti apie kertinius gyvenimo dalykus, filosofuoti, kartu mokėjo nerūpestingai linksmintis. Buvo ir protingas, ir išmintingas. Protingų žmonių yra daug, bet, kad būtų dar ir išmintingi – ne, tokių sunku rasti."

Šimtametė relikvija

Daugiausia sentimentų, jaudulio H.Šumilaitės širdį užlieja kalbant apie senovišką vis dar puikiai veikiantį, savo tikslėjimu ir švelniai dūžiais harmoningai įsiliejantį į namų gyvenimo ritmą tamsaus medžio sieninį senelio laikrodį. Garsaus vokiečių laikrodininko Gustavo Bekerio pagamintam laikrodžiui – jau daugiau kaip 100 metų.

Menininkė pasakoja, kad seneliu ji vadino tėvo dėdę, kuris vaikų neturėjo ir juos su broliu labai mylėjo. Senelis perėjo du pasaulinius karus, Pirmojo pasaulinio karo metais Vengrijoje buvo paimtas į nelaisvę.

Jis buvo nuostabus pasakotojas: apsikabinęs Haną ir jos brolį, iki vėlyvos nakties pasakodavo keisčiausias istorijas, kuriose meniškai supindavo tikrovę, savo išgyvenimus su prasimanymais, pasakomis. Jis mokėjo sukurti šventę iš labai paprastų, kasdieniškų dalykų: pavasarį pamiškėje renkant žemuoges ar žiemą, kai vietoje rogių į geldą įsodintą Haną paleisdavo nuo kalno.

"Brrr, kaip dabar pažiūriu, nė už ką nuo tokio kalno geldoje nesileisčiau, – juokiasi Hana ir prisimena dar vieną linksmą nutikimą. – Abu su broliu labai nemėgome kiaušinių ir ilgai jų nevalgėme. Kartą senelis pasiėmė katiliuką ir mus nusivedė į pamiškę, kur užkūrė laužą ir išvirė kiekvienam po du kiaušinius. Oi, kokie skanūs jie buvo!.. Grįžę namo mamai paaiškinome, kad kiaušinių nevalgėme todėl, kad ji nemoka jų išvirti."

Žiūrėdama į tyliai tiksintį laikrodį humoristė susimąsto, mintimis ji toli toli – vaikystės vasaroje: tyla, senelis po pietų snaudžia, įsmeigusi nieko nematantį žvilgsnį pro langą ji sėdi ant suolo, garsiai zyzia musės ir tiksi tas pats laikrodis. "Tik tak, tik tak... – kaip širdies dūžiai. "Ak, užplūdo tokia geruma, tokia ramybė", – atsidūsta namų šeimininkė.

GALERIJA

  • Ryšys: vienas labiausiai H.Šumilaitės sielą jaudinančių darbų – Alfonso Vilpišausko „Malda“.
  • Relikvija: iš senelio paveldėtas sieninis laikrodis H.Šumilaitei primena nuostabias vaikystės dienas.
  • Daiktų istorijos: Hanos senelio laikrodis skaičiuoja laimės valandas
Rašyti komentarą
Komentarai (3)

KALEDOS

HANApazistu 100 m. dauk galeciau papasakoti NUOSTABUS ZMOGUS

Anglijos v.......

jei toks patriotas, tai galėtum ir rašyti be klaidų....

Anglijos vištydė

Blogai išauklėjo vaikus jei jie paliko Tėvynę ir dėl ilgesnio rublio trynasi tarp babajų. Kauno "spykulių" mentalitetas. Žemas lygis.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS